Kol Alytaus miestas ir jo apylinkės skęsta juoduose ir žmogaus fizinei bei dvasinei sveikatai kenksminguose dūmuose, Lietuvos Respublikos Seime tvyro ne mažiau kenksmingi nuodai.
R.Karbauskis, po nepavykusio V.Pranckiečio nuvertimo, baltu it popierius veidu suka akis tai kairėn, tai dešinėn, – žvilgsnis į kampą užspeisto ir besiblaškančio žmogaus.
Panašiai elgiasi tas, kuris narve. O narvas – ankštas.
Ir jau kelintą kartą atsiprašo tautos, kad kadais, pats užkopęs į Olimpą, pasiūlė tautai tokį Pirmininką.
Gal pačiam reikėjo tapti Pirmininku? Per vėlu.
Maža to, ir su Vyriausybės ketinimu prisidėti prie Prezidento gerais norais grįstom vizijom kurti gerovės valstybę prašauta pro šalį. Pats Seimas, kuris ir patvirtino S. Skvernelio Vyriausybę, nepritarė jos siūlytiems mokestiniams pakeitimams.
Taigi turtingieji ir toliau tuks, o vargšai – skurs. Ko gi ne dovana nenumaldomai artėjančių Šv. Kalėdų proga Stalino saulės nešėjo anūkui Paleckiui, dar dviem mėnesiams prasitęsusiam nemokamas atostogas belangėje?
Visiškas dugnas. Tuo tarpu šalies Prezidentas maudosi rytietiškos saulės spinduliuose dalyvaudamas Japonijos Imperatorius inauguracijos šventėje. Kartu su ponia, „kuri Japonijoje pademonstravo išskirtinį įvaizdį“, ir kurią nuolat giria, užuot nors lengvai įspyręs „daugumai“ į užpakalį.
Kas galėjo pagalvoti ar bent susapnuoti (po klounadiškos V. Uspaskicho eros ir jo epopėjos), kad artėjančio Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečio išvakarėse mūsų šalis skęs šitokioje pelkėje, jau su naujais veikėjais, naujom dekoracijom: vidaus reikalų ministrė R. Tamašūnienė (ta, kuri nuo Lenkų rinkiminės akcijos deleguota) teigia, jog gaisras jau numalšintas, o Alytaus miesto meras N. Cesiulis – kad dar vis dega.
Gal iš Vilniaus geriau matosi? – ironizuoja meras. Tik ironija – labai jau dramatiška.
Ministrės tik šukuosena graži, o ir ji pati blondinė, bet veidas šaltas.
Alytaus apylinkių močiutės ateinantį pavasarį jau nebesės dirvon nei pomidorų, nei agurkų sėklų, nes žemė užteršta; ir, ko gero, ilgam.
Ministrė kažkokiu būdu turėtų padėti šiam nuo didžiulės nelaimės kenčiančiam kraštui, bet jos lūpos žeria vien priekaištų žodžius tiems, kurie ugnyje jau kelinta diena.
Regis, mes gyvename labai jau toksiškame pasaulyje. Antai, Kolumbijos mokslininkas teigia, kad ne branduolinis ginklas yra didžiausias žmonijos priešas, o klimato atšilimas.
Įdomu būtų sužinoti, kuo, pavyzdžiui, svaiginasi Karbauskis, Kepenis, Širinskienė, etc.
Nes, anot vieno garsiausių XIX amžiaus prancūzų poetų Šarlio Bodlero, žmogus vis tiek turi kuo nors svaigintis – vynu, poezija, ar dorybėmis.
Dorybių jau turbūt nebeliko. Bent jau jomis nekvepia.
Liko tik vynas ir grafomaniška latifundijų ir agrokoncernų, su rusišku kvapeliu, poezija.
2019.10.23; 07:18
