„XXI amžiaus” specializuoto priedo “Slaptieji takai” skaitytojai tikriausiai nustebs, išgirdę nuomonę apie prastai saugomą Lietuvos – Rusijos sieną, kuri, beje, dar yra ir rytinė Europos Sąjungos bei NATO siena, besiribojanti su Rusijos Federacijos teritorija.
Ir vis dėlto šiandien galima įtarti, jog Lietuvos specialiosios tarnybos šį itin svarbų pasienio ruožą saugo aplaidžiai ir neatidžiai. Jei Lietuvos – Rusijos valstybinė siena ir nėra skylėta kaip rėtis, tai vis tiek galima įtarti, kad ją be trukdžių pajėgus kirsti net policijų, saugumo bei Interpolo ieškomas asmuo.
Kuo remiantis darau tokias prielaidas? Šitaip derėtų suprasti remiantis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Viktoro Kažio sprendimu. Šių metų rugpjūčio 12-ąją jis nesušvelnino griežčiausios kardomosios priemonės buvusiam omonininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui.
Medininkų žudynėse įtariamam K.Michailovui – Nikulinui griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas neatšaukta. Ir neatšaukta, be kita ko, remiantis neaišku kuo grindžiamu spėjimu, jog buvęs omonininkas gali bėgti į Rusiją ir ten – sėkmingai pasislėpti.
Kad būčiau visiškai tikslus, pacituosiu keletą svarbiausių sakinių iš teisėjo V.Kažio nutarties: “…iš byloje esančių duomenų matyti, kad K.Michailovas palaiko nuolatinius ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis“. Tačiau su kokiais konkrečiai asmenimis yra nustatyti panašūs santykiai, koks jų pobūdis ir pan., nei prokuroras, nei teismas neįvardino.
Už tai sužinojau: paleisti į laisvę K. Michailovo negalima ir dėl tos priežąsties, kad jis Lietuvoje yra užsienietis, neturintis Lietuvoje nei nuolatinės gyvenamosios, nei darbo vietos ir socialiniais saitais nesusaistytas su mūsų šalimi. Ko vertas toks argumentas, skaitytojai gali nuspręsti patys.
Lietuvos apeliaciniam teismui pakako fakto, kad Rusija neišduoda kitų įtariamųjų šioje byloje, todėl ir K.Michailovas, turėdamas neįvardintų ryšių Rusijoje, gali bandyti slėptis šioje valstybėje. Šios aplinkybės neva leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad, „būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, K.Michailovas gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl Lietuvos Respublikos BK 122 str. 1 d. 1 p. numatytą suėmimo skyrimo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai”.
Tokios pat nuomonės laikėsi ir Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Stankevičius, prašydamas teismo pratęsti griežčiausią kardomąją priemonę įtariamąjam. Pateikdamas savo argumentus šis prokuroras kaip vieną iš pagrindinių argumentų irgi nurodė tą pačią aplinkybę – K.Michailovas gali pabėgti į Rusiją, vienok, nepaisydamas Aukščiausiojo teismo reikalavimų, nepajėgė nurodyti kokiais bylos duomenimis grindžia šią „išvadą“.
Lygiai taip pat pasigedau prokuroro ir teismo argumentų, kodėl K. Michailovui negalėtų būti taikomos kitos pakankamai griežtos kardomosios priemonės, atbaidančios asmenį nuo bet kokio ketinimo bėgti ar slėptis nuo teismo.
Įdėmiai klausydamas prokuroro ir advokato dėstomų argumentų sužinojau, kad K. Michailovo jokiais būdais negalima išleisti į laisvę dar ir dėl to, kad dabar jis jau žino, kokiu baisiu nusikaltimu jis yra kaltinamas ir kokia bausmė gresia, jei byloje vis dėlto būtų surinkta pakankamai jo kaltės įrodymų. Ši aplinkybė, pasak prokuroro, laikytina svarbiausia, dėl kurios tenkinti kaltinamojo ir jo gynėjų skundų negalima jokiais būdais, nes vien jau dėl to K. Michailovas bėgs ir slėpsis.
Regis, viskas būtų suprantama ir paaiškinama, jei 2010 rugpjūčio 12 d. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje nebūtų nustatęs, kad: „Suimto kaltinamojo K.Michailovo ir jo gynėjų skunduose iš esmės teisingai nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartyje išvardintuose įrodymų šaltiniuose daugiausiai yra faktiniai duomenys, įrodantys patį nusikaltimo faktą, o ne K.Michailovo dalyvavimą nusikaltimo padaryme.“
Po šitokios teismo išvados, atrodytų, nebeliko jokio pagrindo laikyti už grotų K. Michailovą. Tačiau tegul skaitytojas neapsigauna: Lietuvos apeliacinis teismas taip ir neišdrįso atverti kalėjimo durų vieninteliam kaltinamajam Medininkų byloje. Palikdamas buvusį omonininką už grotų Apeliacinio teismo teisėjas išvardino prokuroro pasiūlytus motyvus, o argumentas, jog K.Michailovas visgi gali pabėgti į Rusiją, – tapo, regis, vienu iš svarbiausių.
Ši Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo nuostata – verta atidesnės analizės. Ji leidžia pagrįstai manyti, kad rytinė NATO ir ES siena su Rusija – deramai nekontroliuojama, nesaugoma, neprižiūrima. Tad “Slaptiesiems takams” norėtųsi paklausti, kokiais faktais remdamasis Lietuvos apeliacinis teismas padarė tokias išvadas. Teismo nutartyje jokių konkrečių faktų apie prastai saugomą valstybės sieną nėra.
Kardomoji priemonė suėmimas buvusiam omonininkui pratęsiama, berods, daugiau nei dešimt kartų. K.Michailovas už grotų laikomas daugiau nei du su puse metų. Ir kiekvieną sykį, kai nusprendžiama jo neišleisti į laisvę, teismai remiasi taip pat ir nuostata, esą K.Michailovas neva gali bėgti į Rusiją. Žodžiu, įvairiausių instancijų Lietuvos teismai dešimt kartų viešai ir oficialiai teigia, kad būdamas laisvėje K.Michailovas gali bėgti į Rusiją.
Tuo tarpu, mūsų VSAT vadai bei VSAT kontroliuojantys politikai, prokurorai ir net gi patys teismai nesiteikia visuomenei paaiškinti, kodėl ir kuo remiantis grindžiamas įsitikinimas, jog mūsų valstybinė siena – tarsi rėtis ar pereinamasis kiemas, kurį praeiti, perbėgti ar peršliaužti gali bet kas, net ir kaltinamasis.
“Slaptųjų takų” nuomone, po tokių teisėjų pareiškimų įvairiose bylose Lietuvoje seniai turėjo kilti tarptautinio lygio skandalas. Tiek VSAT, tiek VSD, tiek VRM, tiek Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (Seimo NSGK) pareigūnai turėtų visuomenei paaiškinti, kaip gi čia esama iš tikrųjų. Jei mūsų siena su nedraugiška Rusija – nepatikima, tai kodėl niekas iš Lietuvos institucijų nesiima konkrečių veiksmų “padėčiai keisti iš esmės”?
Kodėl niekas nesirūpina, kad šis pasienio ruožas vis dėlto taptų akyliau, kruopščiau, nuodugniau saugomas? “Slaptiesiems takams” keista, kad VSAT generolai, maždaug prieš dvejis su puse metų pirmą kartą išgirdę teisėjų bei prokurorų pareiškimus apie “galimybę įtariamiesiems iš Lietuvos bėgti į Rusiją”, nepateikė jokio paaiškinimo. Keista, bet VSAT vadovai tyli ir šiandien, nors jiems, tegul ir netiesiogiai, jau dešimtą kartą viešai reiškiamas nepasitikėjimas teismų nutartimis ne vien Medininkų, bet ir kitose bylose.
Keista ir NATO bei ES vadovybės reakcija. Visų Lietuvos instancijų teismai tvirtina, jog įtariamasis OMON milicininkas gali iš Lietuvos pabėgti į Rusiją, o oficialusis Briuselis apsimeta šio pranešimo neišgirdęs. Nejaugi Briuselio biurokratams nerūpi, kokia tikroji padėtis susiklostė Lietuvos – Rusijos pasienyje?
Nejaugi nei Vilniuje, nei Briuselyje niekam nė motais, kas gi iš tiesų dedasi keliuose, jūrų uostuose, aerouostuose, geležinkelių stotyse, iš kurių galima netrukdomai sėkmingai nukakti į Rusijos Federaciją? O gal rūpi, bet neužtenka jėgų, lėšų ir, galų gale, – noro?
Žurnale “IQ” perskaičiau įdomią Edvardo Lukaso (Edwardas Lucasas) publikaciją “Geopolitika ir šnipinėjimas”. E.Lukasas yra puikiai Rytų Europą perpratęs Vakarų žurnalistas. Jis Didžiojoje Britanijoje laikomas vienu geriausių šio regiono ekonomikos ir politikos ekspertu.
Taigi analizuodamas stipriąsias ir silpnąsias žvalgybų puses, politikos apžvalgininkas iš Didžiosios Britanijos pastebėjo, jog visuomenė dažniausiai daro dvi klaidas, reikšdama nuomonę apie žvalgybininkų pajėgumus: arba pervertina jų galimybes, arba, atvirkščiai, neįvertina slaptųjų tarnybų galimybių.
Žymiosios knygos “Naujasis šaltasis karas” autorius E.Lukasas pastebi, jog net pačias stipriausias pasaulio žvalgybas kamuoja biurokratiniai trukdžiai (“…šnipinėjimo agentūros yra vyriausybės biurokratijos dalis ir jai būdingos įvairios su tuo susijusios silpnosios, ir stipriosios, pusės…”).
Tačiau politikos apžvalgininkas E.Lukasas taip pat pastebi, jog bet kokia pasaulio žvalgyba, jei vis dėlto nusprendžia išsiaiškinti realią padėtį, pajėgia pasiekti stulbinančių rezultatų (“…mintančios mokesčių mokėtojų pinigais šnipų agentūros gali sau leisti darbuotis nuosekliai, kantriai ir subtiliai…”).
Visgi manytina, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos bei VSD pajėgūs išsiaiškinti, deramai ar aplaidžiai saugoma Lietuvos – Rusijos valstybinė siena. Tereikia politinės valios ir noro. Tada paaiškėtų, ko iš tiesų verti pastovūs įvairiausių teismų tvirtinamai, esą “galima pabėgti į Rusiją”.
Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt prierašas.
Rugpjūčio 18-ąją laikraštis “XXI amžius” išleidžia dar vieną specializuoto priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį. Norintieji įsigyti šį numerį, turėtų kreiptis adresu: gilanis.gintaras@gmail.com.
2010.08.17
