Atsigręžti į temą, kuri viešojoje erdvėje nagrinėjama gana retai, paskatino nedidelės apimties straipsnis viename žurnale, kuriame atskleistas meno vertybės neteisėto pasisavinimo mūsų dienomis faktas. Trofėjinis menas ir kultūros vertybių grąžinimas šiandien yra aktualus istorinių tyrimų ir visuomenės sąmoningumo klausimas. Nesvarbu, kuriuo istoriniu laikotarpiu per ginkluotus konfliktus ir karus vertybės buvo kitos šalies pasisavintos: tolimoje praeityje ar palyginti neseniai, ar mūsų dienomis.
Antrojo pasaulinio karo trofėjų istorija dar nesibaigia
Vermachto okupuotose teritorijose nacionalsocialistai plėšė pilis, bibliotekas, muziejus, privačias kolekcijas. Trofėjiniams meno kūriniams Lince (Austrija) buvo kuriamas „Fiurerio muziejuje“, dalies vertybių, siekiant gauti valiutos, buvo parduota tarptautiniame meno aukcione. Dalis meno kūrinių rasta privačioje Hermano Geringo kolekcijoje; dalis jos pražuvo baigiantis karui, buvo išgrobstyta marodierių. Trofėjinio meno tyrėjo Giunterio Vermušo vertinimu, okupuotose teritorijose nacionalsocialistų buvo pagrobta 3-5 mln. meno objektų. Apie 80 proc. objektų iki praėjusio amžiaus vidurio buvo grąžinta teisėtiems jų savininkams, tačiau mažiausiai 500 tūkst. vertybių iki šiol nėra grąžinti jų buvusiems savininkams ar paveldėtojams.
Pavieniai grąžinimai nuolat tęsiasi. Štai keli pavyzdžiai.
…2017 m. Vokietija Rusijai grąžino keturias kultūros vertybes, tarp jų paveikslus, kurie 1944 m. buvo išgabenti iš Gatčinos rūmų.
…Austrijos Zalcburgo muziejus pranešė apie ketinimą Rusijos Federacijos Krasnodaro krašto Temriuko archeologijos muziejui šį rudenį perduoti neteisėtai išvežtus Antikos laikų eksponatus (penkis horeljefus ir tris senas graikų amforas), kuriuos 1943 m. į savo tėvynę išsiuntė vienas iš Zalcburgo kilęs karininkas. Austrų muziejininkai tai atskleidė įgyvendindami didelį projektą, dokumentus ir meno vertybes ištyrę pasitelkiant unikalius šiuolaikinius metodus. Darbas tik pradėtas: Zalcburgo muziejaus saugyklose yra iš viso apie penki tūkstančiai abejotinos kilmės eksponatų. Tiesai atskleisti, pasak muziejininkų, dar prireiks šiek tiek laiko.
…Šių metų gegužės 30 d. Ukrainos kultūros ministerija nacionalinei bibliotekai oficialiai perdavė unikalų Vokietijos sugrąžintą 1708 m. istorinį dokumentą, – Petro pirmojo raštą mitropolitui Josafui (Krokovskiui) dėl jo paskyrimo į Kijevo katedrą. Tai buvo paskutinis stačiatikių bažnyčios vadovas, laisvai išrinktas Kijevo dvasininkų ir patvirtintas caro, o ne paskirtas iš Maskvos. Svarbus bažnyčios istorijos dokumentas, kaip karo trofėjus išvežtas 1941 m., buvo laikomas Baden-Viurtembergo žemės Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos ir geografijos instituto bibliotekoje. Ukrainai dokumentas sugrąžintas šalių Užsienio reikalų ministerijų, komisijų dėl kultūros vertybių ir restitucijos procesų pastangomis. Beje, Rusijos Federacija dėl to išreiškė nepasitenkinimą – esą dokumentas susijęs su Rusijos istorija, ir turėjęs būti perduotas Rusijos Federacijai.
Nugalėta Vokietija taip pat buvo plėšiama, iš jos išgabenta per milijoną eksponatų.
Esama žinių, kad meno vertybių prikimštas lėktuvas 1945 m. iš Miuncheno pakilo į JAV. 17 a. olandų meistrų paveikslų kolekcija galėtų būti saugoma Nacionalinėje galerijoje Vašingtone.
Tačiau daugiausia trofėjinių kultūros ir meno vertybių iškeliavo Sovietų Sąjungos kryptimi.
Dresdeno galerijos paveikslus, siekdami apsaugoti nuo bombardavimo, vokiečių muziejininkai buvo paslėpę prekiniame vagone, apleistoje šachtoje 30 km už miesto. Tarp šių paveikslų buvo vienas garsiausių pasaulyje – Rafaelio „Siksto madona“ (1512/1513); šedevras Vokietijai priklausė nuo 1754 m., kai jį įsigijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas Augustas III. Vagoną su paveikslais 1945 m. gegužę aptiko grupė sovietų kareivių. „Siksto madona“ su kitais paveikslais atsidūrė Maskvoje. Rafaelio paveikslas, kaip ir kitos trofėjinės vertybės, buvo slepiamas fonduose. Į Puškino muziejaus parodų salę žiūrovams buvo iškeltas vienintelį kartą 1955 m., kai sovietų valdžia ryžosi Rytų Vokietijai grąžinti paveikslą kartu su visu Dresdeno rinkiniu.
Trofėjiniam menui bei kultūros vertybėms ilgus dešimtmečius galiojo grifas „visiškai slaptai“. Čia yra detektyvo elementų ir politikos, yra darbo ir diplomatams, ir muziejininkams, mokslininkams. O kada bus baigta narplioti sudėtinga kebeknė – nežinia. Štai tik vienas konkretus pavyzdys…
Vokietija ilgus metus nesėkmingai siekia susigrąžinti vokiečių verslininko, archeologo mėgėjo Henriko Šlymano (1822-1890) Trojos rinkinį. Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne, kuriame yra Šlymanui dedikuota salė, eksponuojamos rinkinio kopijos bei Rusijos keli Rytų Vokietijai grąžinti originalai – aštuonios sidabrinės vazos. O originalūs eksponatai nuo 1996 m. demonstruojami nuolat veikiančioje parodoje Maskvoje, Puškino muziejuje.
Archeologas šlovę jam atnešusį Trojos rinkinį (pavadino jį Priamo lobiu), datuojamą apie 2000 m. per. m. e., kuriame net aštuoni tūkstančiai įvairių daiktų iš tauriojo metalo, aptiko 1873 m. Įvykį aptemdė konfliktas su Osmanų vyriausybe, mat pagal sutartį archeologas buvo įsipareigojęs lobiu pasidalyti perpus, bet to nepadarė. Jam teko daugiau nei metus bylinėtis, sumokėti apvalią teismo priteistą sumą. Galiausiai Trojos lobį Šlymanas padovanojo Berlyno etnologijos muziejui.
1945 m. sovietų armijai įžengus į Berlyną, Trojos lobis vieną gegužės dieną buvo nuskraidintas į Maskvą ir slapta padėtas į Puškino muziejaus fondus. Vėl apie jį išgirsta tik perestroikos metais. 1993 m. Rusijos Federacijos vyriausybė pripažino ankstesnių valdžių nusižengimus. Nedaug trūko, kad būtų grąžintas visas lobis. Tačiau to nenutiko.
Dabar Rusija aiškina, kodėl negali Trojos lobio grąžinti teisėtam savininkui. Esą į kolekciją taip pat pretenduoja Turkija. Be to, pasak Rusijos prezidento atstovo tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui Michailo Švydkovskio, kol tarp Rusijos ir Vokietijos neįsivyraus sveikas politinis dialogas, apie jokius kultūrinius mainus negali būti kalbos, juolab kad pagal Rusijoje 1998 m. priimtą įstatymą (Dėl vertybių, perkeltų į RF dėl Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių), tai yra Rusijos kultūros paveldas, ir jis negali būti perduotas kitoms šalims.
Nauja pasaulio tvarka: metas meno dekolonizacijai
Atėjo metas naujai pasaulio tvarkai. 2016 metais Benino Respublikos prezidentas Patrikas Talonas (Patrice Talon) kreipėsi į Prancūziją su prašymu grąžinti artefaktus, tarp jų įvairius bareljefus, lazdeles ir šventąsias duris, kuriuos prancūzų kolonizatoriai pagrobė iš 17 a. karališkųjų rūmų Abomėjuje. Tai buvo ikikolonijiniu laikotarpiu dabartinėje Benino bei Togo teritorijoje klestėjusios Dahomėjos sostinė.
Į Benino prašymą Prancūzija tuomet atsakė neigiamai argumentuodama, kad valstybei priklausančias meno vertybių kolekcijas draudžia įstatymai.
Tai nebuvo vienintelė pretenzija iš buvusių Juodojo žemyno kolonijų. Keičiasi plačiosios visuomenės ir politikų požiūris, nėra nepajudinami ir įstatymai.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) 2017 m. lapkričio 28 d. Uagadugu (Burkina Fasas) pasakė garsiąją kalbą, kurioje, be kita ko, pareiškė, jog Afrikos paveldas daugiau neturi būti laikomas Europos muziejuose, ir pažadėjo sudaryti visas prielaidas, kad šis paveldas būtų laikinai ar visam laikui sugrąžintas į Afriką.
Šiandien jau nekyla klausimas, ar dera Afrikai grąžinti pagrobtas meno ir kultūros vertybes. Klausimas tik – kaip grąžinti.
Makronas nusipelno pagarbos. Iš kolonijinių valstybių jis ryžosi žengti pirmąjį žingsnį. Prancūzijos vadovo įgalioti ekspertai – Berlyne ir Paryžiuje dėstanti meno istorikė Bededikta Savua (Benedicte Savoy) bei Senegalo mokslininkas ekonomistas Felveinas Saras (Felwine Sarr) – atliko tyrimą: kiek Prancūzijos muziejuose yra eksponatų iš Afrikos?
Šokiruojantys tyrimo faktai buvo sudėti į 190 psl. ataskaitą, kuri 2018 m. lapkričio pabaigoje įteikta prezidentui Makronui. Vėliau jos pagrindu išleista knyga (Sugrąžinti. Apie Afrikos kultūros paveldo restituciją); šiemet ji išversta ir į vokiečių kalbą, sulaukė didėlio žiniasklaidos bei visuomenės susidomėjimo.
Prancūzijos vadovas ypatingos ataskaitos pateikimą savo ruožtu pažymėjo atitinkamu gestu. Per pasaulio žiniasklaidą nusirito sensacinga žiniai, kad Beninui perduodamos 26 bronzinės skulptūros. Jas kartu kitomis vertybėmis į Prancūziją 1892 m. atgabeno prancūzų kolonijinėse kampanijose pasižymėjęs generolas Alfredas Dodsas (Alfred Dodds) (1842-1922). Beje, jo vardu praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pavadinta viena Paryžiaus gatvė.
Kolonijinis menas buvo eksponuojamos Paryžiaus pirmykščio (primityviojo) meno muziejuje Branli krantinėje (Quai Branly). Pasak ekspertų, vien tik šiame muziejuje yra 70 tūkst. eksponatų iš Sacharos. Daugiau nei 17 tūkst. tokių eksponatų yra kitų Prancūzijos muziejų (apie 100) kolekcijose. Kolonijinio konteksto eksponatai į Prancūziją buvo atgabenti 1885-1960 m. laikotarpiu.
Savuair F. Sarotyrimas patvirtino, kad Paryžiaus muziejuose ištisus dešimtmečius galiojo neteisėta eksponatų įsigijimo praktika. Gausių mokslinių ekspedicijų dalyviai patys grobė, sukčiavo muitinėje.
Pirmųjų skulptūrų grąžinimas kol kas simbolinis aktas. Tam, kad restitucija įsibėgėtų, pasak ekspertų, reikia tinkamai pasiruošti, taip pat ir teisiškai. Sudarytas tam tikras darbų tvarkaraštis. Šiuo metu sudarinėjami svarbiausių meno vertybių sąrašai pagal šalį kilmę. Vėliau iki 2022 m. Prancūzija planuoja „intensyvų dialogą“ su atitinkamomis šalimis. Tuomet prasidės Afrikos paveldo grąžinimo etapas.
Bręsta dideli dalykai. Ekspertų ataskaita išprovokavo restitucijos prašymų bangą. Užklausas parengė ne tik Beninas, bet ir Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas, Burkina Fasas, Malis, Senegalas, Marokas…
Kolonijinio konteksto eksponatų turi visi Europos etnologijos muziejai: Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje, kitur. Antai Štutgarto Linden muziejaus rinkiniuose 90 proc. eksponatų iš Kamerūno bei Namibijos atgabenti iš kolonijų. Vokietijos aukšti pareigūnai, beje, pernai gruodį oficialiai pripažino esminį restitucijos problemos klausimą: kaip muziejai ir kolekcijos gali pateisinti kolonijinio konteksto objektus, kai tai prieštarauja Vokietijos ir šiuolaikinei vertybių sistemai?
Tačiau didžiausias kolonijinės praeities muziejus yra pačioje ES širdyje – Briuselyje. Tai šiek tiek į rytus Tervurene esantis Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus. Jo kolekcijose iš Juodojo žemyno atgabenta 180 tūkst. įvairių eksponatų. Jie primena Belgijos karaliaus Leopoldo II (1835-1909) vykdytą kolonijinę politiką. Karaliaus nurodymu Konge buvo steigiamos įvairios komercinės kompanijos, rengiamos ekspedicijos. Europai valstybėms pripažinus Laisvosios Kongo valstybės suvereną, Leopoldas II tapo jos vadovu (1885-1908). Vietos žmonės faktiškai buvo beteisiai, žiauriai išnaudojami. Norėdamas įtikinti tautą savo kolonijinio projekto Konge nauda, Leopoldas II 1897 m. Briuselyje surengė tarptautinę Afrikos meno parodą. Nuo šios parodos ir prasidėjo Karališkasis muziejus. Arlono miese (Liuksemburgo provincija) yra paminklas karaliui Leopoldui II, o užrašas ant akmens byloja: „Aš veiklą Konge pradėjau civilizacijos interesais ir Belgijos gerovei“…
Lietuvos pozicija ganėtinai atsargi
Lietuvos pozicija į kultūros paveldo sugrąžinimą ganėtinai atsargi. Kultūros vertybės iš dabartinės šalies teritorijos buvo vežamos įvairiais laikotarpiais, pradedant 17-18 a. karais ir baigiant sovietmečiu.
Pagal Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartį bei po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant SSSR sudėtyje, dalis į Rusiją išvežtų Lietuvos kultūros vertybių buvo grąžinta, tačiau daugelis jų tebėra šioje ir kitose užsienio valstybėse.
Atkūrus nepriklausomybę, ilgus metus ši tema politikoje tarsi neegzistavo. Tik 2003 m. spalio 30 d. Vyriausybė priėmė nutarimą „dėl Lietuvos kultūros vertybių, esančių užsienyje, paieškos ir integravimo į Lietuvos visuomeninį gyvenimą koncepcijos“. Veiksmų programa buvo patvirtinta vėlgi praslinkus ilgiems metams. O kol toms reikmėms atsirado reikalingų lėšų ir ėmė ryškėti pirmieji darbų rezultatai, atėjo 2018-ieji.
Pravartu žinoti, kad Lietuvos kultūros vertybių užsienyje paieškas ir integravimo į šalies visuomeninį gyvenimą darbus koordinuoja Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas, bendradarbiaudami su Muitinės departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių tarnybos Interpolo Lietuvos nacionaliniu skyriumi, Lietuvos vyriausiuoju archyvaru, Užsienio reikalų ministerija, taip pat šalies mokslinių tyrimų ir kultūros įstaigomis.
Kultūros ministerija ir paveldosaugininkai priėjo prie išvados, kad „to, kas prarasta, atgauti praktiškai neįmanoma, tačiau būtina fiksuoti lietuvybės pėdsakus plačiajame pasaulyje“.
2018 metų kovą buvo atverta Valstybinės kultūros paveldo komisijos sukurta ir nuolat pildoma duomenų bazė (https://vkpk.lt/u-zemelapis/). Platformoje U-PAVELDAS susisteminti duomenys apie Argentinoje, Australijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Brazilijoje, Čilėje, Danijoje, Estijoje, Indijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Karaliaučiaus srityje, Kirgizijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą.Bendradarbiaujant su Lietuvos institucijomis ir organizacijomis bei Lietuvos Respublikos atstovybėmis ir lietuvių bendruomenėmis užsienyje, vertybių paieška toliau tęsiama, o duomenų bazė nuolat pildoma.
Kultūros ministerijos puslapyje galima rasti Lietuvai reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo įvairiose šalyse sąrašus (lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kulturos-paveldo-apsauga/kulturos-paveldas-uzsienyje), Lietuvai reikšmingų kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių užsienyje, sąvado informacinė sistema. Tiesa, ji nėra atvira, norint prisijungti prie sistemos reikia kreiptis į ministeriją.
Noro visuomenei populiarinti, plačiau pateikti informaciją bei apie užsienyje esančius Lietuvos kultūros lobius – trūksta.
Už skaidrią, atsakingą ir etišką meno rinką
Šių metų sausio 17 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl tarpvalstybinių prašymų grąžinti meno kūrinius ir kultūros vertybes, pagrobtas per ginkluotus konfliktus ir karus. Dokumente pripažįstama, kad nepaisant tarptautinių susitarimų (1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju, 1970 m. UNESCO konvencija dėl neteisėtos kultūros vertybių importo, eksporto ir nuosavybės teisių perdavimo uždraudimo ir prevencijos priemonių, 1995 m. UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai eksportuojamų kultūros objektų ir kt.) grąžinimo procesas yra lėtas. Po Vašingtono konferencijos (1998) teisėtiems savininkams ar paveldėtojams grąžinta tik 1-2 tūkst. Nėra išsamaus pastaraisiais metais grąžintų meno kūrinių sąrašo, net 80-90 proc. pasaulyje parduodamų antikvarinių vertybių kilmė yra neteisėta.
Kultūros paveldas yra vienas pagrindinių civilizacijos elementų, įkūnija žmonijos kultūrinę atmintį. EP išreiškia susirūpinimą dėl pastaraisiais metais konfliktuojančių grupuočių bei teroristinę veiklą vykdančių subjektų, kurie visame pasaulyje įvykdė ne vieną nusikaltimą pasaulio kultūros paveldui. Vertingi meno kūriniai, archeologiniai radiniai neretai iš trečiųjų šalių parduodami į ES, o iš to gaunamas pelnas gali būti naudojamas teroristinei veiklai finansuoti.
Komisija raginama remti bei skatinti tarpvalstybinius ieškinius dėl meno vertybių, prarastų arba pasisavintų vykdant valstybės sankcionuotus grobimo veiksmus arba išplėštų per ginkluotus konfliktus, restitucijos; toliau dėti pastangas tarpvalstybinės per ginkluotus konfliktus ir karus pagrobtų meno kūrinių ir kultūros vertybių restitucijos srityje.
Siūloma pasitelkti sistemingus aukštos kokybės nepriklausomus mokslinius kilmės vietos tyrimus, kurie padėtų identifikuoti pagrobtus meno kūrinius, kurti vieningą kultūros vertybių dokumentų sąvadas ar sandorių registrą.
Motinos dovanos dramatiška istorija
Straipsnio pabaigai – tai, apie ką užsiminiau pradžioje: konkretus pavyzdys, kad kultūrinės vagystės tęsiasi ir mūsų dienomis.
Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė filosofijos mokslų daktarė menotyrininkė Širin Jašar Melikova žurnale „Kultūros barai“ (2019, 5 nr.) atskleidė vieno kilimo istoriją, kurios pagrindu galėtų būti sukurtas filmas. Ji jau dabar įkvepia Azerbaidžano kūrėjus.
2017 m. viename elektroninės prekybos meno dirbiniais portale Los Andžele (JAV) gyvenantis Letifas Tairovas pamatė azerbaidžanietišką kilimą. Nacionalinio meno gerbėjui ir kolekcininkui tuo neleido abejoti būdingas raštas bei užrašas azerbaidžaniečių kalba: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Tačiau aukcionui šis kilimas buvo pateiktas kaip armėniškas.
Buvo akivaizdu, kad kilimas į JAV buvo atgabentas armėnų. Kilimas buvo išpirktas ir padovanotas Baku esančiam Kilimų muziejui. Azerbaidžano kilimų menas 2010 m. įtrauktas į reprezentatyvųjį UNESCO reprezentatyvųjį Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.
Šis kilimas, vaizduojantis tradicinę kompoziciją „gėlės sode“ (karmininės rožės juodame fone), yra pavyzdys to, kaip mūsų laikais politinių konfliktų metu „pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos kultūros kultūrą“.
„Beveik kiekvienoje šeimoje audė kilimus ir kilimų gaminius. Todėl turguje paklausą turėjo tik aukščiausio lygio meistrės. Pirkliai dideliais kiekiais supirkdavo garsiuosius Šušos kilimus, juos norėdami parduoti Rusijoje, Turkijoje, Irane ir Europoje. Tradiciškai nuo seno tarp prekeivių būdavo daug armėnų. Jie Karabacho kilimus dažnai pateikdavo kaip armėniškus. Todėl kai kurie Karabacho kilimai pasaulio muziejuose eksponuojami kaip armėniški. Šušos kilimai išsiskyrė ne tik aukščiausia kokybe bei menine verte, bet ir dideliais matmenimis. Šušoje gyveno labai daug turtingų princų, bekų, pirklių ir amatininkų“, – taip apie Šušos kilimų audimo tradiciją rašo fizikas akademikas Čingizas Kadžaras, Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Fizikos instituto direktorius, kuris aistringai domisi Azerbaidžano istorija bei šalies vaizduojamuoju menu, yra išleidęs ne vieną knygą. Tarp jų „Senoji Šuša“ (Baku, 2007), IV tarptautiniame konkurse „Knygų menas“ Maskvoje įvertinta aukso medaliu. Šiais metais apie Šušą išleista dar viena mokslininko knyga – „Senovinė Šuša“.
Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose buvo sugriauta daugiau kaip 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, tarp jų 22 muziejai, o jų kolekcijų didžioji dalis išvežta į Armėniją. Toks pat likimas ištiko kūrinius, įsigytus iš privačių asmenų.
Dėl karo konflikto tarp Azerbaidžano ir Armėnijos 1992 m. nutraukė veiklą ir Šušoje veikęs Azerbaidžano kilimų muziejaus filialas. Laimei, didžiąją dalį eksponatų spėta evakuoti. Šiuo metu Šušos filialas veiklą tęsia Azerbaidžano kilimų muziejuje, o ekspozicija pradedama į Azerbaidžaną netikėtai sugrąžintu kilimu.
Slaptai.lt informacija
2019.06.20; 06:00
