Sensacingi dokumentai iš Vokietijos ir Rusijos archyvų, paskelbti prieš Karibų krizės 50-ąsias metines, liudija, kad padėtis aplink Laisvės saloje dislokuotas sovietų raketas buvo žymiai pavojingesnė, negu priimta manyti, rašo Svenas Feliksas Kelerhofas laikraštyje „Die Welt“.
„Nors 1962 metų spalį visas pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, – rašo autorius, – Fidelis Kastro žaidė savo žaidimą, kuris galų gale galėjo privesti prie dar didesnės eskalacijos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos“.
Kaip tik per patį Karibų krizės įkarštį Vokietijos Federacinė žvalgybos tarnyba gavo žinių, kad Fidelis Kastro verbuoja buvusius SS kariuomenės kariškius, kurie, šalia vokiečių desanto ir inžinerinės kariuomenės karininkų turėjo būti kubiečų kariniais instruktoriais.
Atlygis, kaip pažymi „Die Welt“, buvo solidus: už savo veiklą vokiečiai samdiniai turėjo gauti apie 2000-ius Vokietijos markių, tuo tarpu kai eiliniai vokiečiai galėjo tikėtis tik 500 markių. Turimomis žiniomis, į Kubą nuvyko mažiausiai du buvę esesininkai.
Maža to, F.Kastro stengėsi ne tik perduoti Antrojo pasaulinio kareivių patirtį saviesiems kariškiams. Per nelegalų prekybos ginklais tinklą, kuriam vadovavo dešinieji radikalai Otas Ernstas Remeris ir Ernstas Vilhelmas Špringeris, F.Kastro režimas bandė nusipirkti per VFR 4 tūkst. belgiškų kulkosvaidinių pistoletų.
„Vienintelis tokio elgesio paaiškinimas galėjo būti F.Kastro noras atsikratyti sovietų ginkluotės tiekimo ir karinių patarėjų, – rašo S.F.Kelerhofas. – O tai, savo ruožtu, buvo tikslinga tuo atveju, jeigu Kubos lyderis būtų norėjęs vykdyti savarankišką politiką“.
Žinias apie puolamosios ginkluotės kaupimą ir galimą raketų su kovinėmis galvutėmis bazavimą Vokietijos Federacinė žvalgybos tarnyba pradėjo gauti gerokai prieš 1962 metų spalį, pažymi leidinys. Iš išslaptintų dokumentų aiškėja, kad Vokietijos žvalgyba žinojo, kas dedasi Karibų krizės „užkulisiuose“.
„1962 metų spalio 31-ąją Vokietijos žvalgyba, dirbusi Rytų Berlyne, pranešė, kad F.Kastro, nepatenkintas oficialia Maskvos pozicija, nenori grąžinti Sovietų vadovybei mirtį nešančių raketų, apie tai jis ir pareiškė savo laiške Sovietų vyriausybei, – pasakoja žurnalistas. – Tad nepaisant Sovietų lyderio ketinimų pašalinti raketas iš salos, Karibų krizės pabaiga dar buvo toli“.
Rimtai susirūpinusi tuo, kas atsitiko, Sovietų vyriausybė pasiuntė į Laisvės salą Anastasą Mikojaną, kuris išbuvo Kuboje tris savaites. Kaip rašo “Die Welt”, išslaptinti dokumentai, taip pat Sovietų pasiuntinio derybų su Fideliu Kastro ir Če Gevara telegramos bei protokolai nušviečia daugelį anksčiau nežinotų faktų.
Iš dokumentų matyti, kad F.Kastro buvo įniršęs, atvirai kaltino Sovietų Sąjungą nepakankamu atominio ginklo užmaskavimu ir išdavyste.
Be to, kaip matyti iš Anastaso Mikojano asmeninių dokumentų, dabar perduotų saugoti “National Security Archive”, Kubos lyderis siūlė palikti branduolinį ginklą saloje, laikydamas jį priemone Amerikai bauginti.
Tada saloje sovietų generolo Isos Plijevo žinioje buvo apie šimtas galvučių raketoms, kulkosvaidžiams ir lėktuvams, ir jeigu ginklas būtų perduotas Kubai, toji šalis būtų pirmoji branduolinė valstybė Lotynų Amerikoje.
Tačiau, kaip rašo leidinys, Sovietų vyriausybė, laikiusi Kastro neprognozuojamu, sugebėjo išspręsti ir „antrąją“ Karibų krizę – Anastasas Mikojanas sugalvojo (derybų eigoje) neegzistuojantį įstatymą, pagal kurį „Sovietų branduolinis ginklas negali būti perduodamas trečiosioms šalims“.
Nuotraukoje: kubietės rankose – diktatoriaus Fidelio Kastro portretas.
Šaltinis: Die Welt
2012.10.19
