Gintaras Visockas. Leiskite turėti savo nuomonę


Naujametinių fejerverkų tema

Kai kurių reiškinių neperprantu. Pavyzdžiui, man nepatinka naujametiniai fejerverkai. Negaliu jais džiaugtis nuo pat 1995-ųjų, kai grįžau iš Čečėnijos. Ten, Grozne, 1994-ųjų rudenį teko patirti, koks „didelis malonumas“, kai be perstojo šaudoma iš gretimoje gatvėje tarp griuvėsių įstrigusio tanko. Arba kai sviedinį pro pravertą buto langą paleisdavo netoliese slėptuvę įsirengęs granatsvaidininkas. Tai reikšdavo, kad lauk atsakomųjų driokstelėjimų – netrukus tavo pusėn pradės šaudyti čečėnų nepriklausomybės priešai.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Ypač baugu būdavo, kai virš čečėnų sostinės skrisdavo rusų naikintuvai – jie bombarduodavo neva karinius objektus, bet dažniausiai pataikydavo į gyvenamuosius Grozno rajonus. Rusijos kariuomenės paleistos raketos dažniausiai sproginėdavo toli, už kelių ar net keliolikos kilometrų, o atrodydavo, kad sviediniai sprogsta čia pat. Štai kodėl nesidžiaugiu išgirdęs trenkiant šventinius saliutus. Jie asocijuojasi su tuo, ką 1994-ųjų rudenį teko pajusti Šiaurės Kaukaze.

Bet ar tai reiškia, kad aš turiu teisę primesti savo požiūrį naujametinių fejerverkų ir saliutų mėgėjams?! Tokios teisės neturiu.

Pasiųsti po velnių !

Ir vis dėlto gyvenimas – įvairus. Pasitaiko nenumatytų situacijų. Sakykim, karts nuo karto sportuoju viename iš Vilniaus sporto kompleksų „Impuls“. Kaip ir dauguma kitų, pamankštinti raumenų ateinu dažnokai, jau kelerius metus be pertraukos. Todėl norom – nenorom visus pažįstu. Pasisveikinti, pasidžiaugti numestais kilogramais – kodėl gi ne? Bet ką daryti, kai keli įkyruoliai kiekvieną sykį, tarsi būtų priešiškų tarnybų pasamdyti, puola įrodinėti, kokia bjauri yra Lietuvos prezidentė, nes ji, matot, kritikuoja Kremlių, arba kokia neteisi Ukrainos valdžia, nes, girdi, nepripažįsta Vladimiro Putino „taikos“ pasiūlymų? Gal galite patarti, kaip gintis nuo šių „naudingųjų idiotų“? Ar turiu moralinę teisę tokius „viską išmanančius“ pasiųsti po velnių? Mano supratimu, – turiu. Jau vien dėlto, kad ne aš, o jie man brukte bruka savąsias tiesas.

Kai čiuožykla – blogai

Kiekvieną sykį, kai tenka eiti Gedimino prospektu pro Lukiškių aikštę, – apima gėdos jausmas. Lukiškės – puikus pavyzdys, kaip praradami paskutinieji lietuviškosios savigarbos likučiai. Ten, kur senų seniausiai turėjo stovėti didingas Laisvės paminklas, menantis ir sukilėlių žūtis, ir šviesų KGB aukų atminimą, ir partizanų drąsą, – įrengėme pasilinksminimo fontanus, vedžiojame šunelius, karštligiškai skubame sumontuoti požeminį garažą priminsiantį bunkerį. Šią žiemą dar įžūliau sukvailiojome – paliejome vandens čiuožyklai. Nejaugi tiems, kurie dabar ateina į Lukiškių aikštę sportuoti, neužtenka sveiko proto suvokti, jog šioje Vilniaus miesto teritorijoje linksmintis netinka?

Ir, beje, šiuo konkrečiu atveju visai nesvarbu, ką byloja nuomonių apklausos. Net jeigu tų, kurie prie buvusių KGB rūmų nori čiuožinėti, maudytis fontanuose ar vedžioti šunis, – dauguma, šie lietuviai privalo užleisti vietą savo kritikams – tiems, kurie nori deramai pagerbti žuvusiųjų už Laisvę atminimą. Mat įrengti čiuožyklą galima bet kur, o Laisvės paminklo bet kur nepastatysi.

Vagie, kepurė dega!

Štai sveikindama Lietuvą sulaukus Naujųjų metų prezidentė Dalia Grybauskaitė išguldė trumputį, nieko konkretaus nesakantį sveikinimą, – o koks triukšmas, nepasitenkinimas, kiek daug įsižeidusių? Dėl ko toks susierzinimas – dėl tų kelių abstrakčių žodžių, jog „neleisime įsigalėti karingam neraštingumui ir agresyviam populizmui“? Jūs tikrai žinote, ką konkrečiai omenyje turėjo šalies vadovė? Aš nežinau, aš galiu tik spėlioti.

Galų gale – nejaugi Lietuvoje nėra „karingojo neraštingumo“ ir „agresyvaus populizmo“? Tokių apraiškų matau kasdien – gatvėje, televizijoje, sporto salėje. Įdomiausia, kad po naujametinio prezidentės sveikinimo daug kas iš politikų puolė primityviai teisintis pamiršdami tautos išmintį: „vagie, kepurė dega!“.

Ypač keistai nuteikė filosofo Vytauto Radžvilo išvedžiojimai, esą „prezidentės kalba pažymėta „neslepiamo grūmojimo ir bauginimo ženklais“, esą jie „tokie ciniški ir užgaulūs“, kad net leidžia perfrazuoti Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžius apie tai, kad buvusių kagėbistų nebūna… Filosofas prisimena šią sparnuotoją V.Putino frazę ir brėžia savo išvadą: „buvusių TSKP platformininkų nebūna“.

Vaizdžiai tariant, norėjo įkąsti D.Grybauskaitei. O juk kąsdamas prezidentei įsikando pats. Jei sovietmečiu buvai komunistų partijos narys, tai dar nereiškia, kad negali būti sąžiningas nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. Analizuojant šį palyginimą galima viską paversti aukštyn kojomis štai taip: jei sovietmečiu buvai disidentas, nestojai į komunistų partiją, netarnavai sovietinėje armijoje, tai dar nereiškia, kad būtinai būsi naudingas laisvę iškovojusiai Lietuvai. Skaudu, bet tai – tiesa. Gyvenimas labai įvairus. Visų situacijų pagal vieną kurpalį nesudėliosi.

Tiesa surandama ginčijantis, o ne bylinėjantis

Dabar štai įsiplieskė žurnalisto Andriaus Tapino ir premjero Sauliaus Skvernelio konfliktas. Sutinku: premjeras per daug sau leido, užsipuldamas žurnalistą. Vargu ar įmanoma įrodyti tai, kuo premjeras apkaltino žurnalistą. Tiesa ir tai, kad premjero kritika galėjo pakenkti A.Tapino žurnalistinei veiklai. Jei net premjeras bara žurnalistą, kaip elgtis verslininkams, kurie finansiškai remia kritikuojamo žurnalisto leidinį?

Todėl A.Tapinas teisingai elgiasi reikalaudamas viešo premjero atsiprašymo. Bet kam grasinti prokuratūromis? Juk ir vienas, ir kitas turi galimybę įrodinėti savas tiesas tiek žiniasklaidoje, tiek iš valdžios tribūnų, tiek mitinguose? Kodėl būtinai trokštame vienas kitą užčiaupti represinėmis priemonėmis? Kodėl stengiamės pasiekti absoliutaus tikslumo – kad visi mes, net premjerai, bijotume ištarti bent vieną aštresnį žodį, nubrėžti kiek piktesnį palyginimą?

Ištartam žodžiui būkime atlaidesni. Neapsimeskime manantys, jog kritika – visuomet paveiki. Nejaugi premjerui vos tik metus kaltinimus visi mes būtinai pradedame tikėti, kad taip ir yra, kaip sako S.Skvernelis? Kaip begudrautų A.Tapinas, bet S.Skvernelis labiausiai pakenkė pats sau. Drįstu įtarti, kad A.Tapinas turėjo net naudos – padidėjo jo populiarumas, jį dažniau pradėta kviesti į kitas populiarias žiniasklaidos priemones…

O štai kai kurie politologai greičiausiai pelnytai mano, kad svaidydamasis kaltinimais premjeras nieko nelaimi, tik praranda galimybę pretenduoti į postą Daukanto aikštėje.

2019.01.07; 10:33

print