Po Sovietų sąjungos žlugimo buvo abejonių dėl naftos ir dujų išteklių Azerbaidžane. Tačiau nuojauta sakė, kad Kaspijos dugne slypi dar daug neatrastų turtų. Tuo tikinčių specialistų pakako ir užsienyje. Maždaug prieš 120 metų tame regione buvo pirmasis naftos bumas.
Dabar ir vėl pakilimo metas. Azerbaidžanietiškos dujos jau pasiekė Europos Sąjungą. Mes ryžtingai sukame atsinaujinančios energetikos link, tačiau išsiversti apskritai be naftos ir dujų nepavyks, angliavandeniliai dar bus reikalingi bent pusšimtį metų.
Išteklių vertę suvokė ne iškart
Pasakymas apie pirmąjį naftos bumą XIX a pabaigoje nėra perdėtas. Baku buvo išgaunama daugiau nei pusė visos pasaulio naftos. Šiais metais sukanka 120 metų, kai Baku buvo išleistas žurnalas, skirtas naftos verslui – tai seniausias pasaulyje mėnesinis mokslo ir technikos žurnalas apie naftos ir dujų pramonę.
Dar viena įdomi žinia: naujausi tyrimai patvirtino, kad pirmasis naftos gręžinys Azerbaidžane išgręžtas 1846 m.! Nustatyta, kad jis buvo prie Kaspijos jūros, Apšerono pusiasalyje. Tebuvo 21 m gylio, nedidelis ir naftos srautas. Tačiau svarbus pats faktas, mat šis gręžinys išgręžtas likus trylikai metų iki pirmojo naftos gręžinio JAV (1859), taigi buvo pirmasis pasaulyje.
Tiesa, dar bent du dešimtmečius naftos išteklių potencialas Rusijos imperijoje nebuvo deramai įvertintas. Vėliau startavę amerikiečiai buvo verslesni. JAV pagamintas žibalas importuotas į Rusiją ir turėjo didžiulę paklausą – buvo paplitusios žibalinės lempos, produktas naudotas ir kitoms reikmėms.
Situacija sparčiai ėmė keistis, kai juoduoju auksu susidomėjo Vakarų investuotojai. 1898-1903 m. britų pramoninkai į naftos verslą Baku regione investavo daugiau jei 47 mln. rublių.
Ledus Vakarų pramonininkams pralaužė ne kas kitas, o broliai Nobeliai.
Ką veikė broliai Nobeliai Baku
Garsusis Alfredas Nobelis (1833-1896), dinamito išradėjas bei Nobelio premijos steigėjas, buvo kilęs iš gausios šeimos. Su broliais jį siejo ir bendri verslo interesai. Pradžioje tai buvo tėvo įsteigta mašinų gamykla „Nobelis ir sūnūs“ Rusijoje, Sankt Peterburge, o vėliau – naftos verslas.
Naftos žemę šeimai pirmasis atrado Robertas Nobelis (1829-1896), kuris buvo verslininkas ir chemikas. 1875 m. jis už 25 tūkst. rublių iš Tiflisio bendrovės įsigijo nedidelę žibalo gamyklą ir žemės sklypą. Vos 25 metrų gylyje rado naftos. Į Baku atvyko ir Liudvikas Nobelis (1831-1888), kuris buvo ne tik verslininkas, bet ir gabus inžinierius, išradėjas.
Broliai 1878 m. pastatė 9 km ilgio naftotiekį, pirmąjį Rusijos imperijoje. Verslo perspektyvą įvertino ir prekybos partneriai. Oficialia Nobelių verslo pradžia tapo 1879 m., kai Aleksandras II specialiu įsaku patvirtino brolių Nobelių naftos gamybos akcinę bendrovę bei jos telegrafo adresą „Branobel“ (trumpinys rusų kalba: „Brolių Nobelių“). Į ją broliai investavo 3 mln. rublių, netrukus ši bendrovė tapo didžiausia firma Rusijoje.
Liudvikas Nobelis naftai transportuoti sukūrė baržos hibridą „Zoroastr“, kuri tapo pirmuoju pasaulyje tanklaiviu. Produkcija iš Baku keliavo į Sankt Peterburgą, iš ten į Rygą ir toliau į Pietų Europą, o pagamintas žibalas per Rusiją buvo siunčiamas į Suomiją, Švediją. Prie Volgos buvo sukurta infrastruktūra, reikalinga pervežimams: pastatyti sandėliavimo punktai, praminti Nobelių miesteliais. Nobeliai pirmieji pasaulyje sukūrė metalinius rezervuarus – naftos saugyklas, pastatė pirmąjį pasaulyje motorlaivį – tanklaivį „Vandal“.
Taip atėjo naftos verslo bumas. XX a. pradžioje pusė pasaulio naftos gavybos buvo sutelkta Baku, apie 40 proc. priklausė Nobeliams. Likusi dalis teko Rotšildams ir Rokfeleriams. JAV Naujajame Džersyje veikusi Rokfelerio kompanija „Standart Oil“tada buvo didžiausia pasaulyje. Nobelių naftos bendrovė buvo antroji didžiausia. 1900 m. ji išgavo 10 000 000 t, 76 mln. barelių per metus. Rotšildų „Shell“ buvo trečioji.
Per 30 veiklos metų broliams Nobeliams žibalo kainą pavyko sumažinti nuo 2 rublių iki 10-15 kapeikų už pūdą. Buvo pastatyta daugiau nei trylika gamyklų, kuriose gamintas ne tik žibalas, bet ir mazutas, tepalai garvežiams ir geležinkeliui, kiti produktai, sparčiai augo benzino gamyba. 1900-aisiais bendrovės kapitalas siekė apie 15 mln. rub., o iki 1914 m. jis išaugo 3,6 karto. Bendrovėje dirbo apie 30 tūkst. žmonių.
Po Liudviko mirties naftos verslui vadovavimą perėmė tuomet 29 metų vyriausias sūnus Emanuelis (1859-1932).
Išaugus naftos pramonei, Baku tapo pramogų centru, atėjo prabanga, automobiliai, aukštosios mados.
Po bolševikinės revoliucijos Emanuelis Nobelis turėjo bėgti iš šalies, turtas buvo konfiskuotas. Liko tik kai kurios nedidelės sąskaitos Vakarų bankuose.
Nobelius Baku mieste primena jų statyta prabangi „Villa Petrolea“, kurią projektavo švedų ir italų architektai, o parką kūrė prancūzai. Dirvožemis buvo atvežtas iš Lankaranės (rajono pietryčių Azerbaidžane), gėlas vanduo – iš Astrachanės, sodmenys – iš Italijos ir Prancūzijos. Viloje švedų priėmimai, o orą vėsino 800 tonų ledo. Nobelių vila yra restauruota, joje įkurtas muziejus.
Po daugelio dešimtmečių ir vėl panaši situacija?
Po Sovietų sąjungos žlugimo Azerbaidžanas vėl atsidūrė panašioje situacijoje. Reikėjo kurti nuo Rusijos nepriklausomą ūkį, modernizuoti naftos pramonę. Buvo reikalinga Vakarų pagalba – tiek technologijos, tiek ir investicijos.
Azerbaidžanas nepriklausomybę paskelbė 1991 m. rugpjūčio 30 d. Tačiau ryšiai su Vakarų pramonininkais pradėjo megztis jau anksčiau.
Po beveik 70 metų pertraukos Vakarų įmonių grįžimas prasidėjo nuo Stivo Rempo, nedidelės naftos verslo bendrovės „Ramco Energy“ (Škotija) įkūrėjo, pastangų. Naftos gavyba – senas jo šeimos verslas, JAV pradėtas dar prosenelio, o Stivo senelis 1930 m. vienas pirmųjų Amerikoje pradėjo gręžimo darbus atviroje jūroje. Nuo 11 metų prie naftos gręžinių darbavosi ir „Ramco“ kompanijos įkūrėjas. Juodojo aukso ištekliai riboti, tad svajodami apie veiklos plėtrą tėvas ir sūnus Rempai pasikalbėdavo apie galimybes, kurios slypi „už geležinės uždangos“ – 1960 m. nafta atrasta Sibire. Naftininkai suprato, kad į Sovietų sąjungą galima eiti rizikuoti tik gerai pasiruošus ir nusiteikus nesėkmėms.
Vakaruose nedaug kam buvo žinoma apie Azerbaidžano naftos išteklius, tačiau viena kita žinia pasiekdavo. Rempui į rankas pateko trumpa informacija apie 1949 m. netoli Baku ištryškusį milžinišką naftos fontaną. Vienas iš tų, kurie atrado šį šaltinį, buvo naftininkas Kurbanas Abasovas (1929-1994). Vėliau Baku jiedu susipažino, bendradarbiavo. Tačiau iki to laiko turėjo nutekėti dar daug vandens.
Ieškodamas platesnių veiklos galimybių pramonininkas užmezgė ryšius su Sovietų sąjunga. Maskva užsienio bendrovėms tada siūlė vykti į Sibirą, o Azerbaidžano prioritetų sąraše nebuvo. Nors Maskvoje žinota, kad naftos išteklių dar yra, jie nebuvo laikomi prioritetiniais.
Skrydžius „Aerofloto“ lėktuvais Rempas prisimena kaip košmarą. 1989 m., pirmą kartą vykdamas į Baku, pramonininkas buvo pasodintas ant apelsinų dėžės priešais tualetą. Tuomet jis buvo pradėjęs ketvirtą gyvenimo dešimtmetį.
Baku jis suprato, kaip azerbaidžaniečiams trūko žinių apie Vakarų naftos pramonę. Nebuvo jokių kontaktų su užsienio kompanijomis, nežinomi net daugelio jų pavadinimai. Jokios vakarietiškos specialiosios literatūros, žurnalų.
Kurbanas Abasovas buvo vienas tų profesionalų, kurie suvokė, kad Azerbaidžanui pakilti yra reikalingos Vakarų technologijos, nes naftos gavybos įranga sena ir susidėvėjusi, buvo rimtų ekologinių problemų. Esami telkiniai – beveik išeksploatuoti. Naftininkas, tuo metu vadovavęs Kaspijos naftos ir dujų gavybos susivienijimui, pasisakė už konsorciumo su užsienio partneriais kūrimą. Planą pavyko įgyvendinti. Tarpininkaujant Rempui „British Petroleum“ atliko žvalgomuosius tyrimus. Numanomi ištekliai tam tikrame baseine buvo patvirtinti. Tai lėmė, kad buvo pasirašyta istorinė sutartis, praminta Šimtmečio kontraktu. Deja, šios akimirkos Abasovas nebesulaukė, mirė likus dviem savaitėms iki ceremonijos.
Šimtmečio kontraktas
Derybos su Vakarų įmonėmis buvo ilgos ir sudėtingos. Jas komplikavo geopolitinė situacija, įtampa regione, užsienio valstybių santykių su Rusija diplomatiniai aspektai ir kiti veiksniai.
1994-ųjų kovą derybos buvo atnaujintos. Jos vyko ne tik Baku, bet ir Stambule (Turkija), Hiustone (JAV). O rudenį, rugsėjo 20-ąją, buvo sudarytas Šimtmečio kontraktas, numatytas trisdešimčiai metų. Jį pasirašė dvylika įmonių iš aštuonių pasaulio valstybių.
Konsorciumą sudarė Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija SOCAR, Didžiosios Britanijos „British Petroleum“ (BP) ir „Ramco“, JAV „Amoco“, „Unocal“, „Exxon“ bei „Pennzoil“, Rusijos „Lukoil“, Norvegijos „Statoil“, Turkijos TPOC, Japonijos „Itochu“, Saudo Arabijos „Delta“.
Pagal koncesijos sutartį į naftos ir dujų išteklių žvalgybą bei gavybą Kaspijos jūroje esančiame AČG (Azeris-Čiragas-Giunešlis) naftos telkinyje numatyta investuoti 7400 000 000 dolerių, o teritorija, kuriai taikoma sutartis, siekė 432,4 kv. km. 680 proc. investicijų turėjo būti užsienio bendrovių, 20 proc. – Azerbaidžano. Istorinės, politinės ir tarptautinės reikšmės susitarimas išdėstytas 400 puslapiuose, keturiomis kalbomis.
2017 m. rugsėjį pasirašytas naujas susitarimas dėl bloko AČG plėtros iki 2050 m. Pagal peržiūrėtas sąlygas, SOCAR dalis nuo 11 proc. padidinta iki 25 proc. Skelbiama, kad kontrakto pratęsimas sudarys galimybę stabilizuoti naftos gavybą Azerbaidžane daugeliui metų į priekį, užtikrins užsienio investuotojų indėlį į naftos sektorių.
Dera pastebėti, kad Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos SOCAR įkūrimas (1992 m.sujungtos iki tol veikusias smulkesnės įmonė) susijęs būtent su valstybės pasirengimu Šimtmečio kontraktui. Dabar kompanijoje dirba apie 60 tūkst. darbuotojų, be to, įkurtos dukterinės įmonės bei padaliniai Sakartvele, Kazachstane, Austrijoje, Nigerijoje ir kitose valstybėse. Plečiamas SOCAR degalinių tinklas. Antai Ukrainoje jų skaičius artėja prie 100.
Šiais metais telkinių AČG bloke vyksta intensyvūs ir daug žadantys darbai. Pagal plėtros projektą, kurio vertė siekia 6 mlrd. dol., bendra įmonė „Azfen“ (SOCAR 60 proc., „Tekfen Insaat“ 40 proc.) nuo šio rugpjūčio pradėjo įgyvendinti naujos platformos statybos ir montavimo darbus. Planuojama, kad pirmoji nafta čia bus išgauta 2023 m., gavyba sieks 100 tūkst. barelių per parą, o per visą platformos eksploatavimo laiką ketinama išgauti 300 mln. barelių naftos.
Šimtmečio kontraktas iškėlė Azerbaidžano geopolitinį statusą Pietų Kaukaze ir Kaspijos regione, sudarė galimybę tapti gamintoja ir eksportuotoja. Tai buvo valstybės naujos naftos politikos pradžia. Po šios sutarties buvo dar daugiau kaip trisdešimt tarptautinių sutarčių, susijusių su kitais Kaspijos jūros sektoriais.
Akcentuojant Šimtmečio kontrakto reikšmę, rugsėjo 20-oji Azerbaidžane minima naftininko diena. Šiemet sukanka lygiai ketvirtis amžiaus, kai buvo sudaryta ši sutartis.
Gijos nuo Kaspijos
Kaspijos jūrą atvėrus užsienio kompanijoms ir pradėta realizuoti Azerbaidžano naftos strategija. Pradėjus eksploatuoti angliavandenilių telkinius pastatytas Kaspijos ir Juodąją jūras sujungęs naftotiekis Baku-Supsa, vėliau ir Baku-Tbilisis-Džeihanas. Atrasti nauji milžiniški naftos ir gamtinių dujų telkiniai.
Prie pabaigos artėja milžiniškos apimties „Pietų dujų koridoriaus“ projektas, kuris pradėtas 2014 m. rugsėjo 20 d., ir prisidės prie Europos energetinio saugumo, be abejonės, ir Kaspijos regiono valstybių ekonominių interesų. Didžiajame projekte dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Sakartvelas, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija, Italija. Magistralė ilgis sieks 3500 km, o vertė – daugiau kaip 40 mlrd. dol.
Pagal Azerbaidžano ir Turkijos pasirašytą susitarimą dujų koridoriaus projektas prasidėjo dujotiekiu „Transanatolija“ (TANAP). Pernai birželį dujotiekis oficialiai buvo atidarytas.
2016 m. gegužę Salonikuose (Graikija) pradėta dujų koridoriaus atšaka į Pietų Europą – dujotiekis „Transadrija“ (TAP), kuris tiesiamas per Graikiją, Albaniją bei Adrijos jūros dugnu iki Pietų Italijos. 878 km dujotiekio aukščiausias taškas bus Albanijos kalnuose (1800 km), o žemiausias – jūros dugne (820 m gylyje). Planuojama, kad pirmosios dujos iš Kaspijos Europą pasieks 2020 metų pradžioje. Pirminiame etape planuojama kasmet į Europą tiekti 10 mlrd. kub. m dujų. Prie Turkijos ir Graikijos sienos TAP dujotiekis bus sujungtas su TANAP magistrale.
2019.09.20; 06:50
