Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Trys didingos kolonos. Trys stulpai, į kuriuos remiasi visos tautos ir valstybės.
Daug turime švenčių, beveik visas vadiname gražiausiomis, prasmingiausiomis. Meldžiamės, sveikiname, daliname dovanas ir gėles, valgome ir geriame… O čia – tik diena. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.
Ką veiksime gegužės 7-ąją? Džiaugsimės, kad prieš šimtą dešimt metų atgavome spaudą, kad lietuvių kalba – jau valstybinė, kad, kaip niekada, išleidžiame daug knygų? Galima, žinoma, ir pasidžiaugti, ir švęsti, nors tai tik diena, kai turėtumėm labai rimtai pamąstyti apie spaudą, apie kalbą, apie knygą.
Ypač apie gimtąjį žodį, kalbą, kuri šaukte šaukia:
… brangink mane! Rūpinkis manimi, gerbk, puoselėk!..
Atsimink: be kalbos nėra žmogaus.
Be kalbos nėra tautos.
Be kalbos nėra minties.
Be kalbos nėra…
Aš galiu kiekvienam pasakyti: be manęs tu nė žingsnio! Kas tu bebūtum: akademikas ar studentas, mokytojas ar rašytojas, jaunuolis ar pensininkas, sodietis ar miesto žmogus… – vis tiek!
Žinok: čia tautos CAMPO SANTO!
Suprask: mirusi kalba – mirusi tauta.
Suprask: paliegusi kalba – paliegusi tauta.
Atsimink: žodis – tavo sielos vartai.
Atsimink: kalba – pasėlis: jeigu jis neprižiūrimas, priželia piktžolių, kurios užgožia ir nustelbia pasėlį.
Daugel jų, tų „suprask“, „atsimink“. Einančių į mus iš mūsų senolių išminties, kitų žemių išminčių, senųjų ir dabarties laikų. Gal bent vienas kitas atsilieps tavo širdyje, suvirpins jos jautriąją stygą, ir tu tarsi sau: taip, būsiu akylesnis, ausylesnis jai, kalbai, ypač gimtajai, jautresnis jos šauksmui: mylėk mane, elkis su manimi kaip tautos sūnus, duktė, o ne kaip niokotojas, siaubūnas, brakonierius. Ne, nebemindžiosiu jos po kojų, nebeteršiu, nebeluošinsiu, nebežalosiu. Ne! Žinosiu: turiu ne vien teisę kalba naudotis, bet privalau ja rūpintis, nerimti dėl jos. Tad ne, nepamiršiu klausti savęs: o kokia ji mano burnoje? Nerimo, nerimo!.. Rūpesčio, skrūpsaties!.. Jai, gimtajai kalbai, šito dabar taip reikia.
Išsibodėkime to „et“, „nėra čia ko“, „ne, nežinau, nenoriu žinoti“, „ne, negirdėjau, nenoriu girdėti“… Atkurskime, pabuskime!
Kalba – tai tėvynė. Jei rūpi šios rytdiena, ar gali nerūpėti anos? Tautos pamatų pamato? Tad pirmiausia mums reikia atsikelti iš nuopuolio kalbos. Iš to, kas „sunkaus griekop privedė“. To vardas? Abejingumas! Apatija! Kurtumas, nihilizmas, mankurtizmas, priedermės, pareigos jausmo atrofija.
Perskaitėte ištrauką iš knygelės „Sparnuotu žodžiu apie žodį“, kurią sudarė ir parengė prof. Juozas Pikčilingis, o leidykla „Mintis“ išleido 1991-aisiais. Dabar neprisimenu, ar profesorius – vienas iš kalbos atgimimo ideologų, lietuvių kalbos stilistikos pradininkas – sulaukė šios knygelės, nes tais pačiais metais mirė. Tikriausiai Albina Šiupienienė – ištikimoji jo pagalbininkė, nepailstanti Kalbos renginių organizatorė, 2001 m. išleidusi apžvalginę tų renginių knygą „Per žodžio gyvastį ir dvasią“ – jam ją spėjo parodyti.
Šioje knygoje yra toks sakinys: „Ką pasakytų profesorius Juozas Pikčilingis, jeigu būtų gyvas?“
Nesunku numanyti, ką pasakytų, nes čia pateikta ištrauka iš jo sudarytos knygelės – tarsi šiandien parašyta, 2014-ųjų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Tos pačios bėdos ir daug naujų, apie kurias profesorius gal nė nepagalvojo, kaip ir mes visi tada, kai džiaugėmės, kad lietuvių kalba – jau valstybinė.
Po neilgos pertraukos, kai manėm, kad lietuvių tautai jau niekas negresia, vėl, deja, reikia ginti lietuvių kalbą, Lietuvos valstybę ir jos teritorinį nedalomumą. Seime registruotas Tautinių mažumų įstatymas iškraipo Lietuvos vietovardžius, gatvių pavadinimus ir skatina įvesti dvi „regionines“ kalbas, o asmenvardžių įstatymu siekiama Lietuvoje įteisinti svetimą abėcėlę.
Šių metų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena bus pažymėta mitingu, kuris įvyks gegužės 6 d. 12 val prie Seimo. Labai norėtųsi, kad jis primintų didžiuosius Sąjūdžio mitingus, nes reikalas yra gyvybiškai svarbus ir neatidėliotinas. Visi, kurie, pasak prof. J.Pikčilingio, dar neprarado pareigos jausmo, neapkurto, netapo nihilistais ir mankurtais – visi į mitingą už valstybinę lietuvių kalbą, Lietuvos valstybę ir jos teritorinį vientisumą!
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Juozas Pikčilingis.
2014.05.05; 10:10
