Puikiai suprantu, kad gyvenimas šioje Žemėje klostosi pagal principus, kurie nuo mūsų troškimų nepriklauso. Žemėje – daug blogio, kurio nė kiek nemažėja, kuris, regis, neišvengiamas. Kiek sykių žmonija, išvarginta žiaurių karų ir žudynių, tvirtino „daugiau – niekada” ir tuo pačiu melavo sau pačiai?
Karai niekur nedingo. Kariavome prieš tūkstantį metų, kariaujame šiandien, kariausime rytoj. Karai – mūsų kasdienybė.
Tad kas belieka? Žurnalistai teturi vienui vieną galimybę – komentuoti. Kiek įmanoma nuoširdžiau, mat viešojoje erdvėje atvirų svarstymų – stokojama. Kur kas daugiau politkorektiškumo, atsargumo, apsidraudėliškumo replių subjaurotų analizių.
Šiandien dar kartą kartoju – karo Ukrainoje buvo galima išvengti. Bet NATO ir Europos Sąjunga neparodė užtektinai sugniaužto kumščio Vladimirui Putinui, o Ukrainai – neištiesė pagalbos rankos, kai to labiausiai reikėjo, ir Rusijos kariauna pajudėjo mūsų pusėn.
Suprantu, Vakarų civilizacija nepajėgi pašalinti visų pasaulyje susikaupusių nelaimių. Bet juk Ukraina – čia pat, beveik Europos centras!
Tad vieną kartą liaukimės šaukę, jog mums labai rūpi demokratija, taika, sąžiningumas. Prikąsti liežuvį privalėtų pirmiausia Paryžius ir Berlynas. Padorios valstybės neskuba prekiauti su svetimas teritorijas grobstančiomis valstybėmis. Turėkime drąsos pripažinti, jog už demokratiją ir taiką turime kiek svarbesnių reikalų. Vaizdžiai tariant, tikrasis mūsų Dievas – „Nord Stream 2” dujotiekis. O demokratija, teisingumas ir taika – tik tada, jei netrukdo tiesti „Nord Stream 2” vamzdį.
Jau beveik šimtas parų, kai Rusijos kariauna siautėja Ukrainoje, o Vokietija tik dabar vis drąsiau prabyla, esą nusprendusi ukrainiečių didvyriams sparčiau tiekti sunkiosios ginkluotės. Tas skubėjimas štai koks: vokiška ginkluote Kyjivas bus pajėgus pasinaudoti tik liepos mėnesį. Tad vokiška ginkluotė tarnaus ukrainiečių kariams tik po pusės metų, jei skaičiuosime nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo karas.
Ačiū, žinoma, ir už tai, bet vien dėl šito „skubėjimo” neapsiverčia Vokietijos vadinti demokratine, taiką mylinčia valstybe. Juolab kad Vokietijos valdžioje – daug ginčų, ar verta Ukrainai padėti taip stipriai, kad ji akivaizdžiai laimėtų. Gal geriau dėti pastangas, kad niekas šiame kare nešvęstų ryškios pergalės – nei Kyjivas, nei Maskva? Nes jei Ukraina nugalės Rusiją, ją reikės priimti ir į NATO, ir į ES, o tai reiškia, kad Vokietijos įtaka NATO ir ES struktūrose sumenks.
Štai kas ramybės neduoda Vokietijos prezidentui ir kancleriui.
Egoistiškai mąsto ir Prancūzijos prezidentas: jei Ukraina įveiks Kremlių, ją teks įsileisti į europietiškas struktūras, ir Prancūzijos įtaka – ištirps. Štai kodėl Paryžius rėkia, esą Ukraina bus priimta į ES tik po kelių dešimtmečių.
Dabar prie Vokietijos ir Prancūzijos jungiasi Italija. Esą Ukraina galėtų paaukoti keletą savo teritorijų Rusijai. Tegul V. Putinas bent kiek išsaugo savo „veidą”. Tegul atsiranda pretekstas deryboms. Man regis, niekšiškas požiūris. Labai jau lengva dalinti svetimas žemes. Dalinkime – savas. Jei Berlynas, Paryžius ir Roma mano, kad tokiuose ginčuose leistina prekiauti savomis teritorijomis, tai rusų separatistams savas žemes ir atiduokite. Tegul Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje įsikuria tokie anklavai kaip, sakykim, Kaliningrado sritis. Apgyvendinkite ten Kremliaus gerbėjus.
Apkaltinsite mane, kad šneku nesąmones? Taip – tai nesąmonė. Bet ne aš jų autorius – šias nesąmones, apvertus reikšmes aukštyn kojomis, sapalioja Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderiai. Kaip kadaise – tie, kurie Mažosios Lietuvos žemėse įkūrė Kaliningrado sritį.
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Washingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais nuo išlaidų karinėms reikmėms, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Ar skubu į NATO priimti Suomiją ir Švediją? Skubu. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal gėrio principus, Stokholmas ir Helsinkis turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. Per daug arogantiškai didžiavosi mokančios susišnekėti su Kremliumi, laviruoti tarp savų ir Rusijos interesų.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę.
Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Fethullah Gülen laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Gink Dieve, nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai į šias pinkles kvailai įkliuvo Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai (omenyje turiu azerbaidžanietišką Karabachą).
O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: eikite po velnių, mes jūsų neginsime, dabar jus gins narsioji Armėnijos kariuomenė.
Panašiai nutiko ir skandinavams.
Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
2022.05.26; 04:50
