Sakartvelo sostinę Tbilisį mačiau tik vieną sykį – 1994-ųjų rudenį. Gruzija tuomet buvo politiškai susiskaldžiusi, skurdi, draskoma separatistinių judėjimų. Ir vis dėlto sostinė paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krito gruziniškas draugiškumas, svetingumas, gražus senamiestis, švelnus klimatas, sniegu pasipuošusios kalnų viršūnės.
Nerimą kėlė tik didieji Tbilisio viešbučiai. Tąsyk jie labiau priminė bendrabučius nei viešbučius, nes beveik kiekviename balkone gruzinų pabėgėlės, išvytos iš Pietų Osetijos ar Abchazijos, džiaustė skalbinius. Tų skalbinių būta tiek daug, kad atrodė, jog Tbilisyje dauguma gyventojų – pabėgėliai. Keletą iš Gruzijos regionų išvytų gruzinų šeimų aplankiau viename iš Tbilisio viešbučių. Buvo keistai baugu: kiekviename viešbučio kambaryje susigrūdę gyvena po keliolika žmonių. Net platesni koridoriai buvo atitverti skaromis – anapus jų taip pat gyveno iš gimtųjų namų išvyti gruzinų pabėgėliai…
Kodėl per kalnus sena „Volga“ iš Čečėnijos sostinės Grozno beldžiausi į Tbilisį, – jokia paslaptis. Tais metais dirbau Čečėnijoje – daug rašiau apie Čečėnijos pastangas ištrūkti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Štai ten dirbant žurnalistu ir kilo mintis pasidomėti, kokiomis gi nuotaikomis gyvena gruzinai. Čečėnija – ne taip toli nuo Gruzijos. Kito momento gali ir nepasitaikyti. Žodžiu, suradęs, kas nuvežtų, sėdau į seną „Volgą“ ir iš Grozno per garsiąją „Verhnij Lars“ kalnų perėją nusibeldžiau iki Tbilisio.
Tačiau tąsyk gruzinai buvo labai susipriešinę. Susiskaldė pirmiausia į Eduardo Ševardnadzės ir Zviado Gamsachurdijos šalininkus, paskui – į realios nepriklausomybės trokštančius bei gyvenimo be draugystės su Rusija neįsivaizduojančius. Trečiąją priešpriešos grupę sudarė biznieriai, kuriems rūpėjo tik finansinė sėkmė, ir idealistai, kuriems knietėjo matyti Gruziją įtakingą, tvarkingą, demokratišką. Be to, tuometinę Gruziją į gabalus plėšė Rusijos sumaniai kurstomi separatistiniai judėjimai. Bendraujant su gruzinais buvo sunku susigaudyti, kas kam dirba – Tbilisiui ar Maskvai. Įvairiausio plauko šnipų, provokatorių Tbilisyje knibždėte knibždėjo. Tad po savaitę trukusios viešnagės iš Tbilisio per tą pačią „Verhnij Lars“ perėją beveik nieko nepešęs grįžau į Grozną.
Ir vis dėlto po ne itin sėkmingos kelionės į Tbilisį nesilioviau domėjęsis Gruzijos (dabar – Sakartvelas) šiokiadieniais. Kai Rusija užpuolė Gruziją, portale slaptai.lt parengiau keletą videointerviu su režisieriumi Andrėjumi Nekrasovu apie Rusijos kariaunos agresiją demaskuojantį dokumentinį filmą „Rusų kalbos pamokos“. Skelbiau ypač daug peržiūrų sulaukusią ištrauką iš minėto režisieriaus filmo (už tai teko sulaukti grasinimų – „jei nori likt sveikas, nepalaikyk gruzinų“).
Dabar stengiuosi nepraleisti nė vieno mitingo, kurį prie Rusijos ambasados Vilniuje rengia Sakartvelo teritorinio vientisumo šalininkai. Ypač dažnas tokių mitingų svečias buvo mano tėvas Vytautas Visockas. Net jau mirtinai sirgdamas jis skubėdavo prie Rusijos ambasados. „Lietuviai privalo palaikyti brolius gruzinus ir lietui pliaupiant, ir saulei šviečiant“, – mėgdavo sakyti. Jo fotoreportažai iš minėtų protesto mitingų iki šiol skelbiami slaptai.lt portale.
Beje, pirmoji pažintis su Gruzija buvo netiesioginė. Atgimimo pradžioje visi lietuviai nuoširdžiai pergyveno dėl tragiškų įvykių Tbilisyje, kai sovietiniai kariškiai panaudodami kastuvėlius išvaikė taikų gruzinų mitingą. Visa Lietuva tąsyk piktinosi sovietinių karininkų žiaurumu: galvoje netilpo, kaip jie drįsta vidury baltos dienos sostinės centre kastuvėliais negyvai užkapoti moteris, vaikus, vyrus… Tąsyk svarstėme, kaip elgsimės, jei sovietiniai budeliai tą pačią taktiką panaudos ir Vilniuje? Žodžiu, mokėmės iš tragiškų kitų tautų patirčių…
Šiuos kelis gruziniškus epizodus papasakojau specialiai. Manau, kad turiu bent jau moralinę teisę pasidomėti, kaip Sakartvelas gerbia kitų šalių teisę branginti savo istoriją, kultūrą, rūpintis savo teritorijų saugumu. Mintyse kirba kad ir toks klausimas – kaip Sakartvelas žiūri į Azerbaidžano teisę susigrąžinti dėl separatistinių armėnų – rusų intrigų prarastą Kalnų Karabachą. Iki šiol nebūta nė menkiausių įtarimų, jog Sakartvelas klastingai žaistų dvigubus – trigubus žaidimus.
Bet štai šių metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Sakartvelo regione buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui. Kam armėnams prireikė to paminklo?
Viskas paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas nieko gero Sakartvelui nepadarė, o štai Azerbaidžanui – pakenkė. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, taip pat kaltina dalyvavus ir azerbaidžanietiško Hodžaly miesto žudynėse. Tad gal statydami arba restauruodami Sakartvelo teritorijoje šį paminką armėnai ne tiek rūpinosi „savais reikalais“, kiek mėgino azerbaidžaniečius supriešinti su gruzinais?
Azerbaidžanas buvo priverstas pareikšti Sakartvelui oficialią protesto notą. Sakartvele gyvenantys azerbaidžaniečiai pareikalavo leidimo Tbilisyje prie parlamento surengti protesto mitingą. Iš pradžių Sakartvelo valdžia neleido, paskui – leido…
Man regis, dėl armėniškų intrigų Sakartvelas atsidūrė keblioje situacijoje.
Ypač akis bado žinia, jog paminklas iškilmingai atidengtas (restauruotas) sausio 20 dieną, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai suimti).
Paskui viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, jog Sakartvelo valdžia ketina atidaryti kai kuriuos transporto koridorius, kurie palengvintų Armėnijos galimybę gabenti savo krovinius nepaisant Azerbaidžano interesų…
Ką tai galėtų reikšti – Sakartvelas kapituliuoja prieš Rusijos remiamos Armėnijos intrigas, laužo iki šiol galiojusias draugystės sutartis su Azerbaidžanu? Tokie svarstymai negali nerūpėti Lietuvai. Jei Sakartvelas nebegerbia Azerbaidžano teisės susigrąžinti savo teritorijas, kokios garantijos, kad vieną gražią dieną, vaizdžiai tariant, oficialusis Tbilisis nepuls pro pirštus žiūrėti ir į Lietuvos teisę turėti Vilnių ir Klaipėdą? Jei Sakartvelas nebesipriešina Kremliaus intrigoms, kokios garantijos, jog gruzinai pro pirštus nežiūrės, sakykim, ir į mūsų artimiausių brolių latvių ir šiaurinių kaimynų estų interesus?
Prašymą pateikti paaiškinimus dėl pastarųjų įvykių nusiunčiau Lietuvoje reziduojančiai Sakartvelo ambasadorei Khatunai Salukvadzei. Net telefonu kalbėjausi su Sakartvelo ambasados darbuotojais. Deja, iki šiol – keista tyla. Į klausimą, ar tikrai gruzinai nepajėgė sudrausminti separatistines nuotaikas kurstančių armėniškų organizacijų, ar tiesiog apsimetė, jog – nepajėgia sudrausminti, – atsakymo vis dar laukiu.
2019.02.18; 07:13
