Šiemet, kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas švenčia savo Nepriklausomybės šimtmetį. Deja, Azerbaidžano demokratinei respublikai teko trumpiau nei Lietuvai pajusti nepriklausomybės ir laisvės skonį: bolševikų nelaisvėje azerbaidžaniečiams teko gyventi net 71-erius metus.
Ketvirtadienį Vilniuje, Forum Cinemas Vingis kino teatre parodytas britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“.
Apie ką šis filmas? Kiek teko kalbėtis su jį mačiusiais, daugelis pirmajame plane regi gražią, jaudinančią meilės istoriją.
Baku, 20-ojo amžiaus pradžia. Bręstančių dramatiškų įvykių fone (grėsmingai artėja pirmasis pasaulinis karas) kilmingas musulmonų jaunuolis Ali karštai įsimyli krikščionę kunigaikštytę Nino. Abu pamilsta vienas kitą. Tačiau religiniai skirtumai prieštarauja jųdviejų santykiams. Tačiau įsikiša tarpininkas, ir kunigaikštis galiausiai sutinka išleisti dukrą už musulmono.
Toliau – kaip detektyvinėje melodramoje: kunigaikščio verslo partneris geidžia Nino ir ją pagrobia. Apie tai sužinojęs Ali sėda ant žirgo ir ima vytis pagrobėją. Dvikovos metu Ali nukauna pagrobėją, tačiau tai lemia, kad įsimylėjėliai gana ilgam laikui lieka išskirti.
Saldžiausios šios meilės istorijos akimirkos – tai kadrai, filmuoti kalnuose, akis lepinantys ne tik erotiškomis meilės scenomis kalnų trobelėje, bet ir suvokimu, kad paprastas gyvenimas meilėje gali atnešti daugiau džiaugsmo ir prasmės nei prabangūs rūmai ir titulai.
Tačiau laimei nelemta tęstis amžinai. Regioną užklumpa karas, nuo meilės istorijos netikėtai nukreipiantis dėmesį į Azerbaidžiano demokratines ambicijas ir sunkią kovą už nepriklausomybę.
Vyrai, paaukoję savo gyvybes užpolitinius idealus; moterys, iš rūmų damų virtusios karo lauko slaugėmis. Turtinga krašto istorija trypiama bolševikų batais. Kažkur tolimuose Persijos rūmuose įkalinta princesė, prižiūrima eunucho.
Paprasta, jaudinanti istorija, praturtina egzotiškais prieskoniais, galutinai įprasminta istorinio konteksto.
Ekrane – įspūdingi Azerbaidžano vaizdai, jų fone – naftos verslovės. Antrojoje filmo siužetinėje linijoje jos užims simbolinę ir svarbią prasmę: čia vyksta ne tik meilės kova, bet ir kova su priešu – bolševikine Rusija, siekiančia pavergti Azerbaidžaną dėl neišsenkančių Kaukazo naftos išteklių (daug vėliau, jau antrojo pasaulinio karo metu tokį žygį bandys pakartoti Adolfas Hitleris, tik jam to padaryti nepavyks).
O bolševikinė Rusija, „paveldėjusi“ iš carinės Rusijos imperijos apie 100 pavergtų tautų, dabar, po bolševikų perversmo, bandys jas ir toliau išlaikyti savo dar žiauresniuose gniaužtuose.
Ji veršis visomis kryptimis: ir į Kaukazą, ir į laisvomis pasiskelbusias Baltijos šalis. Čia bolševikai bus sumušti ir bus priversti bėgti. Kitaip atsitiks Kaukazo tautomis. Jų laisvės siekiai, jų pergalės bus trumpos.
Azerbaidžano tauta pralaimės šią kovą su okupantais, ir ilgiems dešimtmečiams liks po jų padu – kaip šaltinis, iš kurio bus galima semtis brangius šių žemių gamtos išteklius.
Savo laisvę ji atgaus tik subyrėjus blogio imperijai – 1991-aisiais. Deja, toliau, ne be imperinėmis užmačiomis gyvenančios Rusijos pagalbos, armėnų nuo laisvojo Azerbaidžano bus atplėštas Kalnų Karabachas, kitos žemės.
Ir ši okupacija tęsiasi ligi šiol.
Taigi į šį filmą galima žiūrėti per dvi prizmes: gražios, jaudinančios meilės istorijos, ir dramatiškos, nelygios kovos su pavergėjais.
Ši linija man – pati įdomiausia ir labiausiai sukrečianti.
Toji kova liudija tautos siekį žūtbūt išsikovoti savo laisvę, liudija pasiaukojimą ir patriotizmą. Filme Nino ne vieną sykį klausia Ali: kas tau brangiau, – ar kovos su okupantu, ar šeima, aš, netrukus gimsianti dukra?…
Tai viena iš stipriausių filmo linijų – pasirinkimo tarp meilės ir laisvės siekio; asmeninės laimės ir tautos išsivadavimo iš vergijos.
Filmas labai primena mūsų istoriją. Mūsų kovą už laisvę.
Ji verta pažiūrėti.
Ir dar. Šį filmą pažiūrėti pakvietę azerbaidžaniečiai labai maloniai sutiko žiūrovus, gražiai pristatydami šį filmą.
Ačiū už tai.
2018.10.19; 09:50
