Kiek suskaičiuotume Armėnijos istorikų, filosofų, politologų, tvirtinančių, jog nesantaika tarp armėnų ir azerbaidžaniečių įsiplieskė tik 19 amžiaus pabaigoje – 20-ojo pradžioje? Daug – jų dešimtys. Ką jie dėl to labiausiai kaltina? Jų duomenimis, priekaištauti būtina specialiai tautas kiršinusiai carinei Rusijai.
Kremliaus nuodėmės
Be abejo, Kremlius – nuodėmingas. Kas gi negirdėjo apie Baku skerdynes 1905-aisiais, kada armėnų smogikai, radę bendrą kalbą su Rusijos revoliucionieriais – bolševikais, masiškai žudė šio miesto musulmonus, arba apie 1918-ųjų intrigas, kai Maskva azerbaidžaniečių žemėse armėnams sukūrė sovietinę respubliką, arba apie 1992-aisiais Chodžaly miestą ištikusią nelaimę, kai armėnų teroristai, padedami reguliaraus rusų kariuomenės pulko, išžudė (kitus – išvijo arba paėmė į nelaisvę) beveik visus šio azerbaidžanietiško miesto gyventojus.
Ir vis tik Maskva kalta ne dėl visų nuodėmių.
Armėnų priešiškumas musulmonams pastebimas žymiai anksčiau, nei 1905-ieji ar 1918-ieji. Pirmieji neapykantos ženklai užfiksuoti dar viduramžiais, kai Rusija nebuvo tokia stipri ir įtakinga, kad būtų pajėgusi prie Kaspijos jūros kurpti sau palankius politinius procesus. Antiazerbaidžanietiškos armėnų nuotaikos pastebimos jau Sefevidų valdomoje valstybėje.
Kas toji Sefevidų valstybė, užtektinai trumpai, tačiau suprantamai paaiškinta lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Sefevidų dinastija pradedama kurti 1501 metais. Ją vienijo tokios skatlingos, gyvybingos, įtakingos azerbaidžaniečių gentys kaip kadžarai, afšary, ustadžlu, šamlu, tekeli. Šioms gentims anuomet vadovavo azerbaidžaniečių šachas Ismailas (1487-1524).
Beje, centralizuotos azerbaidžaniečių valstybės anuomet prisibijojo net tuometinė Osmanų imperija. Sefevidų dinastijos valdovų nuomonės paisė ir Vakarų Europa. O apie tuometinę Maskvą neverta net užsiminti – Kremlius tada dar net svajoti nedrįsdavo apie galimybę kada nors ją užkariauti.
Priviligijuota tauta
Įdomiausia, kad armėnų – azerbaidžaniečių nesantaikai kilti nebuvo jokių priežasčių. Sefevidų chanų valdomoje musulmoniškoje valstybėje armėnų niekas neskriaudė. Galima tvirtinti itin kategoriškai: tais laikais armėnai buvo priviligijuota tauta. Chanai atleido juos nuo daugelio mokesčių, jiems suteikė išskirtinę teisę imtis pelningo verslo – prekiauti šilku, bei turėti savo autonominius (armėniškus) teismus.
Kokie šaltiniai leidžia manyti, jog Sefevidų valstybėje armėnai gyveno nematydami nei vargo, nei priešiškumo? Apie tai byloja Vatikane saugomi senoviniai rankraščiai, be to, daug kur prasitarę patys armėnų vienuoliai, armėnų metraštininkai, prancūzų, britų, rusų keliautojai. Juos ginčyti būtų kvaila, nes liudijimai surašyti autentiškuose Europos archyvų dokumentuose. Tik apie juos iki šiol mažai kas žino. Jie nenaudingi šiandieninei Armėnijai. Todėl oficialusis Jerevanas tebededa milžiniškas pastangas, bandydamas juos nutylėti, paslėpti.
Bet visko paslėpti neįmanoma. Šiame straipsnyje, pasakodami, kaip anuomet azerbaidžaniečiai žvelgė į krikščionis, specialiai remsimės vien europietiškais bei armėniškais šaltiniais. Kad nebūtume kaltinami tendencingumu – girdi, aklai pasitikime azerbaidžaniečių bei turkų dokumentais.
Tolerantiškumą demonstravę Safevidų valdovai
Taigi šiandieniniai armėnų istorikai atkakliai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą armėnams nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai. Pavyzdžiui, Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 amžiuje armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.
Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefvidų valdovų pritarimo. Tais laikais Sefevidams vadovavo Džachanas – šachas (1436-1467). Ar jis trukdė armėnų religinei organizacijai įsikurti jam pavaldžiose musulmoniškose teritorijose? Ne tik netrukdė, bet svetingai priėmė.
Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė, šių laikų terminais tariant, prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.
Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašo, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Šiuos žodžius galima rasti Vatikanui priklausančiuose archyvuose.
Europietiškuose archyvuose taip pat užfiksuota, kad, gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o jie patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo kartais net daugiau teisių nei musulmonai?
Kas nutylėta dėl trėmimų iš Džulfos miesto?
Armėnų propaganda dažnai naudoja argumentą – pasakojimą, kaip tuometinis šachas Abbasas iš senojo Džulfy miesto į naująją Džulfy ištrėmė visus armėnus. Suprask, tremiamų armėnų vilktsinė turėjo įveikti apie 1000 kilometrų, virtinė nelaimėlių buvo nusidriekusi 40 kilometrų į priekį ir 15 kilometrų į plotį. Bet armėnų propagandistai nutyli, kodėl taip pasielgė Abbasas. Šachas panoro kai kurias teritorijas paversti dykromis, kad apsunkintų galimą Osmanų imperijos karių įsiveržimą. Šacho sumanymas buvo logiškas – pasienyje kai kurias teritorijas paversti negyvenamomis dykromis be žmonių, maisto ir vandens. Šachui reikėjo bevaisės dykumos kairiąjame Arakso upės krante, kad osmanų kariai negalėtų lengvai prisiartinti prie jo valstybės sienų. Taigi trėmimas buvo surengtas ne religiniais, ne tautiniais, o tik kariniais sumetimais.
Bet ir tai – ne pats svarbiausias argumentas, prieštaraujantis armėnų propagandistų pasakoms apie žiaurųjį šachą. Pasirodo, šis šachas trėmė visus gyventojus nežiūrėdamas nei jų tautybės, nei jų religijos. Kentėjo visi – ir azerbaidžaniečiai, kurių, be kita ko, buvo žymiai daugiau nei armėnų. Tad tie, kurie šacho elgesį įvardina kaip priešiškumą armėnams, elgiasi nesąžiningai, nes sąmoningai nutyli, jog kartu su armėnais tremtinio duonos paragavo ir azerbaidžaniečiai.
Be to, tiek armėnus, tiek azerbaidžaniečius iš Džulfos perkėlęs į vadinamąją Naująją Džulfą šachas visiems padėjo įsikurti. Ir pinigais parėmė, ir šilko prekyba užsiimti leido. Būtent šio šacho valdymo metais armėnai tapo, vaizdžiai tariant, turtingais oligarchais. Ir tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų keliautojo Ž.Šardeno, 1665-1667-aisiais metais keliavusio į Iraną, užrašai. Jo sąsiuviniuose užsimenama, kad armėnų prikliai buvo turtingi ir įtakingi, savo prekybos namų turėjo Indijoje, Irake, Sirijoje, Pancūzijoje…
Patys turtingiausi pirkliai
Kad Sefevidų valdomame Azerbaidžane armėnų pirkliai buvo vieni iš turtingiausių, kad Sefevidų valstybėje nuskurusių, užguitų armėnų nebuvo, byloja ir XX amžiaus prancūzų istoriko Fernano Brodelio (1902-1985) užrašai. Prancūzo nuomone, armėnų pirklius lydėjo sėkmė todėl, kad juos globojo Sefevidų valdovai, ypač Abbasas I.
Tolerantiškas, palankus, supratingas armėnams buvo ne tik šachas Abbasas, bet ir tie, kurie jį vėliau pakeitė. Patys armėnų šaltiniai (aptikti ir Vatikano archyvuose) skelbia, kad ir šachas Abbasas II (1642-1666) rėmė armėnus. Jo amžininkas metraštininkas armėnas Z.Kanakerci pabrėžia, jog to meto azerbaidžaniečių valdovai buvo palankūs visiems krikščionims.
Vėliau Sefevidų valstybę valdęs Tachmasika, Sefi I taip pat akivaizdžiausiai rėmė armėnus. Jų laikais armėnai turėjo net savų mokyklų bei spaustuvę.
Štai ką rašo armėnas S.T.Eremianas knygoje „Armėnija 17 amžiuje“. Nesąmonė, kad Sefevidų valstybėje buvo skriaudžiami armėnai. Armėnai tais laikais turėjo net specialius teismus. Armėnus teisė ne musulmonai, o jų pačių paskirti teisėjai armėnai. Ten visi gyveno pagal savas taisykles. Žinomi net to meto armėnų teisėjų vardai. Didžiausia netiesa, kad jei ginčas kildavo tarp azerbaidžaniečio ir armėno, teismas visuomet palaikydavo musulmoną.
Ne tik Vatikano archyvuose užfiksuota pranešimų, kad teismai Sefevidų laikais buvo itin teisingi. Net jei armėnas – eilinis pirklys, o azerbaidžanietis – įtakinga persona, teismai ieškodavo teisybės, o ne priklasomybės religijai.
Štai azerbaidžanietis Galandar-bekas Ustadžalu įsimylėjo armėnų pirklio žmoną. Armėnų pirklį turtingo azerbaidžaniečio sargyba prievarta pririšo prie medžio, tuo tarpu musulmonas glamonėjo pažeminto armėno žmoną.
Išsilaisvinęs armėnas pasiskundė šachui Abbasui. Kaip pasielgė, jūsų manymu, musulmonų valdovas, išgirdęs armėno skundą? Ogi liepė prie armėnų žmonos priekabiavusiam azerbaidžaniečiui nupjauti liežuvį bei išdurti akis. Kad daugiau nebegalėti svetimoteriauti.
Kaip Sefevidų valstybėje teisdavo armėnus?
Tokių pavyzdžių Sefevidų valdymo metais – daug. Pavyzdžiui, armėnams buvo leista Ardebilio mieste išplėsti savo armėnišką rajoną. Musulmonai šiitai liko nepatenkinti armėnų pastangomis praplėsti valdas – sugriovė armėnų namus, o pačius primušę išvijo. Armėnai pasiskundė Sefevidų valdovams. Šie įsakė šiitams už savas lėšas atstatyti armėnų pastatus ir viešai atsiprašyti armėnų.
Panašiai nutiko ir armėnų šventikui Akopui Džugaeciui (1655-1680), kurį bandė engti tuometinis Irevano valdovas Sefi-chanas. Iš armėnų bažnyčios atstovo azerbaidžaniečiai norėjo neteisėtai atimti vaizdingą, žuvų pilną ežeriuką. Bet krikščionių šventikui užteko pasiskųsti musulmonų valdovui, ir teisybė buvo atkurta. Ežerą pasisavinti gviešęsis musulmonas pasodintas į kalėjimą, o jo turtas perduotas aukai.
Tiesa, jei prasižengdavo armėnai, jie irgi buvo griežtai baudžiami. Štai 1656 metais šachas Abbasas II išleido įsakymą, draudžiantį vartoti alkoholį. Bet armėnai vis tiek slapta prekiavo vynu. Tada tas armėnų kvartalas, kur neleistinai liejosi vynas, panaikintas, o vynu prekiavę armėnai – nubausti. Bet jie juk nubausti ne todėl, kad armėnai, o todėl, kad, neturėdami leidimo, prekiavo alkoholiniais gėrimais.
Žinoma ir tai, kad Sefi I valdovas buvo išleidęs įsaką, draudžiantį rūkyti. Armėnų pirkliai nusprendė ignoruoti šį potvarkį ir buvo žiauriai nubausti – ne todė, kad jie krikščionys, ne todėl, kad jie armėnai, o todėl, kad rūkė tabaką, nors įstatymas draudė tai daryti.
Arba štai kad ir toks neišgalvotas, Vakarų archyvuose užfiksuotas pasakojimas: šachas Abbasas I paskolino armėnų bendruomenei pinigų, kad šie galėtų patogiai įsikurti naujojoje Džulfoje. Bet skola sutartu laiku negrąžinta. Be to, armėnai dar puolė įrodinėti, jog nėra skolingi. Tada jiems teko patirti šacho pyktį.
Europoje saugomi arcyvai užfiksavę ir žinių apie liūdną šacho numylėtinio laikrodininko vokiečio Rudolfo Štiljerio likimą. Šis amatininkas nesilaikė šariato įstatymų ir, nepaisant šacho palankumo, buvo žiauriai nubaustas.
Prancūzų filosofas ir švietėjas Šarlis Lui Monteskje (1689 – 1755) savo veikale „Persiški laiškai“ rašo, kad šachui Abbasui Didžiąjam jo aplinkos žmonės siūlė visus šalies nemusulmonus priverst priimti islamo tikėjimą. Šachas atsisakė, nes tai, jo įsitikinimu, būtų buvę neteisinga. Sefevidų valdovai gerbė kitų tikėjimų žmones, jie manė, kad per prievarta primestas tikėjimas – tai šventvagystė.
Tad iš kur armėnų bendruomenės neapykanta ją globojusiems Azerbaidžano valdovams?
Tikrieji tikslai
Armėnai jau tada kurpė planus turėti valstybę. Jie karštligiškai svarstė, kur ją būtų geriausia įkurti ir kokios užsienio jėgos jiems galėtų padėti tai įgyvendinti.
Klausiate, kokie įrodymai byloja apie slaptuosius to meto armėnų bažnyčios ir armėnų pirklių tikslus? 1547 metais Ečmiadzine (čia armėnų šventikai be trukdžių įsikūrė nuo XV amžiaus vidurio) buvo sušauktas uždaras pasitarimas, ar musulmonų gyvenamuose regionuose įmanoma sukurti Didžiąją Armėniją. Šiam nuo pašalinių akių slėptam susirinkimui vadovavo kadaise Lenkijoje gyvenęs armėnų bažnyčios šventikas Stepananosas.
Slaptojo susirikimo nariai nusprendė jį komandiruoti į Europą svarbiai misijai – jis turėjo prašyti Vatikano paramos musulmonų žemėse įkuriant Armėnijos valstybę. Tai – iš knygos „Armėnų tautos istorija“, kurią parašė armėnai B.N. Arakelianas ir A.R. Inosianas (Jerevanas, 1951 metai).
O štai dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1660 – 1670 metais turtingi armėnų prekybininkai iš Irano ne sykį svečiavosi Maskvoje. Su Rusijos carais jie derėjosi ne tik dėl prekybos sąlygų. Jie prašė karinės-politinės carų pagalbos kuriant Armėnijos valstybę azerbaidžaniečių žemėse. Kur šis faktas užfiksuotas? Ogi A.Ter-Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai).
Kad armėnai norėjo turėti savo valstybę, – nieko blogo. Pats svarbiausias klausimas – kur ir kaip? Atidžiau pasižvalgius po Europos archyvus išryškėja sensacinga, mažai dar tyrinėta tema – kaip armėnų bažnyčia ir armėnų pirkliai slapta kenkė Sefevidų valdomai valstybei.
Pasirodo, jie talkino ne tik Vatikanui, kuris į šį regioną siuntė savanaudiškų, egoistinių tikslų turėjusius krikščionių misionierius. Jie padėjo ir Maskvai, kuri ilgainiui siekė užkariauti visą Kaukazą.
Armėnai anuomet atliko unikalią šnipinėjimo operaciją – naudodamiesi Sefevidų suteiktomis privilegijomis visomis išgalėmis talkino Azerbaidžaną griovusioms jėgoms tiek Vakaruose, tiek Rytuose.
Apie tai – artimiausiuose straipsniuose.
2019.08.21; 10:00
