Prieš keletą dienų spaudoje aptikau įdomų pranešimą. Laikraštyje „Berliner Morgenpost“ teigiama, esą Berlyno vidaus reikalų senatorius Erhartas Kiortingas kaltina Turkijos valdžią tuo, jog ši priešinasi savo migrantų integracijai į Vokietijos visuomenę. Pasak Vokietijos valdžios atstovo, Turkijos valdžia į Vokietijoje gyvenančius migrantus vis dar žiūri kaip į savo šalies piliečius ir kišasi į jų vidaus reikalus. Vokietijos senatoriaus požiūriu, “taip elgtis netinka“. Bandydamas pagrįsti savo nuostatas, senatorius Kiortingas prisiminė dviejų metų senumo įvykius, kai gaisro metu Liudvigshafene žuvo devyni išeiviai iš Turkijos.
Vokietijos senatoriaus manymu, į Vokietiją nedelsiant atvykęs Turkijos premjeras prieš 20 tūkst. išeivių iš Turkijos minią rėžė kalbą, kuri “visiškai neprisidėjo prie turkų integracijos proceso”. Kaip pažymėjo senatorius Kiortingas, Berlyne gyvena 80 tūkstančių turkų, kurie jau integravosi, tapdami Vokietijos piliečiais. Tačiau be jų dar yra 140 tūkstančių išeivių iš Turkijos, kurie tebesaugo Turkijos pasus. Berlyno institutui paskelbus kasmetinio oficialaus demografinio tyrimo duomenis, paaiškėjo, kad turkai, kurių Vokietijoje yra beveik 3 milijonai, atsidūrė pačioje Vokietijos tautinių grupių sąrašo apačioje pagal integracijos laipsnį. Kaip pabrėžė vokiečių dienraštis „Spiegel“, daugelis turkų, praeityje atvykę tik laikinai dirbti, niekad ir neketino tapti Vokietijos visuomenės dalimi – jie planavo užsidirbti pinigų ir po kelerių metų grįžti namo. Vis dėlto darbininkai neišvažiavo, bet jų nuostatos dėl integracijos taip ir nepakito.
Šią informaciją įsiminiau. Ji – iškalbinga. Panašių problemų turi visos pasaulio valstybės. Jei ne dėl turkų, tai dėl rusų, lenkų ar kinų. Kiekviena valstybė siekia, jog jos žemėje gyvenačios tautinės mažumos būtų kuo lojalesnės jai, o ne savo tikrosioms tėvynėms. O tikrosios tėvynės trokšta, jog svetur dirbti ar gyventi išvykstantys piliečiai kuo ilgiau nepamirštų savo šaknų. Skiriasi tik imigracijos priežastys, imigrantų skaičiai, išeivius priimančių valstybių nuostatos. Vienos valstybės draugiškiau žiūri į imigrantus, kitos – priešiškiau. O ir pačių imigrantų nusiteikimai skirtingi. Sakykim, Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje gyvenantys rusai elgiasi kiek kitaip, nei į Baltijos valstybes dirbti atsikėlę kinai.
O dabar tikriausiai metas pasakyti, kurią pusę palaikiau, skaitydamas straipsnį apie turkų elgesiu pasipiktinusį Vokietijos senatorių. Gal kai kas ir nustebs, bet man patiko tiek turkų, tiek vokiečių laikysena. Nesupratu, kas čia blogo, jei turkai nori išlikti tikrais turkais net gyvendami svetur. Ir kas čia smerktino, jei suteikusi galimybę turkams solidžiai užsidirbti Vokietija trokšta šiuos kitataučius bent “šiek tiek germanizuoti”. Jei visiškai atvirai, šioje situacijoje man labiausiai nepatinka … Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus laikysena.
2009-ųjų metų gruodžio 18-ąją buvau pakviestas į iškilmingą Tautinių bendruomenių dienos minėjimą Vyriausybės rūmuose. Tame renginyje dalyvavo beveik visų Lietuvos tautinių bendrijų nariai – vokiečiai, lenkai, rusai, žydai, azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, graikai, totoriai, estai, latviai, baltarusiai. Kalbėdamas europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis bent jau užsiminė, jog tragišką 1991-ųjų sausio 13-ąją būta itin daug vienybės, tačiau toji vienybė vis dėlto nebuvo absoliuti. Prof. V.Landsbergis pasakojo ir apie Kremliaus pastangas sukiršinti lietuvius su mūsų žemėje gyvenančiais kitataučiais dar Sąjūdžio laikais, ir apie sudėtingas šių dienų realijas, kai vienybė ir vėl labai reikalinga…
O premjeras A.Kubilius kalbėjo taip, tarsi vienintelis Lietuvos valstybės pašaukimas – tenkinti be išlygų visus lenkų bei žydų tautinių bendruomenių poreikius. Pirma, premjeras kalbėjo taip, tarsi Lietuvoje apart lenkų ir žydų nebūtų jokių kitų bendruomenių. Nei latvių, nei estų, nei ukrainiečių ar totorių. Toks pabrėžtinai išskirtinis dėmesys tik dviem tautinėms bendruomenėms šių eilučių autoriui pasirodė nekorektiškas, įžeidžiantis.
Antra, žadėdamas remti Lietuvos lenkų siekį Lietuvos Respublikos pasuose savo vardus ir pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis, premjeras nė neužsiminė, jog lenkai, kaip ir visos kitos tautinės mažumos, be teisių dar turi ir pareigų. Kad Lietuvos lenkai pirmiausiai turi būti lojalūs Lietuvos valstybei, o tik paskui – Lenkijai, premjeras A.Kubilius neakcentavo. Juo labiau neskaičiavo, koks iš tikrųjų Lietuvos lenkų lojalumo Lietuvos valstybei lygis.
Beje, analizuodamas lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose temą premjeras pateikė itin nevykusių pavyzdžių. Esą lietuviškuose pasuose kitataučių pavardes rašyti ne lietuviškai, bet lenkiškai yra naudinga … patiems lietuviams. Mat dabar vos ne masiškai už kitataučių ištekančios lietuvaitės turi didelių sunkumų, ispaniškuose, britiškuose ar vokiškuose pasuose išvysdamos savo iškraipytas lietuviškas pavardes, vardus. Lietuvos premjero kalbos intonacija bylojo, jog jis nematąs nieko blogo, jei lietuvaitės išteka svetur ir ilgainiui nutautėja. Klausydamasis šių premjero žodžių jaučiausi suglumęs. Į Vyriausybės rūmus tądien susirinkę Lietuvos azerbaidžaniečiai, rusai, lenkai ar vokiečiai bylojo bet kokia kaina norį išsaugoti savo identitetą, o štai Lietuvos premjerui nė motais, kad lietuvaitės masiškai išteka svetur. Šį faktą premjeras konstatavo ramiai, tarsi čia nebūtų nieko blogo. Šalia sėdėjęs islamą išpažįstantis svečias ironiškai šyptelėjo: “Mes savo moterims tekėti už kitataučių neleidžiame, tokias vestuves laikome didžiausia gėda, smerkiame”. Ir draugiškai pasišaipė: “o arabiškas pavardes lietuviškuose pasuose taip pat rašysite originalo kalba?”.
Žadėdamas kuo greičiau žydų bendruomenei kompensuoti Antrojo pasaulinio karo metais prarastą turtą premjeras ir vėl nė žodeliu neužsiminė apie tautinių mažumų pareigas. Omenyje turiu kad ir tuos Vakaruose nuolat atsinaujinančius išpuolius prieš lietuvius kaip “žydšaudžių tautą”. Kaip šioje situacijoje pasielgtų, sakykim, Turkijos premjeras? Galim pasvarstyti. Sprendžiant iš kalbos, kuri buvo pasakyta viešint Vokietijoje, aukšto rango Turkijos politikas, be jokios abejonės, būtų bent jau paprašęs: mes jums padarome išimčių dėl turto grąžinimo, o jūs už tai kritikuojate tuos, kurie nesiliauja mus vadinti “žydšaudžių tauta”. O kaip premjero A.Kubiliaus vietoje elgtųsi Vokietijos senatorius, kritikavęs Turkijos premjerą? Tikriausiai visą dėmesį sukoncentruotų į tautinių mažumų pareigas, apie tautinių mažumų teises užsimindamas tik kalbos pabaigoje…
Kiekviena valstybė, suteikdama bent menkiausios paramos, pagalbos ar privilegijų, už tai reikalauja naudos sau. Bent jau minimalios. Bent jau moralinės. Gruodžio 18-ąją kalbėjęs premjeras A.Kubilius elgėsi kaip didžiausias altruistas. Jam buvo tarsi nusispjauti į lietuviškus reikalus. Lenkai ir žydai iš mūsų gali reikalauti absoliučiai visko, o mes mainais už tai iš Lenkijos ar Izraelio, pasirodo, nieko nereikalausime, nieko neprašysime. Mes net nesiteiksime viešai pasidomėti, o kokių gi teisių ir privilegijų turi mūsų tautiečiai, gyvenantys kituose kraštuose. Jei jau mūsų premjeras taip atsainiai žvelgia į lietuviškus lūkesčius, ar galime norėti, jog mus gerbtų kitataučiai? Ypač gausesni, atkaklesni, asimiliacijoms ir kraujomaišai atsparesni?
Akivaizdu, kad mes atsiprašinėjame net ten, kur nieko blogo nesame padarę. Štai neseniai turėjau užtektinai nemalonų pokalbį su Lietuvos totorių bendruomenės atstovais. Man buvo priekaištaujama už “XXI amžiuje” paskelbtą publikaciją “Keletas kritinių pastabų totoriška tematika”, kurioje ne itin palankiai aprašiau 2009-aisiais Kaune išleistą knygą “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”. Beje, tos savo recenzijos nelaikau kritine. Pagirdamas totorius už jų pastangas išleisti solidų enciklopedinio pobūdžio leidinį apie iš Lietuvos kilusius arba Lietuvoje gyvenusius totorius tiesiog pastebėjau, jog maždaug dvidešimt aukšto rango totorių pulkininkų bei generolų buvo ištikimi, uolūs Rusijos imperijos interesų gynėjai.
Tik tiek. Tačiau Lietuvos totorių bendruomenė, regis, supyko, kam akcentavau būtent Rusijos imperijai tarnavusių totorių pavardes. Ginčo metu teko nuolat pabrėžti, esą džiaugiuosi, jog Lietuvos totoriai domisi savo praeitimi, ją brangina. Toks elgesys – pagirtinas. Tuo pačiu tvirtinau, jog, sveikindamas totorių pastangas leisti išsamias enciklopedijas, negaliu vienodai nuoširdžiai mylėti visų totorių: ir tų, kurie su mano protėviais vienose gretose kovėsi Žalgirio mūšyje, ir tų, kurie ištikimai tarnavo Rusijos imperatoriams bei carams. Mano pozicija buvo tvirta: tegul Lietuvos totoriai gerbia visus savo protėvius, o man, lietuviui, tegul leidžia žavėtis tik tais totoriais, kurie netarnavo Rusijos imperijai. Liūdniausia, kad ši mano nuostata greičiausiai taip ir liko nesuprasta. Žodžiu, anot kai kurių Lietuvos totorių, aš privalau gerbti visus totorius, net tuos, kurie ištikimai tarnavo mirtiniems Lietuvos priešams.
Štai dar vienas pavyzdys. Švedų režisierius Jonas Ohmanas sukuria dokumentinį filmą apie agentus – smogikus, klasta, gudrumu ir išdavystėmis ženkliai susilpninusius prieš sovietinę okupaciją nukreiptą partizaninį karą. Čia pat pasipila priekaištų, esą režisierius iš Švedijos per daug palankiai pavaizdavo išdavikus, tuo pačiu įžeisdamas šviesų mūsų miško brolių atminimą. Spaudoje jau ne sykį pareiškiau, jog tas filmas man irgi pasirodęs gal kiek per daug švelnus, atsargus. Tačiau ar mes, lietuviai, turime moralinę teisę smerkti švedą, kad šis sukūrė mums ne itin priimtiną filmą? Jis – švedas. Jam taip atrodo. Mano supratimu, tokiais atvejais reikia kaltinti ne švedišką liberalizmą ar švedišką neišmanymą. Tokiais atvejais išmintingiausia kaltinti lietuvišką nerangumą, apsileidimą, neveiklumą, nes, skirtingai nei švedas, mes, lietuviai, nesugebėjome surasti savų režisierių, kurie būtų sukūrę mums priimtiną ir tuo pačiu sensacingą, populiarią dokumentinę juostą.
Šių metų sausio 5 dieną Čekijos katalikų bažnyčios vadovas, Prahos arkivyskupas – metropolitas Miloslavas Vlkas (Vlk) internetinio puslapio kardinal.cz administracijai duotame interviu nuogąstavo dėl rimto Europos islamizacijos pavojaus. Štai ką į klausimą “Ar manote, kad islamas kelia grėsmę Europai ir krikščionims?“ atsakė kardinolas. Kardinolo teigimu, būtent migracija didina musulmonų skaičių Europos miestų mokyklose. Musulmonų šeimose didelis gimstamumas, todėl matematika – nesudėtinga. Silpstantis dvasinis europiečių krikščionių gyvenimas sukuria tuščią erdvę, kurią musulmonai lengvai užpildo saviškiais. Europa atsisakė savo krikščioniškųjų šaknų, iš kurių ji išaugo ir kurios galėtų jai suteikti jėgų apginti save musulmoniškojo užkariavimo akivaizdoje.
Čekijos kardinolas išdėstė labai teisingas pastabas. Tik ne tuos akcentus sudėjo. Kad Europa tampa musulmoniška, kalti ne musulmonai. Kalta Europa, atsisakiusi savo krikščioniškų šaknų. Elkimės taip pat principingai kaip principingai elgiasi, pavyzdžiui, turkai, ir Europa niekad netaps musulmoniška. Jei norime išlikti krikščioniški, jei norime nenutautėti, gyvenkime kaip turkai. Ką sako Turkijos musulmonų šventikai? Jie kala į galvas tiek jauniems, tiek seniems, kad turkai gimsta ne tam, kad pasiturinčiai, sočiai gyventų, o tam, kad stiprintų Turkiją ir islamo tikėjimą. Jei turkų šeimose įprasta turėti daug vaikų, tai mes savo šeimose turėkime bent vienu vaiku daugiau nei statistinė turkų šeima, ir ilgainiui turkai neturės jokios įtakos. Jei Turkijoje netoleruojami abortai, smerkiamos vedybos su kitataučiais, kritikuojamos seksualinės mažumos, tai ir mes elkimės taip pat principingai, ir ilgainiui išgirsime, kaip Turkijos premjeras išsigandęs perspėja saviškius apie sparčią krikščionybės invaziją į jų musulmoniškąją šalį.
Tereikia prisiminti vieną jau anekdotu tapusį turko ir vokiečio ginčą Berlyno restorane. Vienas vokietis turkui pasigyrė, esą per pastarąjį dešimtmetį pakeitė net dešimt naujausios markės “BMW” automobilių. Turkas jam šmaikščiai atšovęs: o aš per pastarąjį dešimtmetį išauginau dešimt vaikų, kuriuos dar ir išmokslinau, taigi netrukus jie taip pat važinės naujausiais “BMW” automobiliais.
Žodžiu, neskubėkime smerkti turkų. Geriau imkime iš jų geruosius pavyzdžius ir bandykime bent jau kai kurias jų nuostatas pritaikyti savo gyvenime.
2010.01.14
