(Žurnalisto Kęstučio Oginsko interviu su uždrausto laikraščio redaktoriumi)
Baku dešimtis, šimtus kartų teko girdėti, kad centriniai laikraščiai, televizija meluoja, pateikia iškreiptą, tendencingą informaciją apie įvykius Azerbaidžane. Juk oficialiais informacijos kanalais perduodama oficiali informacija – t.y. ta, kurią teikia komendantas.
Visai ką kita išgirsti gatvėje iš žmonių. Jie kalba vienas per kitą, karščiuojasi, pateikia skaičius, kurie tūkstančius kartų didesni už oficialius. Ką gi, gal savaitę po sausio 19-osios Baku tapo gandų miestu. Nebuvo laikraščių, televizija netransliavo net vadinamosios „lentelės“. Radijas – tik gedulingą muziką ir komendanto pranešimus. Fantastiški pranešimai centriniuose laikraščiuose, kurie atsitiktinai atkeliaudavo iš Maskvos. Lietuvoje pripratus prie kelių nuomonių ta pačia tema, čia lyg ir buvo proga pailsėti nuo informacijos.
Tačiau, pasirodo, informacijos badas – blogiau už jos perteklių. Todėl ilgai ieškojome progos susitikti su Azerbaidžano Liaudies Fronto lyderiais. Iškart po sausio 19-osios prasidėjo jų „medžioklė“, todėl Liaudies Fronto aktyvistai slapstėsi, nenakvojo namuose ir, savaime suprantama, vengė oficialių susitikimų, jau nekalbant apie spaudos konferencijas.
Su uždrausto laikraščio „Azadlyg“ redaktoriumi Nadžafu Nadžafovu susitikome taip pat pogrindžio sąlygomis – mus ilgai vedžiojo painiais pastato koridoriais, o prieš įleisdami į nedidelį kambariuką vedliai dar kartą atsargiai apsidairė. Konspiracija. Na, o uždrausto laikraščio redaktorius atrodė jau pavargęs nuo viso to, kas griaudėjo Azerbaidžano žeme: tankų ir melo. Tuo labiau, kad pats Nadžafas Nadžafovas savo nuomonę tegalėjo išsakyti čia, pogrindyje.
Pokalbį pradėjome nuo to, kas vyko ir tebevyksta Baku, visame Azerbaidžane.
Be respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinios, netgi jos neatsiklausus, kariuomenė įsiveržė į Azerbaidžaną, – iš lėto pradėjo savo spaudos konferenciją trims žurnalistams redaktorius. – Tuo pačiu jie nužudė šimtus žmonių, tarp kurių yra moterų ir vaikų. Kariuomenė įsiveržė be įspėjimo, šaudė į minią, į pastatus, žmones traiškė tankais. Yra žmonių, užmuštų savo butuose. Visa tai turi žinoti pasaulis. Baku tuo metu tarpnacionaliniai konfliktai buvo aprimę ir įvesti kariuomenės nebereikėjo. Šiuo žingsniu buvo slopinamas tik liaudies judėjimas.
Kiek buvo aukų?
Matote, pagal žuvusiųjų skaičių sunku spręsti apie aukas apskritai. Žuvo labai daug žmonių – remiantis įvairiais šaltiniais, galima teigti, kad per tūkstantį.
Žudymo mašina buvo puikiai paruošta. Kareiviai nesigailėdavo sužeistų, greitajai pagalbai neleisdavo prie jų priartėti, netgi šaudė į gydytojus, lavonus tiesiog gatvėje surinkdavo į tam skirtus sunkvežimius. Vienoje vietoje buvo kulkų išvarpytas autobusas: žmonės bandė išvažiuoti iš susidorojimo vietos…
Teigiama, kad Azerbaidžano Liaudies Frontas organizavo ginkluotą pasipriešinimą, todėl ir buvo tiek daug aukų…
Tragedijos išvakarėse Azerbaidžano liaudį ir Liaudies Frontą (likus parai iki kariuomenės įsiveržimo) TSKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Michailov‘as per televiziją įtikinėjo, kad į Baku kariuomenė nebus įvesta, nebus ir komendanto valandos. Sausio 17-ąją susitikime su Baku visuomene Primakov‘as taip pat įrodinėjo, kad komendanto valandos Baku nebus. Šiandien mes žinome šių pažadų kainą.
Žmonės žinojo, kad tuo metu kariuomenė jau stovėjo prie miesto.Todėl piketas buvo ne kažkoks pasipriešinimas, o tiktai simbolinė akcija, turėjusi parodyti tautos valią. Simbolinės buvo ir automobilių užtvaros. Be to, reikia atsiminti, kad žmonės buvo įtikinėjami, jog kariuomenė liks savo vietoje.
Ką tomis dienomis darė Liaudies Frontas? Ar turėjo konkrečią veiksmų programą?
Mes tikėjome humanizmu, kurį propagavo tarybinė vyriausybė. Jei žmonės išėjo į gatves, protestuodami prieš kariuomenės įvedimą, tai, mes manėme, to užteks ir bus susilaikyta nuo ginkluotos intervencijos. Beje, tuo metu Azerbaidžane nebuvo tokios politinės jėgos, kuri būtų privertusi azerbaidžaniečius sėdėti savo namuose. Netgi Liaudies Frontas nieko nebūtų galėjęs padaryti – liaudis buvo ryžtingai nusiteikusi prieš kariuomenės įvedimą į Baku.
Gal vis dėlto buvo „ekstremistų“, kurie ryžosi ginkluotam pasipriešinimui?
Čia jau prasideda pasakos, kurias ir mums, ir jums seka Jazovas. Jis kalba apie keturiasdešimt tūkstančių smogikų Baku, kurie tik ir laukė pasirodant kariuomenės. Pagalvokite patys: jei jau būtų buvę tie 40 tūkstančių smogikų, tai būtų žuvę ne keli kareiviai, o nepalyginti daugiau.
Kas gi įsakė šturmuoti Baku?
Matyt, svarbu ne tai, kas įsakė užimti miestą, o patys kariuomenės įvedimo metodai. Dėl kariuomenės įvedimo, komendanto valandos nebuvo gautas respublikos Aukščiausiosios Tarybos sutikimas. Tuo labiau riktina, kad TSRS Aukščiausioji Taryba nutarime remiasi Konstitucija. Tai – absurdas.
Šiandien kariuomenė jau įvesta į Lenkoraną. Ar tai nėra kažkoks planas?
Sumanymas labai paprastas: iš pradžių nuslopinti liaudies judėjimą Azerbaidžane, po to visoje šalyje. Baltijos respublikose – taip pat. Šiandien jau aiškėja Centro planas, pagal kurį iš pat pradžių buvo „organizuotas“ Karabachas – taip buvo sukiršintos armėnų ir azerbaidžaniečių tautos. Su Gruzija, Moldavija, Baltijos respublikomis taip padaryti nepavyko, nors akivaizdūs bandymai buvo. Sumanymas paprastas ir senas: visus sukiršinus – skaldyk ir valdyk. Azerbaidžanas šiame kontekste truputį išsiskyrė. Sustiprėjo Liaudies Frontas, o vyriausybė pasirodė visiškai parsidavusi ir bejėgė. Liaudžiai atsivėrė akys, todėl vyriausybė jai tapo tuščia vieta. Imperija pademonstravo visoms TSRS tautoms,kas bus, jei jos demokratizacijos idėjas priims už gryną pinigą.
O gal M.Gorbačiovas buvo neteisingai informuotas apie padėtį Azerbaidžane?
Sunku patikėti, kad tokios valstybės vadovas ilgą laiką gauna iškraipytą informaciją. Matyt, jis žinojo, kas čia vyksta. Ir nutarimą dėl nepaprastosios padėties paskelbimo Azerbaidžane jis pasirašė kaip šalies prezidentas. Jis ir yra atsakingas už tai, kas įvyko. Jis pakišo liaudžiai demokratizacijos idėją, tačiau jokiu būdu negalėjo leisti, kad subyrėtų imperija. Reikėjo parodyti ryžtingumą – ir jis parodė.
Iki įvykių Baku mūsų liaudis, Liaudies Frontas palaikė Gorbačiovą. Nesutikome tik su tuo, kaip jie traktavo Karabacho problemą. Mes žavėjomės Gorbačiov‘u. Tik po to, kas su mumis atsitiko, požiūris į Gorbačiov‘ą visiškai pasikeitė.
Kas dabar Jums svarbiau: kova už nepriklausomybę ar Karabacho problema?
Azerbaidžanui šios sąvokos artimos. Mes norime gyventi laisvi savo žemėje. Tuo labiau. Kad teritorinių pretenzijų niekam neturime. Ir teisus buvo žymus armėnų poetas Airikianas, kuris dar įvykių Karabache pradžioje įspėjo savo liaudį: „Jūsų priešas – ne Azerbaidžanas. Jūsų priešas imperija. Jus stumia į tarpusavio vaidus, kad išskaidytų jūsų jėgas“. Ir Airikianas stebėtinai greitai buvo ištremtas iš Tarybų Sąjungos. Jeigu Armėnijoje yra tokios jėgas, kurios taip pat supranta, kad mus, kaimynines tautas, supjudė vien dėl to, kad mes negalėtume susivienyti, tai su šiomis jėgomis ne tik galimas, bet ir būtinas dialogas. Tiesa, imperija padarys viską, kad tam sutrukdytų. Noriu padėkoti pabaltijiečiams už jų iniciatyvą, gaila, kad tik dabar, kai susidarė tragiška situacija Azerbaidžane, buvo pasiūlyta sėsti už derybų stalo. Ne visi Liaudies Fronto lyderiai galėjo vykti į Rygą – mūsų vieta čia, kartu su savo liaudimi.
Kokias pasipriešinimo formas Jūs pasirinksite?
Įvykiams nebuvome pasiruošę. Ginkluotas pasipriešinimas neįmanomas todėl, kad kovoti su kariuomene beprasmiška. Belieka ekonominės kovos priemonės, jomis ir naudosimės. Mes nedirbsime, kol nebus išvesta kariuomenė. Be to, žmonės masiškai išstoja iš Komunistų partijos.
Kokį vaidmenį vaidina islamas? Ne tik kaip religija, bet ir kaip pasaulėžiūra?
Prieš pradedant slopinti liaudies judėjimą Azerbaidžane, reikėjo paruošti visuomenės nuomonę. Centrui tai pavyko. Buvo išpūstas islamo faktorius, kad sunerimtų krikščioniškas pasaulis. Kariškiai pradėjo siųsti savo šeimas, tarp rusų tautybės gyventojų kilo panika, jie pradėjo važiuoti iš Baku.
Azerbaidžanas buvo apibūdintas kaip ginkluotas agresorius, kuris puola taikius armėnų kaimus. Taip buvo garantuota neigiama visuomenės nuomonė Azerbaidžano atžvilgiu. Tačiau iš penkiolikos Azerbaidžano Liaudies Fronto lyderių tik trys yra tikintys. Maždaug toks pat santykis ir medžlise. Kalbėti apie islamo faktorių vargu ar verta, kai visame Azerbaidžane, kuriame yra apie 7 milijonai gyventojų, kažin ar rasime bent porą dešimčių mečečių. Pavyzdžiui, Baku yra dvi mečetės. Lenkorano zonoje, kur labai daug tikinčiųjų – apskritai nėra nė vienos mečetės.
Ar galite prognozuoti artimiausius įvykius Azerbaidžane?
Tęsis jėgos eskalacija. Pasakęs „a“, Centras pasakys ir „b“. Bus atrasti pretekstai tolimesnėms represijoms. Lenkorane antiarmėniškų pogromų nebuvo – armėnai ten negyvena, tačiau kariuomenė buvo įvesta. Tas pats buvo ir kituose respublikos rajonuose. Prognozės, kaip matote, pesimistiškos.
Kiek žinome, Iranas pareiškė protestą dėl įvykių Baku?
Taip, Irano parlamentas išreiškė savo požiūrį, tačiau to maža. Reikia ryžtingesnių veiksmų. Iš Europos pagalbos mums laukti netenka. Realios pagalbos nesulauksime nei iš Irano, nei iš Turkijos. Vienintelė viltis – kad užtars demokratinės krypties tarybinės imperijos jėgos. Deja, tai ta pati imperija, kuri mus sutriuškino.
Vėliau, kai pasaulis sužinos, kas įvyko – požiūris pasikeis. Tik gali būti per vėlu.
Ar išskyrus tankus iš Tarybų Sąjungos pusės sulaukėte kokios nors pagalbos?
Iš Gruzijos mums buvo siųstas sunkvežimis su medikamentais. Kareiviai jį rekvizavo, pareiškę, kad pas juos taip pat yra sužeistų.
Ar Jums asmeniškai gresia areštas?
Taip, mane gali suimti.
Vadinasi, Liaudies Frontas paskelbtas už įstatymo ribų?
Paskelbtas už įstatymo ribų Liaudies Frontas nebuvo, tačiau kai kurios akcijos prieš jį įvykdytos: nuniokota ir apiplėšta Liaudies Fronto būstinė, laikraščio redakcija, vyksta areštai, mūsiškiai stengiasi namie nenakvoti.
Ar galvojate leisti pogrindyje Jūsų laikraštį?
Tai per daug pavojingas užsiėmimas šiuo metu. Nenorime rizikuoti niekuo dėtų žmonių laisve, todėl redakcija tam tikram laikui savo veiklą nutraukė.
Dėkui už pokalbį.
„Respublika“. 1990 m. vasario 28 d. Nr. 43-46 (74-77). KĘSTUTIS OGINSKAS – „Respublikai“ iš Baku. Interviu darytas 1990-aisiais metais. Tai – pasakojimas apie tragiškus įvykius Azerbaidžano sostinėje Baku 1990-ųjų sausio mėnesį.
Nuotraukose: žurnalistas Kęstutis Oginskas, tuometinio laikraščio „Azadlyg“ redaktorius Nadžafas Nadžafovas ir 1990-ųjų “Respublikos” numeris, kuriame buvo paskelbtas straipsnis “Imperijos grimasos”.
2012.01.23
