Kinijos „skaldyk ir valdyk“ politika Europoje: ar Lietuvai vertėtų sunerimti? EPA-Eltos nuotr.
Specialiai Eltai – Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto lektorius
Pastaruoju metu Europoje pastebima vis daugiau jos vienybę skaldančių tendencijų. Nesunku pastebėti, kad prie šių procesų nemaža dalimi prisideda ir vis didesnę globalią įtaką įgyjanti Kinija, kuri, vis aktyviau įtvirtindama savo interesus senajame žemyne, neaplenkia ir Lietuvos. Valstybės žvalgybos struktūros jau dabar įžvelgia neigiamus Kinijos politikos padarinius nacionaliniam saugumui, tačiau klausimas, ar šiame kontekste Lietuvai pavyks atrasti balansą tarp bendradarbiavimo su Kinija atveriamų galimybių ir keliamų grėsmių, lieka atviras.
Lietuva – Kinijos geopolitinių interesų verpetuose
Lietuva į Kinijos strateginius planus patenka kaip platesnio Vidurio ir Rytų Europos regiono dalis, kuriam, įgyvendindama savo „Naujojo šilko kelio“ strateginę viziją, skiria ypatingą reikšmę. Nors bendrame Kinijos aktyvumo šiame regione aiškinimo diskurse dominuoja ekonominio naudingumo naratyvas – investicijos į infrastruktūrą, tarptautinė prekyba, labai svarbu pažymėti ir tai, kad, pačios Kinijos požiūriu, šią valstybę bei Vidurio ir Rytų Europos regioną sieja ir tam tikra tapatybinė konjunktūra – bendra regiono valstybių socialistinė praeitis. Kinijos vertinimu, ši istorinė patirtis gali tapti teigiamu veiksniu, skatinančiu gilesnį tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą bei tuo pačiu atverti naujų plėtros galimybių regiono valstybėms. Visgi už šio regioninio naratyvo konstravimo slypi kur kas gilesnės geopolitinės implikacijos, kurios gali būti nepalankios Lietuvai.
Nors išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų ir atkūrusi nepriklausomybę Lietuva pasirinko strateginę integracijos į Vakarų struktūras kryptį, mūsų šaliai dar ilgai teko taikstytis su „posovietinės valstybės“ etikete. Šios etiketės turinys daugeliu atvejų yra siejamas ne tik su ekonominiu buvusio Sovietų Sąjungos bloko valstybių atsilikimu, tačiau ir unikalia jų istorine patirtimi, lėmusia tam tikrus mentalinius skirtumus nuo Vakarų (skirtingas žmonių pilietinio ir politinio aktyvumo lygis, požiūris į demokratiją, valstybės kišimąsi į rinkos reguliavimą ir kt.). Panašu, kad išnaudodama šiuos skirtumus Kinija brėžia aiškią takoskyrą tarp naujųjų ir senųjų Europos valstybių, taip gilindama istorinį pleištą regione.
„Skaldyk ir valdyk“ arba naujasis Trojos arklys Europoje
Palaikydama socialistinės (komunistinės) praeities kaip teigiamos istorinės patirties naratyvą, Kinija išskiria visą Vidurio ir Rytų Europos regioną iš bendro savo santykių su Vakarais konteksto. Ši Kinijos brėžiama takoskyra turi ne tik menamą simbolinę, bet ir labai aiškią praktinę išraišką. Siekdama didinti savo politinę įtaką regione, 2012 m. Kinija įkūrė vadinamąjį 16+1 valstybių formatą, kuriame įsipareigojo stiprinti šalies politinius, ekonominius ir kultūrinius saitus su 16-a Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių, tarp kurių patenka ir Lietuva.
Savo įgyvendinamos politikos koordinavimui regione Kinija yra įsteigusi ir daugybę organizacijų, kurios koordinuoja 16+1 veiklas įvairiose srityse pradedant administracinių išteklių užtikrinimu, ekonominiu bei politiniu bendradarbiavimu, baigiant moksliniais tyrimais, kultūriniais mainais bei palankaus šalies įvaizdžio formavimu žiniasklaidoje. Kinijos nacionalinio kapitalo įmonės aktyviai ieško būdų investuoti į strateginius regiono valstybių objektus – kelius, geležinkelius, uostus. Kinijos Liaudies Respublikos prekybos ministerijos duomenimis, šalies užsienio investicijų apimtys regione jau dabar vidutiniškai siekia 6-8 mlrd. JAV dolerių kasmet. Tikėtina, kad šių rodiklių augimą turėtų dar labiau paskatinti 2016 m. Kinijos įsteigtas 10 mlrd. JAV dolerių vertės 16+1 valstybių bendradarbiavimo investicinis fondas, skirtas finansuoti infrastruktūros plėtros ir kitus strateginės reikšmės projektus regione.
Būtent pastaruosius Kinijos minkštosios galios įgyvendinimo regione aspektus galima suvokti kaip potencialią grėsmę Europos, o tuo pačiu ir Lietuvos saugumui. Egzistuojančios grėsmės gali reikštis bent trimis pagrindiniais aspektais.
Visų pirma, tikėtina, kad ilgainiui auganti Kinijos įtaka gali paskatinti nacionalistinių judėjimų iškilimą regione. Skirtingai nei Europos Sąjunga, įgyvendindama savo investicinę politiką Kinija kitų valstybių atžvilgiu netaiko jokių normatyvinių-vertybinių standartų, deklaruodama idėją, kad tokie klausimai kaip valstybės politinio režimo pobūdis yra išimtinai kiekvienos valstybės vidaus politikos klausimas. Dėl šios priežasties Kinijos investicinė politika yra ypač palankiai sutinkama valstybėse, kuriose yra gajos kraštutinės dešinės jėgos, ieškančios būdų įsitvirtinti ar išlikti valdžioje. Stiprėjančių nacionalistinių judėjimų, remiančių „stiprios rankos“ autoritarinę politiką, jau dabar galima įžvelgti Vengrijoje ar Lenkijoje. Akivaizdu, kad šie procesai nėra palankūs Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
Antra, Kinijos galios plėtra regione gali turėti neigiamą įtaką tolesnei Europos Sąjungos integracijai ir plėtrai. Tikėtina, kad Kinijos investicinė politika regione gali paskatinti kitas valstybes nebesiekti narystės Europos Sąjungoje (pavyzdžiui, Balkanų valstybes), kadangi jos gali pasirinkti alternatyvų Kinijos siūlomą plėtros modelį. Šių šalių vyriausybėms Kinijos siūlomas plėtros modelis gali pasirodyti kur kas patrauklesnis, nes, siekiant prisitraukti investicijų, nėra būtina įgyvendinti ilgai trunkančių ir dažniausiai skausmingų struktūrinių reformų, susijusių su korupcijos prevencija, teisinės bazės keitimu ar viešosios politikos procesų skaidrinimu.
Trečia, veikdama 16+1 formatu ir taip didindama savo politinę įtaką Vidurio ir Rytų Europos regione, Kinija gali pakenkti regiono valstybių santykių su JAV tvarumui, kurie Lietuvai yra gyvybiškai svarbūs. Pasinaudodama žiniasklaidos priemonėmis (ką sėkmingai daro savo šalies viduje), Kinija gali aktyviai formuoti alternatyvų požiūrį į JAV politiką ir daugelį pačios Kinijos įgyvendinamos politikos klausimų, dėl kurių ji turi fundamentalių nesutarimų su JAV. Pavyzdžiui, Tibeto ir Taivano nepriklausomybės klausimai, tautinių mažumų teisių pažeidimai Kinijos Sindziago provincijoje, Kinijos veiksmų Rytų ir Pietų Kinijos jūrose interpretacijos ir kt. Antiamerikietiškų nuotaikų kurstymas bei palankaus Kinijos įvaizdžio formavimas gali tapti tikru išbandymu transatlantiniams santykiams, o kartu gali netiesiogiai pasitarnauti ir Rusijos interesams, siekiant susilpninti NATO vaidmenį regione.
Naujoji Lietuvos saugumo dilema
Augant Kinijos ekonominei ir politinei galiai, kurios dėka ji jau dabar gali daryti įtaką globaliai politinei darbotvarkei, Lietuvai būtina iš naujo įvertinti savo santykių su Kinija plėtojimo strategiją, atsižvelgiant ne tik į lokalų, tačiau ir platesnį regioninį kontekstą.
Nepaisant akivaizdaus šio klausimo aktualumo, Lietuvos politinis elitas vis dar pakankamai vangiai reaguoja į besikeičiančias geopolitines realijas ir stokoja aiškesnės santykių su Kinija vizijos. Lietuvos politikos formuotojai iki šiol neturi jokios aiškesnės pozicijos Kinijos aktyvumo regione bei bendresniame Kinijos-ES ar Kinijos-JAV santykių kontekste.
Siekiant pasinaudoti augančios Kinijos atveriamomis galimybėmis, pirmiausia reikia įvertinti ir su šių santykių perspektyva susijusias grėsmes, kurios, kaip buvo siekta parodyti šiame straipsnyje, gali prieštarauti Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Atskleistos tendencijos jokiu būdu nereiškia, kad Lietuva privalo ignoruoti bet kokius Kinijos bandymus užmegzti glaudesnius politinius ir ekonominius santykius su mūsų šalimi. Greičiau atvirkščiai – Lietuva turėtų strategiškai išnaudoti visas su Kinijos augimu susijusias galimybes, tačiau šiame kontekste neturėtų pamiršti savo ir savo partnerių saugumo interesų.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.14; 07:15
