Šiandien, kai, regis, Azerbaidžanui pavyksta susigrąžinti visas jam priklausančias Karabacho teritorijas, kai iki taikos Pietų Kaukaze – taip netoli, deja, Armėnija griebiasi naujų klastų.
Pirmiausia priminsiu, ką šių metų spalio 13-ąją rašė armėniškas leidinys lragir.am, cituodamas Reuters agentūrą. Ogi citavo Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris šaukė, esą „Prancūzija nepaliks Armėnijos likimo valiai, neleis skriausti armėnų“.
Taip pat krenta į akis leidinyje „Jewish Press“ paskelbta informacija, kad šių metų lapkričio 15 dieną Prancūzijos Senate buvo aptariama rezoliucija, kuri įpareigotų oficialųjį Paryžių įvesti ekonomines sankcijas Azerbaidžanui dėl neva „nepagrįstos agresijos prieš Armėniją“. Šio pareiškimo iniciatoriai ragino ir kitas Europos Sąjungos šalis boikotuoti azerbaidžanietišką naftą bei dujas, nes azerbaidžaniečiai neva skriaudžia armėnus.
Oficialiojo Paryžiaus elgesys – visiškai nesuprantamas. Taip, puikiai žinome, jog Prancūzijoje įsikūrusi įtakinga armėnų diaspora. Ne sykį rašyta, kaip Prancūzijoje gyvenantys turtingi armėnai daro spaudimą Prancūzijos prezidentui: „jei per rinkimus norite sulaukti mūsų balsų, elkitės taip, kaip mes pasakysime“.
Bet taip elgtis, kaip elgiasi ponas E. Macronas, – vis tik negalima. Prancūzijos vadovo elgesys – apgailėtinas. Prancūzijos prezidentas atvirai pataikauja armėnų diasporai nusispjaudamas į visus padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Principingas prezidentas pirmiausia žiūrėtų, kas teisus, o kas – kaltas. Ir tik tuomet pultų brėžti išvadas. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentui nė motais, kad būtent Armėnija buvo okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą, o ne atvirkščiai. Prancūzijos prezidentas nenori prisiminti, kiek dešimtmečių oficialusis Baku kantriai prašė tarptautinės paramos grąžinant jam Karabachą taikiomis priemonėmis.
Galų gale Prancūzijos prezidentas nemato, kokia Armėnija panaši į Rusiją. Lyg du vandens lašai. Skirtumas tik toks, kad agresyvioji Rusija puldinėja daug kaimyninių šalių (omenyje turiu Čečėniją, Moldovą, Gruziją, Ukrainą). O Armėnija kardus sukryžiavusi šiuo metu tik su Azerbaidžanu. Bet jei žvelgsime giliau, puikiai matysime: tiek Rusija, tiek Armėnija – abi agresorės, kurios nevengia net pačių bjauriausių puldinėjimų ir intrigų.
Ypač Rusijos ir Armėnijos panašumus išryškina Kremliaus agresija prieš Ukrainą. Štai tik keletas palyginimų.
2014 – 2022 metais Rusija okupavo apie 20 proc. Ukrainos teritorijos (Donbasas ir Krymas).
1991-1993 metais armėnų karinės pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko ir Rusijos 622-ojo atskirojo bataliono, okupavo apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos (Karabachas ir septynetas gretimų rajonų). Kad Armėnija anuomet okupavo dalį Azerbaidžano, byloja Europos komisijos 1995.05.31 metais paskelbta rezoliucija: Armėnija – agresorė, Armėnija – okupantė.
Kaip Rusija dabar iš okupuotų Ukrainos teritorijų prievarta išveža į savo teritoriją gyventojus (arba juos išžudo, arba priverčia bėgti), taip Armėnija elgėsi su Karabache ir gretimuose 7-iuose rajonuose gyvenusiais azerbaidžaniečiais. Dėl Armėnijos agresijos pabėgėliais tapo apie milijonas Azerbaidžaniečių. Tai – oficiali Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija, pasirašyta 1994 metų kovo 23 dieną.
1991 – 1993 metais (pirmasis karas dėl Karabacho) nužudyta 17 tūkst. civilių azerbaidžaniečių. Antrojos Karabacho karo metu (2020-ieji) – žuvo 93 civiliai azerbaidžaniečiai.
Nuo armėnų paliktų minų sužaloti 3345 civiliai azerbaidžaniečiai (omenyje turimas 30-ies metų laikotarpis). Per tuos tris dešimtmečius Armėnija, kaip dabar Rusija apšaudo Ukrainą, apšaudė per 80 azerbaidžanietiškų miestų ir gyvenviečių. Kaip rusų kariai Bučoje, taip 1992-aisiais metais armėnai žiauriai žudė Hodžaly miesto gyventojus (nužudyta, nukankinta, dingo be žinios apie 500 azerbaidžaniečių civilių).
Taigi faktorių, kurie leidžia agresyviąją Rusiją lyginti su agresyviąja Armėnija, – kiek tik nori. Deja, Prancūzijos vadovas jų nemato.
Nenori matyti ir šiandieninės armėnų separatistų klastos – neva Karabachą būtina prijungti prie Rusijos. Šių metų balandžio 14 dieną leidiniui News.am buvęs Armėnijos premjeras Bagratianas pranešė, esą separatistinis anklavas siekia prisijungti prie Rusijos ir tapti pilnateise Rusijos dalimi. Kitą dieną atsargos pulkininkas Naapetianas pabrėžė kanale Live News, jog vienintelė išeitis šį anklavą išlaikyti savo rankose – prilipinti jį prie Rusijos. Gegužės 10 dieną buvęs Armėnijos Nacionalinio susirinkimo delegacijos vadovas Europos Parlamentinėje asamblėjoje ponas Geganianas kanale Hayeli AM (youtube.com) reikalavo, kad Karabacho armėnai oficialiai kreiptųsi į Rusiją prašydami oficialiai įtraukti į Rusijos Federacijos sudėtį.
Armėnijos separatistai net neslepia, jog, mėgindami įgyvendinti šį klastingą planą, pavyzdį ima iš Rusijos, 2014-aisiais okupavusios Krymą. Taip, Karabacho (ir ne tik Karabacho) armėnams masiškai peršami Rusijos pasai. Lygiai taip pat, kaip kadaise – separatistams Donbase ir Kryme. Kad galėtų dalyvauti referendumuose (tegul ir neteisėtuose), kad formaliai turėtų teisę pasirašyti peticijas (tegul ir niekines).
Tikiuosi, ši paskutinioji Jerevano klasta žlugs kaip ir visi ankstesnieji Armėnijos gudravimai bei išsisukinėjimai. O primityviai Armėnijai pataikaujantis Prancūzijos prezidentas E.Macronas vieną sykį dėl amoralaus elgesio atsidurs kvailio vietoje.
2022.11.04; 12:30
