Ką tik per TV3 eteryje nuskambėjusį Vladimiro Laučiaus interviu su prezidentu Gitanu Nausėda prezidentas atkreipė dėmesį į apverktiną mūsų teisėsaugos būklę: „Patys pirmieji mėnesiai parodė, kad teismų sistemoje mes turime labai stipriai apsišluoti. Tas apsišlavimas nėra toks jau paprastas, kadangi pati teismų sistema pastaraisiais dešimtmečiais yra tapusi savotiškai uždara, pati save reguliuojanti. Kuomet iš išorės bandai daryti teismų sistemai įtaką, matosi gynybiniai refleksai. Tai parodė ir į korupcijos pinkles patekusių teisėjų byla, ir mūsų mėginimai apvalyti nuo nesąžiningų teisėjų. Mes pasiekėme tikrai nemažą rezultatą, bet ateityje norime pasiekti dar daugiau“.
Dėl mūsų teisėsaugos netobulumo, nesugebėjimo išryškinti ir nubausti korupcionierius prieš porą dienų skundėsi ir LR Seimo narys Vytautas Bakas. Portalui www.lrt.lt aiškindamas savo pasitraukimą iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posto, jis pasidalijo įžvalga: „Jei prieš 10 metų teisėsauga būtų efektyviai veikusi, dalis dabartinės koalicijos lyderių būtų teisiami“
Prisimindamas savo darbą kartu su „valstiečiais“, politikas atviravo: „(…) Mes ėjome su siekiu pirma grąžinti pasitikėjimą pačia politika, grąžinti sprendimų priėmimą į Seimą, sustiprinti jį, kaip galios centrą parlamentinėje valstybėje. Tai kaip mes galime tai padaryti, jeigu svarbiausiuose postuose sėdi teisiamų partijų pirmininkai arba lyderiai, kurie kūrė, ko gero, didžiausias iki šiol politinės korupcijos schemas: aš kalbu apie LEO LT, santykius su „MG Baltic“ savininkais. Mes praktiškai patys grąžiname tuos politikus į politinę areną ir tai yra visiškai nepriimtina. Tai buvo tai, kas būtų jau tiesiog neteisinga ar nesąžininga prieš tuos pačius žmones, todėl aš pasakiau, kad trauksiuosi“.
Deja, mūsų teisėsauga, teisėjai stringa ne tik korupcijos pinklėse, bet lyg kokios paikos muselės susipainioja ir nekompetentingų ar politiškai angažuotų “tyrėjų“ numegztuose istorijos tinkluose.
…Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. paskelbė, kad Lietuvos teismai neteisingai, nepagrįstai nuteisė buvusį saugumietį Vytautą Vasiliauską dėl genocido prieš partizanus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai galėjo įvykti dėl Lietuvos tyrėjų kompetencijos stygiaus ir teisėjų nepakankamai argumentuotai (pritrūko „sofistinės kazuistikos” gebėjimų) suformuluoto sprendimo.
Šitą nutartį komentavęs LR Seimo narys profesorius Vytautas Landsbergis sakė: „Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė neleistiną politinį pralaimėjimą, EŽTT dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas. /…/ Manau, Lietuvos teisininkai-konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji, Europos Žmogaus Teisių Teismas dar ne viešpats Dievas. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai“, – ragino profesorius.
Ir tai toli gražu nebuvo pirmas kartas, kai teismai sujaukė nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą. Tie, kurie skelbė, jog „Lietuva bus be lietuvių“, toje Lietuvoje, kuri vis dar tebėra su lietuviais, arba patys, arba jų advokatai rado kelių, būdų ginčyti, skelbti savo nekaltumą, pasinaudodami sofistiniais išvedžiojimais: „Taip, žudžiau, bet tai ne genocidas“!
Anuomet, po Strasbūro teismo sprendimo dėl genocido sąvokos taikymo nagrinėjant su okupacija kovojusių partizanų naikinimu susijusias bylas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. apkaltinamąjį nuosprendį V. Vasiliauskui panaikino.
Ir EŽTT, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas buvo pripažinę, kad pagal tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tik veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Apie socialines ir politines grupes anuomet nebuvo kalbama.
Tuo tarpu diskusija tęsėsi. Kai kurie ekspertai teigė, kad genocidu turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka, esą, netinkanti. O jų oponentų nuomone, okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas visiškai prilygsta genocidui.
Ir štai pagaliau – juridinė ir moralinė pergalė: praėjusią rugsėjo savaitę Strasbūro teismas kovą prieš Lietuvos partizanus pripažino genocidu!
EŽTT atmetė prašymą peržiūrėti Lietuvos teismų paskelbtą sprendimą, kuriuo sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus buvo pripažintos genocidu. Penkių teisėjų kolegija nusprendė, kad šis sprendimas turi įsigalioti, o pagrindo perduoti jį Didžiajai kolegijai nėra.
Peržiūrėti sprendimą buvo pateikęs partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje kartu su Nachmanu Dušanskiu ir dar keliais kitais kagėbistais-sadistais dalyvavusio Stanislovo Drėlingo gynėjas Kęstutis Rakauskas.
Pagaliau Lietuvos teismai (ar bent keli teisėjai) išmoko anksčiau neišmoktas istorijos pamokas ir sugebėjo suformuluoti „raštingą“ nutartį. Todėl dabar jau ir Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Tikra likimo dovana, jog šitą dar naujumo karščiu tebealsuojančią žinią išgirdau iš partizanų vado dukters Auksutės Ramanauskaitės – Skokauskienės lūpų Kretingos viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje, kur ponia Auksutė pristatė fotografijų albumą, skirtą tėvui, bei Danguolės Bunikienės filmą „Nužudytas, bet nenugalėtas“.
Negalima buvo atsistebėti stiprybe šios moters, kai ji taip išoriškai ramiai, santūriai jau keliasdešimtąjį (kelisšimtąjį?) kartą dalijasi širdį draskančiais prisiminimais apie savo tėvų ir savo pačios gyvenimą, kurie kelia šiurpą tik vieną kartą juos išklausius… Apie kankinimus, kuriuos teko iškęsti jos tėvui… Apie sunkią našlės, kalinės, tremtinės dalią, ištikusią jos mamą. Apie artimuosius, apie močiutę, kuriai metų metus teko slapstytis nuo budrios valdžios ir dar budresnės išdaviko akies, saugant mažąją anūkę…
Atsikvėpti po gerklę gniaužiančių jaudulio spazmų padėjo, turbūt, dėkingumas tiems žmonėms, tiems paprastiems lietuviams, kurie, galėdami nusisukti nuo našlaitės, apsimesti, jog „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, nenusisuko, kurie, galėdami išduoti, neišdavė…
Bet nebuvo nieko, kas būtų galėję išvaduoti iš kankinančio gėdos jausmo, kai teko klausytis, kiek daug kartų, kiek beviltiškai ilgų metų dukrai teko belstis į įvairiausias ATKURTOS, NEPRIKLAUSOMOS valstybės institucijas, kad jos rūpintųsi surasti palaikus žmogaus, kurio auka didele dalimi nulėmė tai, kad šiandien galima vadintis ir laisva, ir nepriklausoma valstybe!
Tik nebesutramdomų emocijų pertekliumi galiu pateisinti savo aitrų klausimą partizanų vado dukrai, kodėl ji nesikreipė į mūsų teisėsaugą, kai jau suradus tėvelio palaikus, vėl buvo pradėta jį šmeižti.
Ponia Auksutė keletą labai išraiškingų sekundžių patylėjo (ir tai buvo tiesioginis atsakymas į klausimą), o paskui vėl savo įprasta santūria, ramia maniera papasakojo, kokius penkerių metų trukmės kryžiaus kelius per Lietuvos ir ES teismus teko nueiti jai ir jos advokatams, kitiems teisininkams, kol pagaliau aukščiausia Europos Sąjungos žmogaus teises ginanti institucija paskelbė galutinį verdiktą: sovietų represinių struktūrų vykdytas smurtas prieš Lietuvos žmones, prieš kovotojus už laisvę – genocidas!
Atrodo, kad ne tik susitikimo dalyviai Kretingoje, bet ir kiti Lietuvos žmonės iki šiol nesusivokė, kokią reikšmingą, kokią likiminę valstybei ir visuomenei žinią pasiuntė Strasbūro teismas: lietuvių tauta turi teisę į savo valstybę, turi teisę ją ginti ir gintis priemonėmis, adekvačiomis toms, kuriomis ji buvo naikinama!
Nenoriu piktdžiugauti dėl to, kad teisė gyventi ir gintis dabar suteikta ne vien „Dievo išrinktajai“ tautai. Jos netektys kraujuoja tuo pačiu raudonu krauju, kaip ir mūsų… Tik noriu tikėti, kad dabar Lietuvos teisėsauga, turėdama oficialų teisinį pagrindą, pagaliau išdrįs vykdyti teisingumą, vykdyti savo pareigą ne vien pagal Briuselio liberalų ar Maskvos revanšistų nurodymus.
Ir dar, ko labai norėtųsi: kad išmoktume sekti geriausiais kitų žmonių, kitų tautų pavyzdžiais. Kad, pavyzdžiui, kaip žydų tauta, išmoktume būti dėkingi tiems žmonėms, kurių jautrumo, sąžiningumo, pasiaukojimo dėka mes esame dar gyvi kaip tauta (nors ir labai susitraukę), kaip laisvų žmonių valstybė. Ir kad kuo greičiau šitą pamoką išmoktų Vilniaus meras Šimašius, kol nepavertė Lietuvos sostinės teisinio ir moralinio nihilizmo sostine.
Jei tikrai siekiame ne keršto, o teisingumo, pirmiausia išmokime viešai pasakyti „Ačiū“ tiems, kurių dėka per visus amžius neblėsta teisingumo vilties žiburėlis!
2019.09.18; 07:45
