Pastaruoju metu esu išvadintas rasistu, ksenofobu, radikalu, neapykantos kurstytoju ir dar daugybe kitų epitetų. Paradosalu, bet labiausiai esu pasmerktas tų žmonių, kurie garsiausiai reikalauja tolerancijos.
Mano aplinkos žmonės skambina, rašo, klausia, kaip čia taip? Ir aš pats nustebau kuo esu nusikaltęs, kad sulaukiau tokio visuotinio establišmento pasmerkimo?
Politinė cenzūra
Esu lankęsis, gyvenęs ir dirbęs daugelyje įvairių pasaulio valstybių, tačiau niekada man nebuvo šovusi mintis ką nors diskriminuoti ir dabar še tau – esu vadinamas rasistu.
Taigi manau, kad susidūriau su reiškiniu, kuris Lietuvoje naujas, bet JAV ir Vakarų Europoje jau neblogai žinomas – „politinis korektiškumas“. Tai yra kai viešąją opiniją formuojantis establešmentas nutaria, kad apie kai kuriuos dalykus šnekėti negalima, nesvarbu, kaip yra realybėje, bet viešai tą pasakyti draudžiama. JAV priskaičiuojama apie 1000 sąvokų ir temų, kurių nevalia aptarinėti. Tai susiję ne tik su rase, religija, lytimi, bet net su vaikų skaitiniais ar menu. Net Holivudo režisieriai juodaodžiams siūlo tik geriečių vaidmenis, o moteris vaizduoja fiziškai stepresnes už vyrus, kad tik, neduok Dieve, nebūtų apkaltinti rasizmu.
Apie imigrantus tik gerai arba nieko
Lietuvoje politkorektiškumas nesulaukdavo dėmesio, bet dabar viena teisinga nuomonė apie nelegalią imigraciją tapo pageidaujama, kitokios ne. Nors dauguma visuomenės narių, dauguma politikų, yra prieš imigraciją, tačiau vieši, žymūs žmonės, politikai, visuomenės veikėjai vengia šios temos, o žiniasklaidos puslapiai užversti imigraciją skatiniančiais užsienio ir nežinomų autorių tekstais. Net Premjeras nedrįsta išsakyti savo nuomonės, o tik pralemena, kad reiks priimti „daugiau“ migrantų, po to pakartoja, kad dar „daugiau“, o po to dar „daugiau“..
Migracijos klausimu politikai bijo pasisakyti ir sulaukti stigmatizuotojų patyčių iš nuomonės formuotojų. Nedidelė grupelė įtakingų žmonių propaguoja vieną nuomonę ir ją perša ne politinės diskusijos keliu, bet reklaminėmis primonėmis. Pateikiamos emocijas keliančios nuskriaustų ar net žuvusių nuotraukos, graudžios asmeninės istorijos, tuo tarpu primygtinai nutylimi pavojai. Galima ir netgi pageidautina šnekėti teigiamai apie imigrantus, išvardinti privalumus, gerąsias savybes, pareikšti užuojautą ar paskatinti didesnę imigraciją, tačiau pasisakyti prieš imigraciją ar įvardinti imigracijos problemas, matyti grėsmes – tai reiškia būti apšauktu rasistu, būti visuotinai pasmerktu ir išjuoktu. Taip yra ne tik Lietuvoje, tokia pat situacija visoje Europoje.
Visi žmonės lygūs, bet skirtingi
Visokiais epitetais buvau išvadintas, kai atkreipiau dėmesį į kultūrų skirtumus tarp Europos civilizacijos ir Afrikos. Niekada neturėjau tikslo įžeisti ar pažeminti žmones, kurie yra kitokie, tačiau neįmanoma apsimesti, kad nėra skirtumų. Taip, ir europiečiai, ir afrkiečiai yra lygūs kaip žmonės, tačiau yra milžiniški kultūriniai skirtumai.
Taigi ką darysime, kai kitokios kultūros žmonės atvyks į Lietuvą? Leisime jiems gyventi savo kultūroje ir kurti alternatyvias visuomenes ar sieksime juos įtraukti į mūsų vertybių pasaulį? Ar reikalausime gerbti teisės viršenybę, reikalausim užtikrinti sekuliarų išsilavinimą, taip pat ir mergaitėms, reikalausime iš jų pilietinio lojalumo ir kultūrinės tolerancijos? Jeigu kokioje nors Afrikos kultūroje manoma, kad mergaičių genitalijas reikia apipjaustyti, ar taip leisime elgtis Lietuvoje?
Laukia kultūriniai konfliktai, ar mes turime priemonių civilizacijų susidūrimui įveikti be valstybinės prievartos? Ar skirtingų kultūrų susidūrimas neves į skirtingas vertybes išpažįstančių žmonių priešpriešą ir konfliktus, į didsriminaciją, nesusikalbėjimą ir netgi susipriešinimą brutualiausiomis terorizmo formomis? Ar mūsų valstybė yra pajėgi nesukurti getų ir nestigmatizuoti imigrantų? Ilgametis nesugebėjimas išspręsti čigonų taboro problemos kelia daugiau klausimų nei teikia vilties.
„Nekalbėkim stereotipais“
Vos tik iškeliami klausimai apie mūsų civilizacijai nepriimtinas nuostatas, kurios paplitusios arabiškame pasaulyje, pvz., mirties bausmė tam, kuris išsižadės islamo; mirties bausmė už nesantuokinį seksą; šariato teisės viršenybė; moteris yra vyro nuosavybė; mergaitės neturi lankyti mokyklos ir t.t. Iškart atrėžiama, kad tai „stereotipai“, juk yra visokių žmonių. Taip, yra visokių, bet kaip su tais imigrantais, kurie būtent gyvena tais įsitikinimais? Leisti jiems taip manyti, bet tada kuriasi alternatyvios bendruomenės su savo supratimu apie pasaulį. Tai gal visgi reikalauti atsisakyti tokių nuostatų?
Lietuvoje labai sunkiai kovojame su girtavimu, su „kelių ereliais“, su smurtu šeimose, tai ar mūsų visuomenė ir valstybinės struktūros yra pasiruošusios dirbti su imigrantais? Kaip mes paaiškinsime suaugusiam imigrantui apie toleranciją homoseksualams, kuris nemoka skaityti, rašyti, skaičiuoti ir jo vienintelis mokytojas buvo kaimo mula? Vėl stereotipai? Neapsimetinėkim, tarp imigrantų yra būtent tokių asmenų.
Getų, į kuriuos negali įeiti policija, yra Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijoje, taigi net tokios turtingos ir pažangios šalys nesugeba imigrantų integruoti į savo bendruomenes, ar sugebėsime mes, Lietuva? Gerumas ir atjauta yra didelis gėris, bet tik tada ir tik tada kai yra paremti protu. Kuomet tai tėra emocija, gaunami sunkai nuspėjami ir beveik garantuotai nuviliantys rezultatai.
Tolerancija pasirinktinai
Nei vienas iš mano smerkėjų man nepaskambino, nepasiteiravo mano nuomonės, nepadiskutavom, tačiau tuoj pat buvau „demaskuotas“ būtais ir nebūtais nusikaltimais. Kaip pasakė vienas garsus apžvalgininkas: „po „afrikų“ galite diskutuoti apie ką norite. deja“. Suprantu, kad pagal tokį fariziejišką supratimą, ką aš bepasakyčiau, viskas bus iš anksto vertinama kaip šlamštas, nes esu esteblišmento stigmatizuotas.
Sulaukęs tokio visuotinio pasmerkimo, aiškiai matau, kad ir į Lietuvą atėjo Politkorekcija. Atsirado temų, apie kurias negalima kalbėti, bet ar apsimestinis nutylėjimas ir vienos tiesos monopolis padarys pasaulį geresnį, ar leis išvengti tikrų pavojų ir grėsmių?
Slaptai.lt nuotraukoje: Seimo narys Kęstutis Masiulis.
2015.09.09; 14:04
