Vieno iš WikiLeaks įkūrėjų ir vyriausiojo redaktoriaus, žurnalisto, programuotojo ir aktyvisto Juliano Assange‘o kalba, pasakyta Oslo Laisvės forume 2010 m. balandį.
WikiLeaks yra 2006 m. veiklą pradėjusi pasaulinė tinklinė organizacija, viešinanti ir analizuojanti informaciją, turinčią politinės ir visuomeninės reikšmės. „Pirmiausiai mus domina despotiški režimai Azijoje, buvusios sovietinės šalys, sub-Sacharos Afrika ir Viduriniai Rytai, tačiau mes taip pat tikimės būti naudingi Vakarų žmonėms, kurie nori atskleisti neetišką savo vyriausybių ir korporacijų elegesį“, rašoma WikiLeaks svetainėje.
WikiLeaks įkūrėjai teigia siekę sukurti visiškai saugų būdą viso pasaulio pranešėjams (whistleblowers) viešinti informaciją. Organizacija skelbia gavusi daugiau negu pusantro milijono dokumentų iš disidentų bendruomenių ir anoniminių pranešėjų. Šimtai WikiLeaks tinklo bendradarbių – programuotojų, koduotojų, žurnalistų, analitikų ir vyriausiasis redaktorius – dirba be užmokesčio.
2008 m. WikiLeaks paskirta žurnalo „The Economist“ Naujosios žiniasklaidos (New media) premija, J.Assange – „Index of Censorship“ premija už žodžio laisvę, 2009 m. – žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ Žiniasklaidos premija už neteisminių nužudymų atskleidimą Kenijoje, o 2010 m. jis apdovanotas Sam Adams premija už principingumą.
Esu labai laimingas būdamas tarp tiek žmonių, kuriuos gerbiu. Nemanau, kad kada nors man tekę būti vienoje patalpoje kartu su tokia daugybe žmonių, kurių vertybės – tos pačios kaip ir mano. Tai tikrai nepaprasta garbė, esu labai dėkingas organizatoriams, kad pakvietė jus visus ir mane.
Pirmoje eilėje matau sėdintį Anwarą Ibrahimą kurį praeitais metais per rinkimus sutikau Malaizijoje. Tą vakarą vos pašnekėjus su Anwaru po kelių valandų Malaizijoje mane sulaikė slaptoji policija. Taigi, būkite atsargūs, kai su juo kalbėsitės.
Čia daug girdėjome apie problemas besivystančiose šalyse. Dirbdamas savo darbą tikrai esu susidūręs su daugeliu jų. Esame cenzūruojami tokiose šalyse kaip Kinija, Iranas, Izraelis…
Tačiau nenoriu šiandien per daug apie tai kalbėti. Nes Vakaruose cenzūra taip pat yra problema. Vakaruose esanti cenzūra naudojama ir siekiant legitimizuoti cenzūrą kitose šalyse.
Panieka Apšvietos idealams, kuriuos mes visi turėtume branginti, ir tų idealų byrėjimas ne tik skurdina Vakarų šalis, bet ir yra naudojami kaip pateisinimas baisiems piktnaudžiavimams kitose valstybėse. Ypač tose, kurios laikosi bendrųjų Britų imperijos įtvirtintų įstatymų. Pavyzdys – piktnaudžiavimas šmeižto įstatymu, kai remiantis Jungtinėje karalystėje buvusiu precedentu Afrikoje žiauriomis sąlygomis įkalinami puikūs žurnalistai.
Nesu tikras, kiek žmonių iš čia esančiųjų žino apie mano darbą. Trumpai papasakosiu, kad galėtumėte suprasti, kas aš. Kaip žurnalistas, kaip programuotojas ir kaip tas, kuris buvo įsitraukęs į Internetą jo užuomazgoje, į Interneto suteikimą žmonėms, į suteikimą to puikaus informacijos ir publikaviimo laisvės įrankio, aš mačiau, kad truputį pasistengę galėtume pasiekti daugybės reformų.
Aišku, visi jūs tai žinote, ir turėtumėte prisiminti (Aleksandro) Solženycino žodžius, kad tam tikru momentu vienas tiesos žodis svarbiau už pasaulį (“In the right moment, one word of truth outweighs the world.”)
Solženycinas kalbėjo apie melo pasaulį. Bet tai vis dar galioja laisvai informacijai visame pasaulyje, galioja ir informacijai Vakaruose – kartais viena įslaptinta filmuota medžiaga galbūt galėtų sustabdyti karą, o gal penkiasdešimt tokių galėtų tikrai.
Mes pabandėme sukurti sistemą, kuri automatizuotų šį procesą, kad būtų galima gauti kuo daugiau naujos medžiagos, slaptos medžiagos, draudžiamos medžiagos, kurią būtų galima įrašyti į istoriją ir ten ją išlaikyti – medžiagą, kuri, mūsų požiūriu, sudarys sąlygas politinėms permainoms.
Laikui bėgant mes tapome paskutine paviešinimo galimybe [pranešėjams]. Per pastaruosius trejus metus teismo keliu mus puolė daugiau nei šimtą kartų. Mes atlaikėme visus išpuolius, sukūrę tarptautinį skirtingo teisinio pavaldumo (multi-jurisdictional) tinklą naudodamiesi visomis įmanomomis galimybėmis, kurias naudoja tarptautinės korporacijos, siųsdamos pinigus per joms palankias mokesčių sistemas turinčias šalis.
Mes siuntėme informaciją į šalis, kuriose įstatymai yra palankūs tiek informacijos paviešinimui, tiek šaltinių apsaugai. Tokiu būdu mums pasisekė įrašyti į istoriją daugiau negu milijoną dokumentų, kurių iki tol ten nebuvo. Tai daugiau informacijos puslapių negu Vikipedijoje. Mes padarėme visuomenei prieinamą mąstymo istoriją, kuri iki tol buvo slapta.
Jūs galbūt… [prisimenate], na, jūs gal ne, bet Lechas [Walesa] tai tikrai, 1953 m. po Stalino mirties [Lavrentijus] Berija, NKVD, slaptosios policijos vadovas, pateko į nemalonę ir buvo nužudytas. Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje apie Beriją buvo trijų puslapių įrašas.
Leidėjai išsiuntė pataisas sakydami, jog įrašas turi būti išimtas ir pakeistas išplėstu įrašu apie Beringo sąsiaurį, kuris yra tarp Vladivostoko ir Aliaskos. Tie popieriaus lapai pateko į visas bibliotekas, ir kai kur, ne visur, bibliotekininkai įklijavo juos į Tarybinę enciklopediją, kiti išplėšė [lapus], bet kuriuo atveju klijai vis dar matosi.
Bet Vakaruose to nebėra, nes informacijos archyvai centralizuotai kaupiami kompiuteriuose. [Dienraščio] „The Guardian“ archyvai yra tik vienoje vietoje. Žmonės nebeieško jų šalies bibliotekose, jie ieško archyvų internete. Dėl autorinių teisių įstatymų jie nėra kopijuojami kur nors kitur internete ir saugomi. Kas Vakaruose dingsta iš skaitmeninių archyvų, tas dingsta visiems laikams. To ne tik nebėra, bet niekada ir nebuvo.
Kai eisite į puslapius, kuriuos pašalino iš laikraščių, nematysite ten išplėštų eilučių, matysite tik „puslapis nerastas“, o rodyklėje visai nieko nepamatysite. Mes įžengiame į tai, ką aprašė [George] Orwellas, tobulai aprašė – „tas, kas valdo dabartį, valdo praeitį“. Kas valdo internetą – valdo žmonijos mąstymo istoriją, tuo pačiu valdo mūsų suvokimą, kas mes esame, o tai valdydamas kontroliuoja kokius įstatymus ir taisykles visuomenėje turime.
Pavyzdys, kurį norėčiau paminėti – o tokių yra šimtų šimtai, ir neabejoju, kad dauguma jūsų apie juos nesate girdėję – toks bylinėtis mėgstantis milijardierius Nadhmis Auchis, vienu metu buvęs penktas turtingiausias Jungtinės karalystės žmogus, kuriam per gimtadienį dovanotą paveikslą pasirašė 146 Bendruomenių rūmų nariai.
Žmogus, turintis gerų ryšių politikoje, versle ir Jungtinės karalystės aukštojoje visuomenėje. Grasindamas teismu jis pabandė pašalinti straipsnius apie savo teistumą už korupciją Prancūzijoje 2003 metais per Elf Aquitaine skandalą.
Jis tik siuntė grasinimus teismu, niekada nesikreipė į teismą, o Guardian išėmė keturis straipsnius, daugiau negu penkerių metų senumo, iš archyvų ir niekada apie tai savo skaitytojams nepasakė. Straipsniai buvo pašalinti iš rodyklės – jeigu seki nuorodas į juos, tai matai tik „puslapis nerastas“. Taip pat padarė ir Times, ir London Independent, taip pat ir didžiosios interneto bendrovės JAV. Tai tik vienas bylinėtis mėgstančio milijardieriaus pavyzdys, o tokių šimtai.
Jungtinėje karalystėje dabar yra 300 slaptų draudimų skelbti informaciją. Tai draudimai, neleidžiantys spaudai ne tik pranešti apie korupciją ir piktnaudžiavimą, jie neleidžia spaudai pranešti, kad jai buvo užkimšta burna. Tai nėra liberali demokratija, apie kurią mes visi svajojome. Tai grėslus, privatizuotas cenzūros režimas.
Lygiai kaip visa kita Vakaruose yra privatizuojama ir fiskalizuojama, cenzūra taip pat nėra mechanizmas, apie kurį galvotų vien tik valdžia. Tai kažkas, kas gali būti užgrobta turtingųjų plutokratų ir didžiųjų bendrovių, siekiančių per teismų sistemą ir ribotą jos prieinamumą bei globėjų tinklus pasinaudoti prievartiniais valstybės mechanizmais tam, kad informacija visiems laikams būtų išimta iš istorijos.
Vakaruose – o šiaip ar taip esame Norvegijoje – neturėtume per daug didžiuotis manydami, kad valstybės cenzūros nėra, nes mes turime privatizuotą valstybės cenzūrą. Mes padarėme ją sudėtingesnę ir ne tokią akivaizdžią. Tai nebėra brutalus kūjis, tai įmantrus įrenginys, kaip kad pinigų plovimas per Karibus yra įmantri sistema, kurios brutalumą maskuoja jos sudėtingumas.
Todėl, kai matome, kokiu keliu suka tokios šalys kaip JAV, kurios kažkada turėjo didingą spaudos laisvės tradiciją, mes privalome kelti klausimą, ar jos iš tiesų vis dar laikosi tų vertybių, ir ką mes turėtume daryti. Nes jeigu Vakarų šalys nebėra Apšvietos vertybių švyturys, tai kokios dar šalys gali tas vertybes puoselėti?
Tie, kurie žinote daugiau apie II Pasaulinį karą, galbūt prisiminsite, ką naciai buvo užrašę ant koncentracijos stovyklų – kad „darbas išlaisvina“. Tai Himlerio idėja iš tų laikų, kai jis pats buvo kalėjime.
Tačiau tirdamas demaskuojančius dokumentus – kuriuose daugybė JAV kariuomenės piktnaudžiavimo atvejų, tarp jų – veiklos taisyklės iš įkalinimo stovyklų tokių kaip Abu Graibo, Bagramo ir Guantanamo – aš mačiau nuotraukas, kuriose matyti tose stovyklose kabantys šūkiai. Atspėkite, kuriame kalėjime yra parašyta „Garbė įpareigoja ginti laisvę“? Laisvės gynyba yra Guantanamo vertybė. Aš sakau, kad šitas šūkis yra blogesnis tiesos iškraipymas negu „darbas išlaisvina“.
Mes Vakaruose turime suvokti šį iškraipymą, ir suprasti, kad baigėsi sąjunga, kuri kažkada egzistavo tarp liberalų, libertarų ir karinės pramonės kaip priešprieša sovietų nusikaltimams Šaltojo karo metais.
Kadaise žmonės, kurie kovojo už Apšvietos vertybes, už žmogaus teises ir spaudos laisvę Vakarų šalyse – libertarai, liberalai ir pati spauda – buvo sudarę neįvardintą sąjungą su karo kurstytojais (war hawks). Jie buvo neįvardintoje sąjungoje su tais žmonėmis, kurie buvo prieš Sovietų sąjungą grynai dėl geopolitinių priežasčių, ir būdami toje sajungoje jie buvo svarus moralinis ginklas, plakantis Sovietų Sajungą už piktnaudžiavimą, baisų piktnaudžiavimą cenzūra.
Tačiau nuo 1991-ųjų ši dirbtinė, laikina sąjunga subyrėjo. Dabar matome atsiskyrimą ir grįžimą atgal prie kitokių standartų – prigimtinis valdžios interesas, prigimtinis žvalgybos tarnybų interesas, prigimtinis kariuomenės interesas yra nutildyti žiniasklaidos pranešimus apie piktnaudžiavimus, ir tai dar kartą pasitvirtina Vakarų šalyse.
(…) Mes bandome fiksuoti rašytinę istoriją, mąstymo liudijimus, kaip civilizacija iš tiesų veikia praktikoje, dabar, iš vidaus, visur, kiekvienoje pasaulio šalyje.
Nes visi mūsų sprendimai – asmeniniai sprendimai, poltiniai sprendimai – yra paremti tuo, ką mes žinome. Žmonija yra niekas kita kaip tik tai, ką mes žinome ir ką mes turime. Tai, ką mes turime, gali būti greitai pakeista ir greitai nyksta. O tai, ką mes žinome, yra viskas.
Tai mūsų būties ribos. Todėl prieš imdamiesi kokios nors politinės strategijos mes pirmiausiai turime žinoti, kur esame, nes jeigu nežinome, kur esame, neįmanoma žinoti kur einame. Kaip ir neįmanoma nutraukti nusikaltimų, jeigu mes nežinome, kad jie vyksta.
Taigi aš prašau jūsų pagalvoti apie [Niccolo] Machiavelli žodžius. Jis pasakė:
„Taip atsitinka valstybės reikaluose, kad žinant daugiau, o tai gali tik apdairus žmogus, blogis, kuris tarpsta, yra lengvai pataisomas, o kai tokių žinių trūksta, blogis auga tol, kol tampa akivaizdus, bet tada jau nebėra nuo jo jokių vaistų“.
Slaptai planuojama dažniausiai ne be priežasties – jeigu planas nusikalstamas, jam būtų prieštaraujama. Tai yra mūsų tikslas – surasti slaptus nusikalstamus planus ir atskleisti juos, kad būtų galima jiems paprieštarauti, kol jie dar neįgyvendinti.
Nes jeigu jie atskleidžiami juos įgyvendindant, atskleidžiami žmonių, kurie kenčia nuo nusikaltimo, tai nusikaltimai jau yra įvykę ir viskas jau per vėlu.
Parengė Audra Čepkauskaitė
Garbingos žiniasklaidos portalas (www.gzi.lt)
Nuotraukoje: Julian Assange, portalo WikiLeaks vienas iš įkūrėjų.
2010.12.07
