Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.
Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori…
Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.
Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.
Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?
O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.
O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai?
Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.
Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.
Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…
O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?
Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…
Neišsiaiškinau, ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…
Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.
Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…
O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?
Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.
Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis.
Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“
Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.
Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.
Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.
O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?
Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…
Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?
Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.
Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?
Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.
Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.
Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.
Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.
Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.
„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.
Kitaip tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…
2018.05.06; 17:37
