Aš pasiilgau Rygos. Taip stipriai pasiilgau, jog kartais net dingteli liūdna mintis – gal daugiau šio miesto niekad nepamatysiu? Juk gali taip nutikti.
Bet širdyje rusena viltis: kada nors galėsiu čia pabūti tiek, kiek geidžia širdis, o ne tiek, kiek komandiruotės lape nurodė redaktorius, – juokingai trumpai.
Pasiilgau nuotaikų, kvapų, spalvų, išgyvenimų, kuriuos patyriau klaidžiodamas jaukiomis Rygos senamiesčio gatvėmis. Tik nežinau, kokiais žodžiais visa tai geriau perteikti, kad jau pirmąsias eilutes perskaitę, pasakytumėte: taip, tai niekas kitas, tai – Ryga. Dažnai prisimenu Ernesto Hemingvėjaus romaną „Turėti ir neturėti“. Havanos panorama atsivėrė perskaičius jau pirmąjį sakinį. Užteko to vienintelio sakinio, ir visą laiką, kol skaičiau romaną, man atrodė, kad Havaną pažįstu ne blogiau už gimtąjį Vilnių. Aš, žioma, ne Hemingvėjus. Man nepasiseks vaizdingai ir įtaigiai apibūdinti Rygos charakterio nei keliais, nei keliomis dešimtimis sakinių. Pavyzdžiui, nemoku žodžiais nupiešti nuotaikos, kuri apima žiūrint iš 21-ojo „Latvijos“ viešbučio aukšto ankstų vasaros rytą.
Bet nerašyti apie Rygą negaliu. Šiame mieste jaučiuosi savas. Tie latviški žodžiai, kurie lydėdavo mane kiekvieną žingsnį, dievaži, turi magiškos galios. Man gera, man ramu, man gražu, kai aplink kalbama latviškai, kai latvių kalbos neužgožia nei rusų, nei anglų žodžiai. Panašų ramybės jausmą esu patyręs tik Taline, kai girdėdavau tarpusavyje šnekučiuojantis estus.
Prisimenu Laisvės bulvarą, kur stūkso didingas paminklas Latvijos Laisvei. Pirmą kartą bulvarą išvydau dar anais laikais, kai jis vadinosi Lenino bulvaru, o netoliese Laisvės paminko stūksojo paminklas Leninui – gremėzdiškas svetimkūnis pačioje Rygos širdyje. Mane nustebino gėlių jūra, visomis, kokios tik gali būti, spalvomis mirguliuojanti Laisvei prie kojų. Trys raudoni gvazdikai, kuriuos iš mano rankų paėmė latvė, žiūrinti tvarkos, ištirpo gėlių jūroje. O prie Lenino kojų (Leninas stūksojo niūrus vos už kelių šimtų metrų) pamesti stirksojo keli suvargę žiedeliai. Tąsyk nepastebėjau svarbiausio: Laisvės ir Lenino statulos viena į kitą demonstratyviai atsukusios nugaras, o tariant kiek vaizdingiau, Laisvė visąlaik buvo demonstratyviai nusisukusi nuo Lenino.
Į tai atkreipė dėmesį latvė senutė, turėjusi trobelę Rygos pakraštyje. Taip jau atsitiko, jog tą dieną nepadėjo net žurnalisto pažymėjimas. Rygoje dirbo kelios tarptautinės konferenijos, viešbučiai buvo perpildyti, ir man nieko kito nebeliko, kaip apsigyventi medinėje dviejų galų trobelėje. Buvo pavasaris. Vakarais, kai sugrįždavau iš klajonių po Rygą, tekdavo užsikurti krosnį. „Buržuikos“ nasruose liepsnodamos jaukiai traškėjo pliauskos, skleidusios malonią šilumą. Prie jos ruošdavausi rytdienos pokalbiams su latvių rašytojais. O rytais semdavausi iš šulinio ledinio vandens ir čia pat, po senomis, susikūprinusiomis obelimis, prausdavausi. Šiame sode kiaurą naktį nenuilsdamos plyšavo lakštingalos.
Nė kiek nesigailiu, jog tuokart teko gyventi ne prestižiniame „Rygos“ ar „Latvijos“ viešbutyje. Žinojimas, jog mane priglaudė namai, kuriuose daugiau kaip pusę amžiaus gyveno gausi latvių šeima, atlaikiusi visas rusifikacijas, man buvo labai svarbus. Sunkiai apčiuopiami dalykai, kuriuos pajutau gyvendamas trobelėje, vertingesni nei honorarai, „užkalti“ Rygoje. Su kokia meile senutė pasakojo apie savo namelį: čia stalas, ant jo negalima užsigulti, mat kliba viena koja; čia lova, ji garsiai girgžda, užtat labai patogi; priemenėje, jeigu prilaistysi vandens, būtinai pašluostyk – kitaip supus rastai; praėjusį kartą čia gyveno ruskiukai, tai ant stalo peiliu išraižė „zdes byl“, tu būk geras, neprirašinėk, o semdamas iš šulinio vandens, nepaskandik kibiro.
Šiandien drąsiai sakau: prilaistęs ant medinių grindų, bemat rūpestingai jas išsluostydavau, stalo neišniekinau kvailais užrašais, kibiro nepaskandinau. Jeigu šiuos žodžius girdėtų senelė, ji greičiausiai apsiverktų. Tikrai susigraudintų, nes jos trobelės jau nėra. Toje vietoje išdygo gyvenamasis šešiolikos aukštų namas su žaliais balkonais. Nebėra ir sodo, kuriame taip gražiai naktimis suokė lakštingalos. Jis sulygintas su žeme. Man belieka padėkoti latvių senolei, nes prisiglaudęs jos trobelėje suvokiau, kad čia ir lakštingalos kitoniškai suokia – ne taip, kaip vilniškės Antakalnio miškuose. Rygos lakštingalos suokia latviškai, kaip gi kitaip…
Gilausią įspūdį paliko pokalbis su rašytoju Visvaldžiu Lamu. Latvijos rašytojų sąjungoje man taip ir pasakė: jeigu nori pasišnekėti su rašytoju, kuris ir sovietiniais metais buvo tikras latvis, kurio nespausdino, kurį ignoravo, kurį spaudė, bet jis vis tiek atlaikė, susirask Lamą. Nepaprastai įdomi asmenybė: karo metais tarnavo vokiečių legione, dalyvavo daugelyje mūšių su sovietų armija, buvo sužeistas, ištremtas į Sibirą; dabar štai išleido autobiografinį romaną „Šiaurės pašvaistė“. Romanu labai pasipiktinę Latvijos rusai, ypač karo veteranai. Jie nesuvokia, kaip buvo galima stoti į SS legioną. Kvaili tie rusai, jei nuoširdžiai nesupranta, – kodėl?
Lamą maždaug taip ir įsivaizdavau: aukštas, plačiapetis, žilstelėjęs, niūraus žvilgsnio, pašaipiai atsiliepiantis apie kolegas, liaupsinusius tarybinę Latviją. Rašytojų sąjungoje su juo ir šnekučiavomės. Lamas darkyta rusų kalba nupiešė savo gyvenimo istoriją: kaip partorgai jį įtikinėjo pataisyti „Šiaurės pašvaistės“ antrąją dalį – perrašyti idėjiškai „teisingai“, bent jau „teisingiau“, kaip jis nepakluso, kaip po to niekas niekur jo nepublikuodavo, kaip buvo priverstas dirbti mūrininku, kiemsargiu, santechniku, kaip į jį tada paniekinančiai žvelgė iš pataikavimo Maskvai lobstantys kolegos.
Lamas kalbėjo ir apie Lietuvą: džiaugėsi, kad lietuviai po 1945 metų išėjo į miškus, nesusidėjo su vokiečiais, lygino Lacį su Baltušiu, įdomiai svarstė, kurie rašytojai stipresni – lietuvių ar latvių, sakė rašąs romaną, kuriame daug vietos skirs lietuvių kovoms su kryžiuočiais.
Išsiskiriant padovanojo „Šiaurės pašvaistę“ su autografu: „Mielam Gintarui Visockui…“.
Grįžęs į Vilnių ėmiau rūpintis, kad „Literatūros ir meno“ (tuo metu ten dirbau) skaitytojai išgirstų bent keletą žodžių apie niekad niekam Latvijos neišdavusį rašytoją.
Atsimenu tą jaudulį, kuris tvyrojo vėlų vakarą Latvijos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salėje. Tuometinis parlamento pirmininkas Anatolijus Gorbunovas dešimtims žurnalistų iš viso pasaulio pranešė apklausos, ar Latvija nori tapti nepriklausoma valstybė, preliminarius rezultatus. Latvija pareiškė norinti nepriklausomybės! Mes, būrelis artimiau susidraugavusių žurnalistų, panūdome pasivaikščioti po naktinę Rygą. Buvome įsitikinę – tokią nuostabią naktį miegoti šventvagiška. Bet ir sugrįžus į viešbutį neteko sudėti bluosto. Viešučio darbuotojai latviai žurnalistus iš Lietuvos ir Estijos nemokamai vaišino kava, sumuštiniais, įpylė net latviško balzamo.
Po to savo dienoraštyje rašiau: „Štai, atrodo, ir viskas, po kelių valandų išvažiuoja traukinys į Vilnių. Svečiuotis milžino Lačplėsio žemėje man liko maždaug valanda. Praleidau ją sėdėdamas kavinėje Rygos senamiestyje. Pro langą tarsi ant delno atsivėrusi pati didžiausia, pati gražiausia Rygos aikštė, į kurią subėga dešimtys siaurų, vinguotų „ielų“. Balzamas, nuo kurio šiek tiek sukosi galva, buvo ir stiprus, ir skanus, ir labai brangus. Kavinėje prisiminiau latvių rašytojo Valdžio Rujos žodžius, kokia privalo būti latvio gyvenimo prasmė. Ta prasmė lengvai nuspėjama, lengvai nusakoma – sunkiomis tautai akimirkomis būti kartu su Latvija. Kai valstybė laiminga, žinoma, leistina ir kitaip elgtis. Tačiau kai valstybė kenčia, vargsta arba liūdi, latvis neturi teisės pamiršti Tėvynės. Latvijos padėtis būtent tokia, kad ji niekad negalės laisviau atsipūsti. Latvija – per maža ir per tirštai apsupta grobuonių, kad galėtų bet minutėlei atsipalaiduoti. Todėl latviams privalu rūpintis Latvija nuolat, be perstojo, be atsotogų ir išeiginių, žiemą – vasarą, dieną – naktį…
Baigiau gurkšnoti kavą. Pasičiupau kelionės krepšį, prigrūstą prirašytų užrašų knygelių, ir patraukiau geležinkelio stoties link. Tai buvo mano paskutiniai žingsniai per „ielų“ akmenis, pro upelį, kurio pakrantę nutūpusios mieguistos antys, požeminę perėją, kur pardavinėjamos spalvotos pusnuogių merginų ir raumeningų rembo fotografijos.
Stotis. Automatais „kalašnikov“ ginkluoti latvių policininkai su muitininkais. Traukinys, vežantis namo į Lietuvą.
Lik sveika, Ryga, aš tavęs pasiilgsiu!
1993 metų gruodis, laikraštis „Amžius“
