Reitingų agentūra Fitch praneša, kad šiuo metu Iranas, koordinuodamas savo veiksmus su Armėnija, gali surengti karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną. Baku privalo būti budrus.
Kodėl šių eilučių autoriui taip pat atrodo, kad karinio konflikto tikimybė – didelė? 2023 metų sausio 27-ąją Irane ne šiaip sau buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (nužudytas ambasados apsaugos viršininkas Orchanas Askerovas, dar vienas pareigūnas – sužeistas). Nors oficialusis Teheranas savo žmonėms ir pasauliui perša nuomonę, esą iranietis į Azerbaidžano ambasadą Teherane veržėsi dėl „šeimyninių motyvų“, tik todėl, kad niekaip negalėjo susitikti su Azerbaidžane esančia žmona, todėl, apimtas sielvarto, neva griebėsi primityvaus keršto, Azerbaidžano slaptųjų tarnybų specialistai turi kitą versiją.
Azerbaidžano analitikai išanalizavo visus išorės ir vidaus kameros vaizdus sekundžių tikslumu. Atidžiai peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą akivaizdu, jog Azerbaidžano ambasadą saugojantis Irano pareigūnas praleidžia automatu „Kalašnikov“ ginkluotą žmogų visai netikrindamas nei jo dokumentų, nei apžiūrėdamas, ką jis slepia už striukės skvernų. Dar viena nuodėmė: nesiteikė pasiteirauti telefonu, ar Azerbaidžano diplomatinės atstovybės darbuotojai sutinka priimti atvykusįjį. Užfiksuoti kadrai byloja, jog prie Azerbaidžano ambasados budėjęs Irano jėgos struktūrų sargybinis derama neatliko savo pareigų. Jis elgėsi taip, tarsi pašalinio asmens mėginimas įsibrauti tądien – jam joks netikėtumas. Jis tarsi sutartą valandą laukė įsiveržėlio, tarsi buvo pasiruošęs jį praleisti.
O ir į azerbaidžaniečių diplomatinę atstovybę įsibrovęs vyriškis nesielgia taip, tarsi būtų pamišęs, apimtas efekto būsenos, nesusigaudytų, kur jis ir ką jis čia veikia. Jis nesiblaško. Užpuolikas veržiasi vidun taip, tarsi būtų žinojęs, kur bėgti, kas jį kur pasitiks, kokias duris jam pirmiausia atidaryti. Galima daryti net išvadą, jog jis treniravosi atlikti tuos žingsnius, kuriuos nuėjo Azerbaidžano diplomatinėje atstovybėje.
Beje, Iranas savo piliečiams neparodė visų išorės ir vidaus kamerų užfiksuotų vaizdų, kaip teroristas puola Azerbaidžano ambasados pareigūnus į juos šaudydamas iš automatinio ginklo. O tų vaizdų, kuriuos parodė, nelydėjo vertimai į svarbiausias Irane gyvenančių tautinių mažumų kalbas. Tad daugelis Irane nesuprato, kokie komentarai lydi nufilmuotą medžiagą.
Žodžiu, Iranas sausio 27-osios išpuoliu pirmiausia pamėgino atitraukti savo šalies piliečių dėmesį nuo vidaus problemų (infliacija, bedarbystė, įvairiausi draudimai, suvaržymai, korupcija, religinis fanatizmas). Teheranas baiminasi, kad visuotiniai, masiniai protestai, kilę po 22 metų kurdės Mashos Amini mirties dorovės policijos kalėjime 2022-ųjų rugsėjo 16-ąją (suimta buvo rugsėjo 13-ąją tik todėl, kad netinkamai dėvėjo drabužį), gali taip stipriai įsisiūbuoti, jog kris visa valdžios vertikalė (griebdamasi represijų Irano valdžia jau nužudė per 500 laisvių ir demokratijų reikalavusių protestuotojų, tūkstančiai permainų reikalavusiųjų – vis dar suimti ir kalinami itin žiauriomis sąlygomis). Ypač Iranas baiminasi, jog maišto nekeltų apie trisdešimt milijonų šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių, matančių, kad Baku nei teheranas kur kas sėkmingiau tvarkosi ir politiškai, ir ekonomiškai.
Tačiau esama ir kitų priežasčių, kodėl Iranas surengė išpuolį prieš Azerbaidžaną, – tai mėginimas patikrinti, kaip reaguos azerbaidžaniečiai. Iranui labai nepatinka 2020-ųjų Azerbaidžano karinė pergalė susigrąžinant beveik visą Karabachą.
Prisiminkime, Iranas – senas Armėnijos sąjungininkas. Tai byloja kad ir ši detalė: Irane gyvena kur kas mažiau armėnų nei azerbaidžaniečių (keliolika tūkstančių), bet armėnai turi armėniškų mokyklų, o 30-imt milijonų azerbaidžaniečių – nė vienos. Iranas nenori, kad ir Zangezuro koridorius priklausytų Azerbaidžanui, ir kad transporto koridorius „Šiaurė – Pietūs“ driektųsi Azerbaidžano žeme. Jei taip nutiks, tai reikštų, kad būtent Azerbaidžanas kontroliuoja ir visus svarbiausius transporto kelius į Europą. Teheranas visomis priemonėmis tam priešinasi. Tam priešinasi ir Armėnija. Azerbaidžano susigrąžintas Karabachas (pagal tarptautinę teisę Karabachas – Azerbaidžano žemė) tiek Jerevanui, tiek Teheranui – tarsi peilis po kaklu.
Todėl tikimybė, jog Iranas rengdamas karines provokacijas sieks ne vien atitraukti saviškių dėmesį nuo vidinių problemų, bet ir pakenkti vis ryškesnę įtaką regione įgyjančiam priešininkui Azerbaidžanui, – labai didelė.
Šiuos pavojus sustiprina Turkiją (taip pat ir Siriją) vasario 6 dieną sukrėtęs net 7,8 balų stiprumo žemės drebėjimas. Paskutiniaisiais duomenimis aukų – per 40 tūkst. žmonių. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija šiuo metu turi rimtų humanitarinių bėdų: ištisi miestų kvartalai nušluoti nuo žemės paviršiaus, dešimtys tūkstančių – sužeistų, dingusių be žinios, tūkstančiai žmonių neturi stogo virš galvos. Todėl Iranas tikisi, jog, jei surengs karines provokacijas prieš Azerbaidžaną, Turkija galbūt nepajėgs suteikti azerbaidžaniečiams deramos pagalbos.
Juolab kad vasario 14-ąją Irano prezidentas Ebrahimas Raisis viešėjo Kinijoje, ir sulaukė Kinijos prezidento Xi Jinpingo paramos.
Ši Irano vadovo E. Raisio viešnagė yra pirmasis Irano prezidento valstybinis vizitas Kinijoje per daugiau kaip 20 metų. Labai svarbus vizitas. Xi Jinpingas, anot valstybinės Kinijos stoties CCTV, pabrėžė, kad Kinija remia Iraną „saugant nacionalinį suverenumą, nepriklausomybę, teritorinį integralumą ir nacionalinį orumą“. Pekinas taip pat pasisakė prieš „išorės jėgas, kurios kišasi į Irano vidaus reikalus“ ir „kenkia Irano saugumui bei stabilumui“. Pekinas toliau sieks, kad Irano branduoliniu klausimu būtų pasiektas greitas ir deramas sprendimas.
Tai reiškia, jog Iranas užsitikrinęs bent minimalią Kinijos paramą.
2023.02.16; 06:25
