Politikos mokslų tyrinėtojas amerikietis Samuelis Huntingtonas kažkada pranašavo: „.. pagrindinė naujojo pasaulio konfliktų priežastis bus ne ideologinio ir ne ekonominio pobūdžio. Pagrindą jiems duos kultūra“.
Pastarieji įvykiai Vilniuje, raganų šokiai aplink istorijos atminimo ženklus liudija šios pranašystės naudai. Nebe socialinė atskirtis, nebe mažos algos ir skurdžios pensijos varo žmones į gatves ir aikštes viešoms protesto akcijoms, o skirtingas požiūris į istoriją, į istorijos herojus ir jiems skirtus atminimo ženklus
Bręstantį kultūrinį konfliktą ant Lietuvos žemės jau spėjo nuleisti žurnalistė Danutė Šepetytė. Jos nuomone, „lietuvio ir pasaulio piliečio kova vyksta kasdien net ir tose srityse, kur net neįsivaizduotum, kad ji apskritai galėtų kilti“. Pavyzdžiui, architektūroje. Ir pralaimi tą kovą lietuvis pačiame Vilniaus centre, ant Tauro kalno, kur ne-lietuvio architekto suprojektuoti greit kils Tautos namai.
Neiškęsiu be lyrinio nukrypimo: kai Lietuva buvo „tarp lygių lygi ir laisva“ (vargas su ta atmintimi, kuri nei iš šio, ne iš to ištraukia iš pasąmonės kokį nors ten įstrigusį sovietinį idiotizmą…), ne tik esesesere, bet ir visoje Europoje garsėjome Lietuvos žemėje užaugusiais architektais, taip, beje, ir netapusiais homosovieticus…
Dabar, atrodo, irgi nestingame gerų, mąstančių architektų, bet užsakovams reikia ne mąstančių, o jų užsakymus vykdančių. O užsakymus jie orientuoja į globalistinį standartą, kurį labai vaizdingai apibūdino architektas Ričardas Stulpinas: „[Statiniai] kaip stiklainiai: vieni skirti agurkams, kiti – kopūstams raugti, kaip iš stiklo išpūsta gulbė ar balerina. Gal kai kurie stiklainiai ir nebjaurūs, proporcingi, bet, mano supratimu, jie tartum vieni nuo kitų nusižiūrėtos kopijos, o meno prigimtis yra kita“.
Architektas sukonkretino ir šiuolaikinių užsakovų vaidmenį: „Dabar, kai beveik viskas statoma banko pinigais, kitokie reikalavimai ir architektui, ir statybininkui. Architektūra neteko motyvacijos.“
Nedžiuginanti išvada. Bet dar labiau sunerimti verčia kita architekto pastaba apie tai, jog „šiandien formos paiešką keičia pirminių formų destrukcija. Tai, ko gero, geriausiai matyti architektūroje: paima pirminę kubo formą ir nudaužia kampą, arba dizaine, kai Monai Lizai pripaišo ūsus ir pan. Tokie menininkai daužo archetipus, tai vadindami kūryba/…/ Mano nuomone, tai skirtingos meno rūšys, o jeigu ne, tada aš nebežinau, kas menas, kas architektūra. /…/“
Jei jau profesionalas nebesupranta šiuolaikinio meno, tai ką daryti paprastiems meno mėgėjams, vartotojams? Tenkintis tuo, ką sugalvoja šiuolaikiniai menininkai, save priskiriantys postmodernistams? Nors kartais jų menas, pritaikius pirminių formų destrukciją, labiau primena santechnikos vamzdžius? Nors vietoj paminklo laisvės kovotojams, iškovotai laisvei sulaukiama neaiškios paskirties kupstelio?
Prieš dvidešimt metų, 1999 m. vasarį LR Seimas nutarė, jog Lukiškių aikštė privalo būti pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
Tokia garbinga, bet kartu ir sunki funkcija išplaukia iš erdvinio ir chronologinio aikštės „konteksto“, kurį nusako aikštę supantys pastatai, kuriuose ir caro, ir sovietų valdžia vykdydavo represijas prieš lietuvių tautos patriotus, pati aikštės erdvė, visais laikais traukusi ir tebetraukianti žmones (minias) išreikšti savo požiūrį į valdžią.
Paskelbus konkursą, Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras premiją skyrė A. Labašausko „Laisvės kalvai“, nors visuomenės daugumos nuomonė pirmenybę atidavė Vyčiui.
Kėlėme sparnus link Laimės žiburio, nutūpėme ant vadinamosios Laisvės kalvos. Teisingiau – ant kažkokio grėsmę keliančio bunkerio. Net ne ant kalno, į kurį vertėtų kopti bent dėl atsiveriančių horizontų…
Stebint, kaip netramdoma ir nebaudžiama išsidirbinėja Vilniaus miesto valdžia, niokodama jau sukurtus atminties ženklus, brukdama į miesto erdves „ženklus”, suprantamus tik susireikšminusiai mažumai, tenka pripažinti, kad vadinamoje lygių teisių visuomenėje grupelė „mažumų” išsigudrino būti lygesne už kitus. Ir būtent ji diktuoja daugumai savo vertybes, savąjį meno supratimą.
Jei kas įtaria, kad aš turiu galvoje tautines ar seksualines mažumas, apsirinka. Turiu galvoje ne tik jas. Yra dar viena tokia labai moderni mažuma – postmodernistai ar dar moderniau – akseleratai.
Akseleratai – nuo žodžio akselerãcija [lot. acceleratio — (pa) greitinimas], kuriuo antropologai nusako žmonių fizinio, lytinio, psichologinio vystymosi greitėjimą. Taigi, akseleratais vadintini per greit lytiškai ir/ar psichologiškai, fiziškai išsivystę žmonės, kurių gyvenimo patyrimas bei gebėjimai atsilieka nuo jų apetito, poreikių, jų ego lūkesčių. Todėl daugiausia, ką jie dar suspėja – tai gėrėtis savimi, savo sapnais, savo saviraiškos produktais.
Su tuo dar būtų galima susitaikyti mūsų tolerancijos pertekusiame pasaulyje, jei jie to savimi apribotojo „aš” neprimestų kitiems, pavadinę tai laisve saviraiškai…
Šitas žmogaus vystymosi greitėjimas, kartu su nesibaigiančia įvykių, įspūdžių, viso pasaulio kaita, neprasprūdo ir pro filosofo Leonido Donskio akis. Jo nuomone, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. Įkaitu, praradusiu savastį ir priklausomą nuo svetimos valios. Todėl, pasak filosofo, atsirado labai realus pavojus: „sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino…“
Būtent taip ir vyko Vilniaus savivaldybės skelbtasis konkursas dėl paminklo Lukiškių aikštėje: sprendė ekspertai – akseleratai, kuriems labiausiai rūpėjo vieno asmens, menininko laisvė saviraiškai, o ne paminklas Laisvei, laisvės kovoms ir kovotojams. Jie, kaip akseleratams ir būdinga, neatsižvelgė nei į Seimo rezoliuciją, kad būtų kuriamas valstybės simbolis, nei į visuomenės nuomonę, pasirinkusią Vytį.
LRT laidoje žurnalisto Virginijaus Savukyno kalbinta savivaldybės ekspertė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė buvo atvira iki panagių. Ji prisipažino, jog savivaldybei ir jos laimintai konkurso komisijai atminimo ženklų statymas neatrodė esąs gyvybiškai svarbus reikalas, nes jais domisi tik „nedidelė saujelė”.
Kai pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Audronius Ažubalis priminė, jog atminimo ženklai visgi esą svarbūs visai visuomenei, nes jie „formuoja kolektyvinę sąmonę“, menotyrininkė šokosi tikinti, jog konkursinės komisijos nariai visgi bando (bandė?) spręsti atminimo ženklų prasmę ir esmę. Ir išsprendė: nutarė, kad esmė – priminimo funkcijoje. O priminti, esą, galima visokiomis formomis…
Toliau – dar įdomiau. Pasak R. Antanavičiūtės, dabartiniai atminimo ženklai – paminklai kunigaikščiams Gediminui ir Mindaugui, lietuvybės ir laisvės šaukliams Kudirkai, Basanavičiui, – esą primityvūs, todėl ilgainiui tapo nebepastebimi, nustojo traukti akį. Net gėlių niekas nepadeda prie paminklo Kudirkai (o čia – svarus akmenėlis į tautiškumo puoselėtojų darželį – J.L.)… Todėl ir Vytis akseleratams – tik dar vienas realistinis ženklas, pernelyg aiškus, „nepaliekantis laisvės vaizduotei“.
Kas kita, menotyrininkės nuomone, visokios abstrakcijos: kubai, kvadratai („kupstai“…? – J.L.)… Jie esą įtaigesni.
Gaila, žurnalistas nebepaklausė, ką, kokius jausmus jie turėtų „įtaigoti“…
Beje, ne vienam žiūrovui, aplankiusiam kalvelės maketą, jis pasirodė niūrus. Kalvelė – traukianti į žemę, o ne į laisvę, o konstrukcija, turinti simbolizuoti mišką, vėlgi ne vienam „įtaigojo“ asociaciją su tvoromis aplink lagerius, kuriuose sovietai kankino lietuvius.
Nustebino dar vienas paradoksas, liudijantis, jog akseleratų mintys laksto palaidos, kaip laukiniai arkliai, nesujungtos nei aiškesne idėja, nei nuoseklesne priežasties – pasekmės logika.
Pastačius savivaldybės laiminamo projekto maketą Lukiškių aikštėje (kas, beje, neteisėta, nes dar nepaskelbtas teismo sprendimas ), projekto autorius A. Labašauskas pakvietė į aikštę „visus laisvus žmones“ saviraiškai prie jo maketo (www.15min.lt). Tačiau kai viena pedagogė “išreiškė save“, apipylusi maketą akvareliniais rausvos spalvos dažais, savivaldybės organai supyko ir reikalauja ją nubausti… Kur logika?
Regis, kartojasi situacija su savivaldybei jau įprasta demokratijos imitacija, kai buvo surengta visuomenės apklausa, kokiam atminimo ženklui dauguma atiduotų pirmenybę. Paaiškėjus, jog visuomenė renkasi ne tą, kurį pasirinko savivaldybė ir jos ekspertai, į visuomenės nuomonę valdininkai nusišluostė kojas.
Panašiai ir šį kartą: žmonės pakviečiami „saviraiškai”, bet reikštis, pasirodo, galima tik taip, kaip patinka savivaldybės „ekspertams“.
Anei laisvės, anei demokratijos. Gryna šimašiokratija…
Architekto Ričardo Stulpino supratimu, „dabar visa tik kitaip vadinasi, kitokios formos, bet kai pažiūri, laisvų žmonių jau nebėra. Iškovojome laisvę ir netekome laisvų žmonių: vienas vergas supyko ant kito vergo ir nugriovė prieš tai buvusios vergystės simbolius, kiti vergai tai matydami nė piršto nepajudina, nes jie vergai. O laisvas žmogus kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, ar prie nacių, ar prie bolševikų, lieka laisvas, nes laisvė – tai supratimas, ką tu darai šioje žemėje, vardan ko darai, ir niekas – nei žmogus, nei klanas, nei užgriovis – jam valios nediktuos“.
Filosofui Leonidui Donskiui atrodė, „kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“.
Kaip pirštu į akį… Juk konfliktas dėl paminklo Lukiškių aikštėje faktiškai užsimezgė akseleratų galvose, kai jiems pasirodė, jog atminimo ženklai nėra „gyvybiškai svarbus reikalas“, t. y. – tėra tik „adiafora“.
Lenkų sociologo Zygmunto Baumano manymu, „adiaforizacija“ viso labo – tai etinio santykio sunaikinimas, jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu.
Leonidas Donskis eina toliau. Jis adiaforizaciją laiko „likvidžia modernybe“, kuri yra neaiški pati sau: „tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo“.
O kas lieka? Chaosas, iš kurio vietomis kyščioja akseleratų saviraiškos produktai – nieko nereiškiantys techniniai konstruktai?…
Bet ar dėl to laisvės kovas kovojo mūsų tauta? Kad, išsižadėję Vyčio, čiuožinėtume ant užpakalio nuo neaiškios paskirties kalvos?
2019.10.08; 09:00
