Nederėtų aklai tikėti kiekvienu žymios Rusijos apžvalgininkės Julijos Latyninos žodžiu, pasakytu RTVi laidose “Kod dostupa”. Juolab kad J.Latyninos pozicija pastaruoju metu (ypač po vienos kelionės į Izraelį, apie kurią ji pati viešai prasitarė) tapo akivaizdžiai priešiška arabams ir žmogaus teisių gynėjams, o Izraeliui – palanki.
Tačiau jos pastabose, nepaisant kai kurių į akis krentančių tendencingumų, regiu dėmesio vertų pastebėjimų, aktualių Lietuvai. Štai kad ir paskutinioji “Kod dostupa” laida, kurioje J.Latynina analizuoja, kaip Rusija sėkmingai kariauja prieš Estiją ir Gruziją įvairiausio pobūdžio informacinius karus. Tame per RTVi televiziją parodytame J.Latyninos monologe įsiminė būtent pasakojimas apie rusiškus informacinius karus, kuriuos šiandieninė Kremliaus valdžia stengiasi laimėti “bet kokia kaina”.
Prisiminkime, kokios riaušės kilo Taline, kai oficialioji Estijos valdžia nusprendė paminklą Bronziniam kariui perkelti iš sostinės centro į kapines. Rusakalbiai liumpenai (tai – J.Latyninos terminas) išėjo į Talino gatves ir daužė visas kelyje pasitaikiusias parduotuvių, kavinių, įstaigų virtinas. Būta bandymų padegti gatvėse stovėjusius automobilius, spaudos kioskus. J.Latynina taikliai pastebėjo, kad rusakalbiai liumpenai tąsyk negriovė tik knygynų. Tiesa, išdaužė ir stiklines kelių knygynų vitrinas. Tačiau jų neapiplėšė. O alkoholinių gėrimų ir maisto prekių vitrinas – šluote nušlavė.
Tačiau tie pogromai, anot žurnalistės, kilo ne spontaniškai, o tik po tam tikrų Rusijos organizacinių sprendimų. Pirma, menkai išprususių, neturinčių darbo, nemokančių estiškai rusakalbių Taline esama. Bet ne tiek daug, kaip to norėtų, pavyzdžiui, prokremliškas judėjimas “Naši”. Todėl Kremliaus emisarams teko rimtai padirbėti, kad rusakalbė minia sutartą dieną ir valandą noriai išeitų į Talino centrines gatves protestuoti prieš “neva antirusiškus sprendimus Estijoje”. Ne veltui Estijos specialiosios tarnybos dar gerokai iki neramumų pastebėjo, kaip į bendrabučius, kur gyvena išskirtinai menko išsilavinimo rusakalbiai, pradėjo lankytis įtartini agitatoriai. Riaušių išvakarėse Estijos kontržvalgyba jau puikiai žinojo, kad tie nepažįstamieji bendrabučiuose gyvenančius rusakalbius ragino priešintis neva “fašistinės Estijos savivalei žeminant didžiąją rusų tautą”.
Riaušių išvakarėse būta ir kibernetinių atakų prieš kai kuriuos estiškus internetinius portalus, įskaitant ir oficialias Estijos valdžios internetines svetaines. Po riaušių kibernetinės atakos ženkliai sustiprėjo. Vadinamiesiems “hakeriams” pavyko “nulaužti” net oficialius estiškus portalus, besinaudojančius itin galingomis ir moderniomis apsaugos priemonėmis. Bet ši iš pirmo žvilgsnio sėkminga Rusijos propogandos ataka baigėsi Kremliaus nesėkme. Surengdami internetines atakas (o tokias atakas, pasak J.Latyninos, rengia ne kas kitas, o kibernetiniai nusikaltėliai, susiję ir su pornografijos verslu, ir turintys nerašytą aukščiausių Rusijos valdžios vyrų palaikymą) Kremliaus atstovai nieko nepešė. Jie pasiekė tik tiek, kad Taline buvo įkurtas itin slaptas ir modernus NATO centras, skirtas stiprinti kompiuterines, informacines technologijas. Žodžiu, Rusija stengėsi įbauginti mažąją Estiją, o toji šalis parodė “savo iltis”. Dabar jos taip lengvai nebeišgąsdinsi. Tegul dabar pabando “hakeriai” įsilaužti į valstybines Estijos valdžios ar Estijos bankų internetines svetaines.
Panašiai Rusija elgėsi ir Gruzijos karo išvakarėse. Dar gerokai iki Rusijos armijos įsiveržimo į suvenerios Gruzijos teritoriją internetinėje erdvėje pagausėjo portalų, kuriuose rusų kalba Pietų Osetijos gyventojai skelbė galą “Michailo Saakašvilio režimui” ir džiūgavo, kad netrukus “bus masiškai skerdžiami gruzinai”, kad “Gorio morgas bus perpildytas gruziniškais lavonais”. Nesunku atspėti, kas ir kam įkūrė tokias atvirai šovinistines, antigruziniškas svetaines, kas vadovavo populiarioms diskusijoms ir kas rašė “pačius šlykščiausius antigruziniškus komentarus”. Pietų Osetijos vadovas Kakoity tokiose kaip grybai po lietaus išdygusiose svetainėse didžiavosi, esą jie, osetinai, netrukus pradės pergalingą žygį į gruzinišką miestą Gorį, o galbūt pasieks net Tbilisį.
Tokias informacinio, psichologinio pobūdžio atakas virtualiojoje internetinėje erdvėje lydėjo ir karinio pobūdžio kampanija. Tiesiog antigruziniškų portalų įkūrėjai džiūgavo, jog iš Rusijos į Pietų Osetiją įžengė gausios savanorių pajėgos, ginsiančios vargšus osetinus nuo gruziniškų išpuolių. Pasak žurnalistės J.Latyninos, ginkluotų savanorių pasirodymas Pietų Osetijoje – iškalbingas reiškinys. Rusijos valdžia savo teritorijoje neleidžia susikurti jokioms sukarintoms savanoriškoms struktūroms, o štai į Pietų Osetiją tokius savanorius raginte ragino “eit kariauti”. Beje, dar gerokai iki karo pradžios dešimtys specialiai sukurtų antigruziniškų internetinių portalų puoselėjo mitą, esą M.Saakašvilis yra agresyvus ir netrukus gali užpulti taiką mylinčius osetinus.
Iškalbinga ir tai, kad karo išvakarėse “hakeriai” išsiaiškino centrinio Gruzijos banko internetinės svetainės kodus ir paskelbė, jog keičiasi nacionalinės Gruzijos valiutos lario kursas. Nereikia aiškinti, kokią paniką šalyje pajėgi sukurti tokia iš pirmo žvilgsnio nekalta žinutė. Pasak J.Latyninos, sunku patikėti, jog antigruziniškas interneto svetaines ir įsilaužimus į banko portalą surengė Pietų Osetijos savanoriai, sėdintys Cchinvalio bunkeriuose. Visa ši internetinė kampanija buvo organizuota kažkur Maskvoje. Jos užsakovai – ne Pietų Osetijos gyventojai, nes dauguma jų nemoka deramai naudotis net kompiuteriu. Bet tokia ataka buvo veiksminga, mat sukūrė įvaizdį, esą antigruziniška koalicija labai plati, ir Gruzija skaičiuoja paskutines savo gyvavimo dienas.
RTVi laidoje “Kod dostupa” J.Latynina pastebėjo, jog šiandien internetinės atakos rengiamos ir prieš pažangų rusišką leidinį “Novaja gazeta”. Bandoma sunaikinti šį leidinį techninėmis priemonėmis tik todėl, kad jo įtaka nuolat auga, o jo žurnalistai rašo apie “Kremliui nemalonius nutikimus”. “Novaja gazeta” nepatinka Kremliui, kadangi demaskuoja valdančiosios partijos “Jedinaja Rosija” atstovus, pavadindama kai kuriuos iš jų net “pedofilais ir žmogžudžiais”. Ne tik pateikia tokius apibūdinimus, bet ir skelbia konkrečius faktus, bylojančius, jog “Jedinaja Rosija” susijusi ir su kriminalinio pasaulio atstovais. Bando sunaikinti “Novaja gazetą”, mat Kremliui baugu: revoliucijos Egipte ir Tunise prasidėjo tarsi ir nuo nekaltų internetinių Twitter ar Facebook žinučių. J.Latynina pateikė ne vieną faktą, kaip milicijos sugauti samdomi žudikai teismuose pareikšdavo: mano užsakovas ir finansuotojas – “Jedinaja Rosija” partijos atstovas. Žurnalistė ironizavo: gal visus tuos Rusijos teisėsaugai valdančiąją partiją “šmeižiančius žudikus pasamdė CŽV ar “Mossad” agentai, trokštantys pakenkti doriausios iš doriausių Rusijos politinių partijų autoritetui”?
“Novaja gazeta” pastaruoju metu daug rašo ir apie tai, kaip FSB tardytojai iš įtariamųjų parodymus “išmuša brutalia jėga”, kaip padeda artimai su “Jedinaja Rosija” susijusiems verslininkams iš konkurentų “išmušti skolas”.
Bet kad “Novoja gazeta” imasi tokių Kremliui nemalonių temų, – dar pusė bėdos. Kremlių labiausiai siutina aplinkybė, kad šio nesutramdomo leidinio populiarumas nuolat auga, mat kiti leidiniai tokių “sensacingų temų nepuola nagrinėti”. Siutina ir tai, kad “Novaja gazeta” turi savo internetinę versiją. Tas internetinis variantas juos labiausiai ir baugina. Kur matyta: “Novoja gazeta” viešai ir atvirai skelbia, esą šios partijos nariu šiaip sau netapsi. Į “Jedinaja Rosija” kasą sumokėti teks solidžią piniginę duoklę. Kitaip į partiją tavęs niekas nepriims. Piniginis įnašas – solidus. Tačiau į “Jedinaja Rosija” besiveržiantys puikiai supranta: tapęs “Jedinaja Rosija” partijos nariu tuo pačiu įgysi teisinį imunitetą. Tavęs nelies nei prokuratūra, nei FSB, nei OMON. Žodžiu, gali rengti bet kokio pobūdžio nusikaltimus – kriminalinius, finansinius. Tik nešokinėk prieš Kremliaus valdovus.
Todėl J.Latynina įsitikinusi, jog FSB vadovybė ne šiaip sau pateikė įstatymo, ribojančio Rusijos gyventojų galimybę laisvai naudotis internetu, projektą. Ji neatmeta galimybės, jog toks įstatymas Rusijoje artimiausiu metu gali būti priimtas. Nepadės jokie Vakarų priekaištai. Toks įstatymas sukurs situaciją, kai “Kremliui Rusijos visuomenės nuotaikomis bus dar lengviau manipuliuoti”. Žodžiu, besiartinantį karą ar socialinius neramumus dabar galima nuspėti skaitant ne žvalgybininkų pranešimus, bet komentarus internetinėse svetainėse ar internetiniuose tinklalapiuose.
Nuotraukoje: Rusijos apžvalgininkė Julija Latynina.
2011.04.18
