Prof. Alvydas Butkus. Jeigu bet kuri sutartis sudaroma avansu, arba atsižvelgiant į tuometinę situaciją, jeigu tokia sutartis ima veikti prieš valstybę, ima ją skaldyti, tai reikia keisti sutartį, koreguoti įstatymą, o ne pačią valstybę skelti. Dabartinė situacija yra kiek kitokia negu tada buvo, pasirašant sutartį. Į tai reikia atsižvelgti. Prioritetas yra valstybė, o ne kokia nors tautinė mažuma arba dauguma. Pateiksiu tezes. Lietuvoje yra beveik 1412 mokyklų. Iš jų mokyklų su rusų, lenkų, baltarusių dėstomąja kalba – 96. Tarp jų rusų dėstomąja kalba – 33, lenkų – 62, baltarusių – 1. Mišrių mokyklų: lietuvių – rusų, lietuvių – lenkų, rusų – lenkų, lietuvių, rusų ir lenkų – iš viso 54. Lietuviai Lietuvoje sudaro 83 proc. gyventojų, tačiau mokinių, lankančių lietuviškas mokyklas – 92,8 proc. Mokinių, kurie lanko kitas mokyklas – 7,2 proc., iš jų rusų mokyklas lanko 4 proc. Rusų Lietuvoje yra beveik 5 proc. Lenkų mokyklas lanko 3,2 proc Lietuvos mokinių. Lenkų Lietuvoje – 6 proc., 201 000, šių metų duomenimis.
Lenkijos tautos edukacijos ministerija parengė švietimo vystymo lenkų ugdomąja kalba ir mokymosi lenkų kalbos kaip dalyko 2009 – 2011 metų programą užsienio šalyse. Kaip lenkai rūpinasi lenkų kalbos išlaikymu ne Lenkijoj – aš apie tai. Pasak tos ministerijos, JAV gyvena 10 mln. lenkų. Iš viso užsienyje gyvena 20 mln. lenkų. Vokietijoje ir Brazilijoje – apie 2 mln., Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – po 1 mln., Didž. Britanijoje, Čekijoje – apie 0,5 mln., o Lietuvoje ir Rusijoje – apie 300 000. Mūsų duomenimis – 201 000 Lietuvoje…
Programoje nurodoma, kad lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla. Mūsų ministerijos duomenimis – tik 62 mokyklos su mišriom. Čekijoje – 36, Latvijoje – 5 mokyklos ir vienas darželis. Ukrainoje ir Baltarusijoje – po 2 mokyklas. Baltarusijoje yra ne milijonas, o 400 000 lenkų, jie turi 2 mokyklas, valstybės išlaikomas.
Lenkijos parengtoj programoj, įsidėmėkit, užsienio lenkai neskirstomi į tikruosius ir netikruosius, į vietinius ir imigrantus, visi lenkai yra lygūs. Ir kai kurių mūsų politikierių pareiškimai, kad Lietuvos lenkai yra kitokie, kadangi jie yra autochtonai, o visų kitų šalių lenkai yra emigrantai, neatitinka tikrovės. Netgi autochtonijos požiūriu netikslus teiginys: biologiškai jie yra autochtonai, galima patikėt, bet etniškai tikrai ne, kadangi lenkiška savimonė atsirado daug vėliau, negu čia gyvena jų protėviai (paprasčiau, lietuviškai pasakius: čia gyvena lenkai, kurių protėviai buvo lietuviai, jie iš niekur neatvyko – V.V pastaba). Net ir lenkakalbių lenkiška savimonė yra vėlesnė negu lenkų kalbos šaknys Lietuvoj. Nes LDK laikais lenkakalbiai litvinai save laikė lietuviais ir Lietuvos patriotais, oponavo Lenkijai, ką rodo netgi bendros valstybės pavadinimas. Išvada: Lietuvoje, kurioje gyvena keturiasdešimt kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią lenkiškų mokyklų skaičių, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai. Nerasit kitos šalies, kur būtų tautinės mažumos mokykloje visi dalykai dėstomi tos mažumos kalba. Iš 20 mln. užsienyje gyvenančių lenkų dviems šimtams tūkstančių Lietuvos lenkų Lenkija skiria ypatingą dėmesį ir juos laiko lenkiškesniais lenkais negu kitus. Nejučia peršasi išvada, neskani išvada: problemų nėra ten, kur nėra lenkiškų mokyklų. Ir ašvirkščiai: juo daugiau mokyklų, kyla daugiau problemų.
Tokių mokyklų, kur visi dalykai dėstomi tautinės mažumos kalba, nėra ir pačioje Lenkijoje. Pavyzdžiui, Lenkijos nelenkiškose mokyklose istorija, geografija dėstoma tik lenkiškai. Mūsų Vilnijos politikieriai sako: Latvijoje yra kitaip, ten galima kitaip, kadangi ten lenkai ne tokie autochtonai kaip Lietuvoje. Nieko panašaus, ten tokie patys autochtonai, ten lenkų kalba atsirado 16 a., kada Latgala atsidūrė Žečpospolitos sudety.
Latvijoje, Estijoje nėra regiono, kuris kalbėtų vokiškai, nors vokiečių kalba ten turi daug gilesnes šaknis negu lenkų kalba. Latviai ir estai kultūrėjo, europėjo vokiečių koltūros fone. Vokiečiai vietinių kalbų neniekino, krikščionindami žmones, nesakė, kad reikia melstis vokiškai, patys vokiečių pastoriai mokėsi latvių, estų kalbų, rašė ir leido knygas. Raskit bent vieną lenkų autorių, kuris 16 – 17 a. būtų išleidęs knygą lietuviškai. Šita nuostata vietinių kalbų atžvilgiu turi tikrai gilias šaknis; neigiama lenkų nuostata lietuvių kalbos atžvilgiu yra ne mūsų laikų rezultatas – ankstesnių laikų paveldas. Norint kažką keisti, pirmiausia reikia keisti orientaciją šitų žmonių, požiūrį į lietuvius ir Lietuvą, į šalį, kurioje jie gyvena. Latvijoj yra 6 mokyklos (penkios ir vienas darželis). Vienai mokymo įstaigai tenka 10 000 lenkų. Lietuvoj – 200 000 gyventojų lenkų – 120 jų mokymo įstaigų. Viena tokia įstaiga tenka 1600 lenkų – disproporcija didžiulė. Dėl lenkų politikos. Opolės krašte užrašai – lenkų ir vokiečių kalbomis, bet įdomi detalė: tie vokiečiai laiko save vokiečiais, tačiau nemoka vokiškai ir dėl to nesuka sau galvos. Jų šeimoms kalba yra lenkų, ten nėra vokiečių mokyklų, kadangi vaikus reikia pradėti mokyti nuo nulio. Įdomus argumentas.
Baigdamas noriu pasakyti: negalima taikyti didžiųjų valstybių standartų mažoms valstybėms. Lietuva nėra ką tik susikūrusi valstybė pagal kurios kitos valstybės modelį, ji turi savo istoriją, kuri skiriasi nuo Šveicarijos ar Suomijos. Badyti akis Šveicarijos pavyzdžiu, kad ten yra keturios valstybinės kalbos, netinka. Dabartinė Lietuva nuo kaimyninės Lenkijos skiriasi tiek geografiniu dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi. Pariteto nėra. Lietuvą reikia lyginti su tom valstybėm, tais rajonais, kur yra paritetas, su Latvija, juo labiau, kad mes priklausom ne kokiam pseudo Lietuvos-Lenkijos regionui, o Baltijos: Latvija, Estija, Lietuva.
Dėl vadovų pažadų. Mums priekaištaujama, kad Lietuva nesilaiko duotųjų pažadų. Kas juos davė? Juos davė, atsiprašau už žodį, per furšetus pavaišinti mūsų vadovai, niekieno neįgalioti. Niekas neįgaliojo prezidento A.Brazausko Maišiagaloj padovanoti Latvijai ginčytiną jūros akvatoriją. Niekas neįgaliojo kitų vadovų lenkams pažadėti rašyt pavardes po polsku. Nei rinkimų kampanijoj, nei partijų rinkimų programose tokio punkto nebuvo. Tegul tie pažadukai patys tegul asmeniškai dabar aiškinasi su lenkais, užuot padarę įkaite Lietuvos vyriausybę ar Seimą. Paskutinis buvo premjeras Andrius Kubilius, pažadėjęs pavadinti Vilniaus gatvę, vieną iš centrinių, Kačinskio vardu.
Mahiras Gamzajevas, Tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininkas. Šiais metais Rusijos spaudoj ir Lietuvoje leidžiamoj rusų kalba spaudoj esu išvadintas Rusijos priešu. Kodėl? Esu tautinių mažumų reikalų koordinavimo komisijos, veikiančios prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, kur pirmininkas A.Kubilius, narys. Š. m. balandžio 30 d. mūsų komisijos posėdyje, kalbėdamas apie švietimo reikalus, turėjau drąsos pasakyti, kad gal reikėtų Lietuvoje tą švietimo sistemą reorganizuoti, patobulinti. Šiuo metu Lietuvoje veikianti švietimo sistema yra tarybinis reliktas. Trikalbystė. Mokykla ne tik moko, mokykla turi ugdyti piliečius. Dabar mes piliečius ugdome kaimyninėms šalims. Savo lėšomis. Trijų kalbų mokyklos yra prietarų židiniai, ksenofobijos apraiškų skleidėjos. Taigi buvo pasiūlymas išsaugoti tautinį identitetą, kalbą, papročius, apeigas, tačiau šitą daryti per sekmadienines mokyklas, per nevyriausybines organizacijas.
Mano pasisakymas buvo išnagrinėtas Rusijos tėvynainių konferencijoje, įvykusioje Klaipėdoje birželio mėnesį. Ji buvo pavadinta regionine konferencija, ten žodžio Lietuva nebuvo. Ją rengė Rusijos koordinacinė taryba, kuri tuo metu nebuvo juridiškai apiforminta, veikė prie Rusijos ambasados. Dalyvavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos departamento darbo su išeivija direktoriaus pavaduotojas ir kiti aukšti asmenys. Ten buvo kalbama, kad Lietuva 1940 m. pati įstojo į TSRS, kad nebuvo Molotovo-Ribentropo pakto ir t.t.. Buvo kritikuojamas mano minėtas pasisakymas, reikalauta, kad aš būčiau atšauktas.
Kodėl jūs, Seimo nariai, taip baimingai kalbate? Kodėl ryžtingų žingsnių nežengiate? Lietuvos mieste įvyko demaršas Lietuvos valstybės atžvilgiu, bet Užsienio reikalų ministerija nepakvietė Rusijos ambasadoriaus Vladimiro Šikvadzės pasiaiškinti. Kodėl jis globojo, palaimino tą konferenciją, ir tokiu būdu kišasi į Lietuvos vidaus reikalus? Užsienio reikalų ministerija yra Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų frakcijos kuriuojama. To nebuvo padaryta. Dar daugiau, užsienio reikalų ministerijos pareigūnas dalyvavo toje gėdingoje konferencijoje ir suglaudęs ausis sėdėjo, išklausė visus pranešimus ir neišėjo į tribūną, nepareiškė savo nepasitenkinimo.
Noriu pasakyti, kad tylėdami mes duodame tautinėms mažumoms ženklą taip veikti. “Baltijskij mir” paskutiniam numery yra Rusijos užsienio reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo instrukcija tėvynainiams, kaip reikia kalbėti su Lietuvos valstybės institucijomis, su vyriausybe. Atvira instrukcija. Duoda indikaciją: reikia spausti. Tokiu atveju Seimas neturi tylėti. Aš Seimui siūliau birželio arba liepos mėnesį šiuo klausimu surengti konferenciją. To nebuvo padaryta. Mums, visuomenininkams, kai mus paliekate vienus, be politinės paramos, sunku eiti integracijos keliu. Didžiausią spaudimą mes jaučiame iš dviejų mūsų kaimynų. Lietuva – mūsų namai, mes stengiamės kartu kurti ateitį su tituline nacija, bet iš valstybės pusės – paramos mažai. Esminė politinė klaida – sunaikintas Išeivijos ir tautinių mažumų departamentas. Ko nedaro departamentas, daro nedraugiškos jėgos. Plika zona tuščia nebūna. Nėra departamento, nėra institucijos, dirbančios su tautinėm mažumom. Mes su nerimu laukiame, kada prie “Žalgirio”stadiono bus pastatyti Maskvos namai. Ten bus sprendižiami mūsų reikalai. Ar šito jūs laukiate?! Mes šito nenorime (plojimai).
G.Songaila “su dideliu giliu jausmu” priėmė azerbaidžaniečio priekaištus, sutiko, kad reikia veikti ryžtingiau, to ryžtingumo Seime trūksta, jam pačiam kartais – taip pat. Dabar, kai kaimyninės valstybės kišasi į vidaus reikalus, iškviečiami ambasadoriai. Apgailėtinas atvejis, kai į Klaipėdos konferenciją nebuvo jokios reakcijos. Iš tos pamokos turime pasimokyti.
Penktos kartos lenkė visus prajuokino, kai piktinosi, kad M.Gamzajevas blogai kalba lietuviškai. Esą ji kalbėsianti rusiškai, kad jis ją geriau suprastų. G.Songaila sako, kad ji irgi ne geriau kalbanti lietuviškai, geriau kalbėtų lenkiškai. Bet M.Gamzajevo oponentė bevelijo rusiškai pasakyti sentenciją, kurią aš bandysiu išversti į lietuvių kabą: “Į svetimą vienuolyną su savo tiesomis eiti nereikia”. Tipiška situacija: lenkai dažniausiai kalba rusiškai, žydai – taip pat. Žiūri į ateitį, ypač kai mato, kokie bestuburiai yra lietuviai. Po konferencijos žydė man pasakė: aš ginu rusus.
Gėda didžiausia: Kaspijos sūnus, išvertęs į azerų ir turkų kabas lietuvių liaudies pasakas, V.Krėvės-Mickevičiaus “Rytų pasakas”, “Dainavos senų žmonių padavimus”, Jono Biliūno apsakymus, prašo neleisti, kad dvi tautinės “didumos” negriautų valstybės, leistų kvėpuoti ir tautinėms “mažumoms” – azerbaidžaniečiams, totoriams, karaimams, – būtų joms tolerantiškos, nes pastarosios irgi nori išsaugoti savo identitetą. Nuo savęs pridėčiau: lietuviai iš panerių ir pašalčių taip pat norėtų išlikti lietuviais, atsilaikiusiais “ne vieną šimtmetį trukusioms pagundoms už privilegijas išsižadėti gimtosios kalbos, kaip tai buvo padarę jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdantysis elitas” (V.Urbutis).
Konferencijos „Tautinių mažumų švietimo politika Europos Sąjungoje: Latvijos patirtis“ Rezoliucija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Seimas, 2010 m. spalio 27 d.
Lietuva ir Latvija, būdamos etniškai artimos bei panašaus dydžio kaimyninės valstybės, taip pat turėdamos panašią pastarųjų šimtmečių istoriją, priklausančios toms pačioms tarpvalstybinėms struktūroms – ES ir NATO, dar nepakankamai gerai derina savo vidaus politiką ir įstatymų leidybą, nors pasaulyje abi šalys (kartu su Estija) suvokiamos kaip vienas Baltijos šalių regionas.
Vienas iš esminių vidaus politikos skirtumų yra nevienoda tautinių mažumų švietimo politika Lietuvoje ir Latvijoje. Skirtingai nuo Latvijos, Lietuvoje yra neproporcingai išpūstas valstybės finansuojamų tautinių mokyklų skaičius, tenkantis 10 000 gyventojų. Be to, kai kurių Lietuvos tautinių mažumų mokyklose dalykai visai nedėstomi valstybine kalba, o tai apsunkina tų tautinių mažumų integraciją į visuomenę, stumia jas į tam tikrą izoliaciją ar net dezintegraciją, supriešina su likusiąja Lietuvos visuomenės dalimi. Valstybinės kalbos ignoravimas Lietuvos tautinių mažumų mokyklose sudaro destabilizacijos precedentą ir kitose Baltijos šalyse.
Konferencija siūlo:
-
Lietuvai, kaip Baltijos regiono šaliai, taikyti panašius kriterijus, kokie taikomi Latvijai ir Estijai.
-
Lietuvoje Latvijos tautinių mažumų švietimo praktiką laikyti pavyzdine, kaip tai pripažinta visoje Europos Sąjungoje.
-
Lietuvos tautinių mažumų mokyklose dalį dalykų, pirmiausia istoriją, geografiją, fiziką, chemiją ir matematiką, pradėti dėstyti valstybine kalba.
-
Atlikti mokytojų atestaciją, per kurią būtų patikrintos jų valstybinės kalbos žinios bei sugebėjimas dėstyti ja savo discipliną.
-
Patikslinti įstatymus, paliekančius galimybę įvairiai interpretuoti valstybinės kalbos vartojimo Lietuvos Respublikoje praktiką. Sugriežtinti pareigūnų atsakomybę už valstybinės kalbos įstatymo nesilaikymą ar nesugebėjimą jo laikytis.
-
Lietuvos ir Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijoms rengti reguliarius darbinius susitikimus, per kuriuos būtų keičiamasi tautinių mažumų švietimo patirtimi bei aptariami kiti abiem šalims aktualūs švietimo klausimai.
-
Glaudžiau bendradarbiauti Lietuvos ir Latvijos parlamentinėms grupėms, rengiant vieną ar kitą įstatymą tautinių mažumų ir kt. klausimais.
-
Nustatyti, ar skirtingų lietuvių kalbos ir valstybinės kalbos brandos egzaminų toks pat svertinis koeficientas nepažeidžia lygių galimybių principo mokytis Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Kartu konferencija reiškia nusistebėjimą kai kurių Lenkijos Respublikos pareigūnų ir politikų atviru kišimusi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus.
Vytauto Visocko nuotraukose:
-
Konferencijos dalyviai.
-
Latvijos Seimo narė Ina Druvietė.
-
Prof. dr. Alvydas Butkus.
-
Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.
-
Mahiras Gamzajevas, Tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininkas.
2010.11.05
