Rusijos agresija prieš Ukrainą tęsiasi daugiau nei 400 dienų. Beveik pusantrų metų Kremlius terioja Ukrainą. Todėl susikaupė užtektinai daug pesimistiškų klausimų.
Pavyzdžiui, kodėl – taip ilgai? Teirautis, ar buvo įmanoma išvengti mėsmalės Ukrainos žemėse, jau per vėlu. Nors atsakymas akivaizdus: ištižę Vakarai per pastaruosius keletą dešimtmečių net nesistengė tramdyti Vladimiro Putino. Užuot sudrausminę Vakarai jam padovanojo Čečėniją, Gruziją (Sakartvelą), nuo 2014-ųjų – aukoja Ukrainą. Man regis, NATO net nemirktelėjęs ateityje paaukos ir Baltijos šalis, tik štai Rusija įklimpo ukrainietiškose stepėse ir iš ten – nei pirmyn, nei – atgal. Bet tai, kad vyriausiasis Rusijos nusikaltėlis V. Putinas gavo į dantis prie Kijevo, Mariupolio ar Charkovo, ne Briuselyje posėdžiaujančių išlepusių NATO biurokratų nuopelnas. Paradoksas, tačiau Lietuvą šiandien labiausiai saugo ne NATO, o ukrainiečiai, besigrumdami su Rusijos ordomis savo teritorijose.
Taip, Vakarų kaltė dėl 2022-ųjų vasarį kilusio didelio karo – milžiniška. Pirmiausia kaltinu Vašingtoną. Buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas prisipažino prikrėtęs nesąmonių, kai 1994-aisiais Budapešte atėmė iš Kijevo atominę bombą ir mainais už tai ukrainiečiams įbruko popierines, nė sudilusio skatiko nevertas amerikietiškas saugumo garantijas. Deja, šiandieninis JAV vadovas Džo Baidenas (Joe Bidenas) prezidentaudamas dar niekur niekad neprisiminė Budapešto įsipareigojimų.
O gal ir negalėjo prisiminti. Sveikata šlubuoja. Tai lipdamas trapu į lėktuvą sugeba tris sykius suklupti, tai tarptautinėje konferencijoje užsnūsta, tai saldžiu miegu užmiega šnekučiuodamasis akis į akį su Izraelio vadovu, tai, baigęs viešą kalbą Baltuosiuose rūmuose, nesusigaudo, kurion pusėn jam žingsniuoti, tai nuvirsta nuo dviračio, tai be žmonos pagalbos neįgalus užsivilkti vėjuje besiplaikstančio švarko. Liūdniau nei prisimenant sovietmetyje sukriošusį Leonidą Brežnevą. Jei būčiau Amerikos pilietis, man būtų baisiausiai gėda, jog mano šalies prezidentas vos bestovi ant kojų, bet vis tiek sapalioja apie antrąją kadenciją.
Donaldas Trampas (Trump) – man taip pat nėra simpatiškas. Tačiau jo prezidentavimo laikais V. Putinas agresyviai nesielgė nei Sirijoje, nei Afrikoje, nei Ukrainoje. V. Putinas pradėjo savo didžiąją agresiją vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas. Sutapimas, atsitiktinumas? Greičiausiai – taip. Bet viešojoje erdvėje esama užtektinai daug rimtų komentarų, jog V. Putinas su ekscentrišku, nenuspėjamu, agresyviu, pasipūtusiu D. Trampu dėl Ukrainos nesusitarė, bijojo pasitikėti trampiškais patikinimais, o su senatvės slegiamu J. Bidenu – rado bendrą kalbą. Omenyje turiu pirmiausia ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, istoriko Marko Solonino ir kai kurių kitų apžvalgininkų atsargius įtarimus.
Kodėl linkęs įžiūrėti esant kažin kokias slaptas Vašingtono ir Kremliaus draugystes aukojant Kijevą? Tai kad J. Bideno administracija visas pastarąsias 400 dienų tik ir šaukia: neduosime Ukrainai tankų, neduosime jai toliašaudžių pabūklų, ukrainiečių kariams neduosime modernių naikintuvų, nesiųsime į Kijevo rajoną naujausių oro gynybos sistemų. J. Bidenas įeis į istorija kaip senukas, kuris dažniausiai vartojo žodžius „neduosime, nesiųsime, neatvešime“.
Žinoma, amerikietiška pagalba Ukrainai – vis tik didelė. Be jos Ukraina jau būtų kritusi. Bet kai analizuojame, daug ar mažai, visuomet pravartu lyginti. Kai Vilniuje reziduojantis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchrist praėjusių metų spalio mėnesį Katedros aikštėje viešai pasidžiaugė, esą Vašingtonas duoda Kijevui net 38-ias sistemas Himars, viename savo komentare brūkštelėjau: „amerikiečiai tyčiojasi iš Ukrainos“. Jei duotų bent tris šimtus, – būtų kita kalba, kitas vertinimas. Juk savo sandėliuose visko turi užtektinai. Galėtų Kijevą užversti ginklais. Pasiųsti amerikiečiams į Ukrainą tūkstantį tankų – vieni niekai. Bet juk dabartinė JAV administracija elgiasi dar skūpiau nei Gobsekas iš Balzako romano. Jei Vokietija, valdyta Angelos Merkel, nusiginklavo taip, kad iš beveik trijų dešimčių divizijų šiandien neturi nė dešimties, jei Prancūzija be užsieniečių legiono neturi nieko rimto, tai JAV sandėliuose užkonservuotų tankų – tūkstančiai. O Ukrainai duodama vos keletas ar keliolika. Štai kodėl esu įtarus pesimistas.
Įtarimų, jog šiandieninis Vašingtonas labai gražiai kalba, bet per mažai, nei galėtų, padeda į didelę nelaimę patekusiai šaliai, sustiprina ir dabartiniai ginčai dėl laukiamo – nesulaukiamo sėkmingo Ukrainos kontrpuolimo. Viešojoje erdvėje – dvi kardinaliai priešingos nuomonės. Sakykim, Aleksejus Arestovičius pono Marko Feigino kanale tvirtina, esą Ukrainos kontrpuolimas artimiausiu metu bus toks sėkmingas, jog sėkmingesnių atakų neįmanoma įsivaizduoti. Kad Ukraina, padedama Vakarų, pasiruošusi rimtam kontrpuolimui, youtube erdvėje nuolat kalba ir, sakykim, JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas.
Aš – iš tų, kurie norėtų kuo greičiau sulaukti sėkmingo ukrainiečių puolimo. Rusijos kariauną privalu kuo greičiau išstumti iš visų ukrainietiškų teritorijų. net ir iš Krymo. Tikiu, Kijevas turi užtektinai profesionalių, narsių karių. Bet ar Kijevui užtenka ginkluotės? Ar Vakarai perdavė Ukrainai tiek sviedinių, kiek reikia sėkmingam žygiui į rytus ir pietus? Ar atsiuntė bent pusę šimto tankų, kai paprašė Ukrainos karinė vadovybė?
Šito aš nežinau. Štai ekonomistas A. Ilarionovas, kurį pastaruoju metu vis aršiau kaltina platinant pesimistiškas prognozes (esą taip jis baugina ukrainiečius, kursto kapituliantiškas nuotaikas), teigia, jog ginklų Ukraina greičiausiai neturi tiek, kiek reikėtų tikrai sėkmingam kontrpuolimui, o štai Rusija labai sėkmingai kaupia jėgas ukrainiečių žygiui atremti. Tad jei ukrainietiškas kontrpuolimas nebus itin įspūdingas, Ukraina bus prievartaujama sėstis prie derybų stalo – aukoti Rusijai naujų teritorijų. Tiesiog Vakarai liausis rėmę ginkluote ir pinigais, ir Kijevas neturės kitos išeities, kaip tik pasiduoti. Maždaug taip.
Žinoma, savo asmeninę paskyrą viešojoje erdvėje turintis A. Ilarionovas dažniausiai brėžia pačius juodžiausius variantus. Bet kas čia blogo? Kur čia įžvelgiate išdavystę? Brandi, civilizuota, atsakomybės jausmo nepraradusi visuomenė privalo žinoti kuo daugiau. Per daug džiūgauti – taip pat pavojinga, kaip mirtinai pavojinga – neįvertinti priešo raumenų.
Tėra viena protinga išeitis – lyginti optimizmu trykštančius A. Arestovičiaus pareiškimus apie būsimas ukrainietiškas pergales fronte su viską juodomis spalvomis piešiančiu A. Ilarionovu ir jo šalininkais. Būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje, jei Ukrainos karinio eksperto A. Arestovičiaus prognozes patvirtins gyvenimas, o A. Ilarionovo skaičiavimai pasirodys klaidingi.
Bet jau imama, deja, ūbauti, esą solidžioms žiniasklaidos priemonėms nedera įsileisti „milžiniškos ukrainietiškos pergalės neprognozuojančio A. Ilarionovo“. Esą jo išvados vis tiek nepasitvirtina (kai kurios prognozės tikrai nepasitvirtino, pavyzdžiui, toji – dėl karo pradžios; bet, žvelgiant atidžiau, A. Ilarionovas buvo teisus, kai sakė, jog 2022-ųjų pradžioje Rusija prie Ukrainos sutelkė per mažai jėgų, kad ją sėkmingai okupuotų, todėl puolimas mažai tikėtinas). Esą nėra aišku, kam jis tarnauja (o kam tarnauja jį už atlapų griebiantys, jį koneveikiantys – žinome?). Mano supratimu, jei mylime demokratiją, tai turime rasti vietos ir optimizmui, ir pesimizmui.
Juolab kad džiūgauti neleidžia naujasis incidentas, kurio kaltininkė – tos pačios JAV. Omenyje turiu incidentą dėl slaptosios informacijos nutekėjimo. Jei secret ženklu antspauduotus dokumentus dėl Ukrainos karinės pergalės perspektyvų nutekino labai jaunas vaikinas, tai turime rimtų rimčiausią skandalą. Vargu ar JAV galima vadinti patikima sąjungininke. Pasirodo, Amerika ne tik leidžia, kad jai vadovautų posėdžiuose užmiegantis, nuo lėktuvo trapo kritinėjantis senukas, bet ji dar savo didžiausias paslaptis linkusi patikėti vaikiukui, kuris stačia galva pasinėręs į kompiuterinius žaidimus. Dar pridėkime žinią, jog buvęs JAV prezidentas D. Trampas neturi kada džiaugtis gyvenimu, nes neišbrenda iš teismų (vis įkyriau kirba mintis, jog D. Trampui metami kaltinimai – iš piršto laužti, pritempti, tendencingi), ir turime tikrai bjauriai kuriozišką amerikietišką vaizdelį. Ar tokia Amerika pajėgi pastatyti į vietą Rusijos diktatorių?
Duok Dieve, kad klysčiau. Gal vis tik šią vasarą Vilniuje organizuojamas NATO viršūnių susitikimas atneš kur kas daugiau optimizmo? Gal vis tik paaiškės, jog Ukraina turi visko, ko jai reikia pereinant į sėkmingą kontrpuolimą?
2023.04.17; 10:18
Bjaurus vaizdas.
O kaip kitaip galejo buti.