Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.
Baltarusiški niuansai
Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?
Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.
Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.
Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.
O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.
Armėniškos intrigos
Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.
Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.
Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:
„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.
Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.
D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.
Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.
Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.
Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.
Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.
Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.
Laiške, be kita ko, rašiau:
„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?
Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?
Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.
Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…
Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“
Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.
Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?
2019.11.21; 07:30
Idomiai, itikinamai sudelioti akcentai.