Pavasarėjant nusilpsta ne tik fizinis būvis, bet ir protinė Homo sapiens veikla. Pavasarėjant iš visokių pakampių išlenda ne tik zombiai, bet ir kitokie, žiemos įšale ilgai tūnoję gyviai.
Premjeras S. Skvernelis, dusyk „reikšmingai“ pravėręs burną, puikiai įrodė, kaip išsitrina riba tarp esamo ir galimo, tarp tiesos ir melo, taro suvokimo ir visiško nemąstymo.
Pirmąsyk nemąstymo artifaktas pasirodė jam pasiūlius baltarusių statomą (jau beveik pastatytą) Astravo atominę elektrinę pakeisti į dujinę. Baltarusių garbei reikia pasakyti, kad jie parodė aukštą žmogiškąją (ne politinę) kultūrą, inteligentiškai atsakydami, jog tai neįmanoma (o argi būtų įmanoma), užuot pasiuntę mus kuo toliau, o iš tikrųjų – labai arti…
Na, ir kas iš to, kad prezidentė D. Grybauskaitė mūsų „ryžtingo“ premjero pastarojo meto veiksmus ir žodžius įvertino kaip mūsų šaliai aukščiausiuoju lygiu daromą gėdą – ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje arenoje? Skverneliui tai nė motais, jis ir toliau žengia plačiamyliais žingsniais išsvajotojo olimpo link.
Buvęs „keliukas“ jau, ten žengdamas, spėjo ir palaidoti, tiesiogine to žodžio prasme, buvusį seimo narį Kęstutį Jaskelevičių, kurį kadais, dirbdamas „keliuku“, buvo nepelnytai griežtai nubaudęs.
Rusai turi gerą pasakymą: dovėriaj, no provėriaj, kas reiškia pasitikėk, bet tikrink. Kiekvienas mes klystame. Bet yra tokių faktų, kuriuos tikrinti reikia su ypač didele atida.
Bet net ne tai blogiausia. Blogiausia, kad tam tikro mentalinio lygio žmonės net nesugeba deramai atsiprašyti. Skvernelis tesugebėjo valdiškai pasakyti, kad jis linki Jaskelevičiui ilgų metų ir sveikatos…
Galima nemokėti anglų kalbos, bet atsiprašyti žmoniškai – būtina. Ypač siekiančiajam vadovauti valstybei.
Nejautra ar nesusivokimas gimdo blogį. Neabejotiną blogį ir moralinį bei etinį nuosmukį.
Kokią žinią miestui ir pasauliui pasiuntė Vilniaus meras Šimašius, kai vandalas, buvęs dar vieno kandidato į Lietuvos prezidentus Valentino Mazuronio, bendražygis, nuo Vrublevskių bibliotekos sienos vidury dienos nudaužė atminimo lentą generolui Jonui Noreikai – Vėtrai atminti?
Jis pasakė, kad generolas Vėtra buvo kontraversiška asmenybė ir ją turi įvertinti istorikai, todėl dabar negali būti nė kalbos apie jos atstatymą. Įsidėmėkit, vandalai, dabar galite apsiginklavę kūjais daužyti jums kontraversiškai atrodančius paminklus…
Ir tai skatina meras, už kurį, įkyriai žmonos ragintas, balsavau ir aš… Už, anot mano mylimos žmonos, amžinai iš mero veido neišnykstančią gražiąją šypseną…
Tegyvuoja infantilizmas!
Tegyvuoja Mazuronis, buvęs buvusio prezidento, tapšnotojo Pakso bendrakeleivis, nūnai siekiantis ir europarlamentaro kėdės, ir aukščiausio mūsų šalies posto.
Ką gi, užpakalis platus, o akys kiauliškos… Kur nors gali ir pasisekti, jeigu runkelių sėja šį pavasarį bus sėkminga. Ir ne tik jam. Nuo panašių – puteikių, gražulių, etc. – net akys raibsta ir galva įsiskausta.
Todėl vis ritamės, vis žemyn. Matyt bus teisus seimo narys, sveikuolis (kūno būvio prasme) Dainius Kepenis, teigdamas, jog visi paskiepytieji, tikriausiai, net nesvarbu kada, gauna abortuotųjų ir beždžionių, iš kurių gaminami skiepai, užkrato.
O argi ne?
2019.04.10; 10:50
