Šiam interviu – daugiau nei dešimt metų. Pokalbis su tuometiniu KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) generaliniu direktoriumi Kostu Mickevičiumi įvyko 1999-ųjų rugsėjo mėnesio pradžioje, o buvo išspausdintas 1999-ųjų rugsėjo 18-ąją “Valstiečių laikraščio” kariniame priede “Vardan Lietuvos”. Žinoma, tuometinis Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovas jokių sensacingų duomenų neatskleidė. Tačiau tas pasišnekėjimas – originalus. Originalus jau vien dėl to, kad – vienintelis. Daugiau interviu K.Mickevičius nėra davęs nė vienam Lietuvos žurnalistui. Taip pat neteko girdėti, jog interviu jis būtų dalinęs užsienio žurnalistams.
Kodėl prisimenu šį pokalbį? Žvalgyba ir kontržvalgyba – sudėtingas užsiėmimas. Kai kurie dalykai – nesensta. Todėl buvo įdomu dar sykį perskaityti prieš maždaug 11-a metų rengtą pokalbį. Tikiuosi, portalo Slaptai.lt skaitytojams šis pokalbis taip pat pasirodys vertas dėmesio.
XXX
Prie pastato nepastebėtas nei privažiuosi, nei prieisi. Aplink driekiasi tuščias laukas. O ir privažiavęs negalėtum pasakyti, kas vyksta viduje. Nuo pašalinių akių kelių aukštų namą slepia maždaug žmogaus ūgio tvora. Prie vartų – jokio užrašo.
Paspaudžiu sienoje įtaisytą skambutį. Anapus tvoros pasiteirauja, pas ką einu, ar susitaręs. Kai paaiškinu, vartai automatiškai atsidaro, ir mane pasitinka karišką uniformą dėvintis ginkluotas vaikinas. Prie kairiojo atlapo jis prisisegęs kortelę su savo nuotrauka. Tačiau vietoj pavardės ir vardo – skaičiai. Vaikinas palydi prie centrinio įėjimo. O ten jau esama ir užrašo – “Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM”.
Įėjęs vidun, kairėje pusėje matau ant sienos pakabintus žymiausių mūsų partizanų vadų portretus. Dešinėje – vadinamasis kontrolinis punktas su mažyte anga dokumentams paduoti. Po kelių minučių grąžinamas žurnalisto pažymėjimas, ir uniformuotas vaikinas palydi viršun. Laiptus plaunanti valytoja – irgi su kortele. Vietoj pavardės – skaičiai. Visi kiti departamento darbuotojai, išskyrus mane lydintį vaikiną, – be tarnybinių uniformų. Parodyti, ką nešuosi portfelyje, niekas neprašo (matyt, labai patikima aparatūra). Tik prieš įeidamas pas 2-ojo departamento direktorių, privalau išjungti mobilųjį telefoną. Vidutinio amžiaus vyriškis prisistato esąs Kostas Mickevičius.
Ant stalo, prie kurio susėdame, jokių užrašų, kalendorių, laikraščių. 2-ojo departamento direktorius dėvi džinsus, marškinius, be kaklaraiščio. Elgiasi natūraliai, paprastai – lyg būtume seni pažįstami. Jokių užuominų, jog itin užsiėmęs ar skubėtų į kokį nors svarbų posėdį. Žodžiu, visiškai nepanašus į valdininką. Tiesa, pokalbio taisykles nustato: pirmiausia išdėstau laikraštį dominančius klausimus, paskui šneka jis, Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovas. Privalau nesistebėti, jeigu ne į visus mano klausimus bus išsamiai atsakyta, ne visi pastebėjimai ar versijos bus komentuojamos. Jeigu atsakymo nėra, vadinasi, jo ir negali būti.
Paprašęs, jog nesinaudočiau diktofonu, departamento direktorius lyg tarp kitko užsiminė, jog esu žurnalistas, kuriam pirmąjam leista praverti šios įstaigos duris. Iki manęs čia, pasirodo, nėra lankęsis joks, nei Lietuvos, nei užsienio, žurnalistas. Kodėl šių eilučių autoriui padaryta išimtis? Įsiminė kai kurios publikacijos čečėniška tematika, – mįslingai paaiškino departamento direktorius.
Vadinasi, Jūs analizuojate spaudoje pasirodančias publikacijas?
Analizuojame net ir užsienio leidiniuose spausdinamus straipsnius. Beje, panašiai elgiasi ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Rusijos, Latvijos, Estijos karinių žvalgybų darbuotojai. Manau, kad kai kurias paties publikacijas atidžiai perskaito ne tik mano darbuotojai, bet ir kolegos Maskvoje.
Kokios pagrindinės 2-ojo departamento funkcijos?
Departamentas įsteigtas valstybės saugumo ir gynybinės galios stiprinimo tikslais. Mūsų darbuotojai atlieka įvairias užduotis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Analizuojame reiškinius, įvykius, kurie gali kelti valstybei bent menkiausią grėsmę. Informaciją teikiame KA ministrui, kariuomenės vadui, prireikus – kitiems valstybės pareigūnams. Taip pat saugome į Lietuvą atvykstančius aukšto rango užsienio valstybių karininkus. Kiek departamente dirba žmonių, kokius ginklus jie turi, ar mums trūksta lėšų – negaliu pasakyti. Tai draudžia Valstybės paslapčių įstatymas.
Kaip vertinate Barkašovo, Ziuganovo, Žirinovskio pareiškimus, esą Baltijos valstybės ilgainiui vėl bus okupuotos?
Šitaip mąstančiųjų Rusijoje yra ir daugiau. Be to, visiškai įmanoma, jog šie žmonės Rusijoje kada nors turės realią valdžią.
Nuo 1945 metų iki pat Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje dirbo per 10 tūkst. įvairiausio plauko KGB, GRU, NKVD agentų, informatorių, šnipų. Kodėl tiek daug?
Valstybei, kuri teturi kelis milijonus gyventojų, – tai tikrai dideli skaičiai, tikrai didelis dėmesys.
Dar 1988 metais prie Trakų dirbo kelios dešimtys Rusijos karinės žvalgybos karininkų. Ką jie čia veikė?
Trakuose jie išties gyveno keletą savaičių.
1934-aisiais Maskvoje pradėjo dirbti specialus KGB skyrius, turėjęs užduotį sekti Lietuvos policiją, kariuomenę bei aiškintis lietuvių nuotaikas. Buvo užvestos net trys bylos – “Forpost”, “Filiory”, “Gedimin”. Ar šis skyrius nutraukė savo veiklą?
Duomenų, jog Rusijos specialiosios tarnybos neatnaujino šios veiklos po 1990 metų kovo 11-osios, neturime.
Kai kas Lietuvoje tvirtina, jog visi rimti pavojai – jau praeityje, jog mūsų kaimynai jau visai kitokie nei Stalino ir Hitlerio laikais.
Rusija, net labai susilpnėjusi, visuomet išliks galinga valstybė, su kuria negalima nesiskaityti. Ir ji visuomet turės savų interesų, kuriuos atkakliai gins ir kurie nebūtinai sutaps su mūsų interesais. Todėl į šią kaimynę žiūrėti reikia labai rimtai.
Ar galima teigti, jog valstybės, kurios, be ambasados, Lietuvoje nori įsteigti konsulatus visuose svarbiausiuose miestuose, turi blogų ketinimų?
Visų užsieniečių negalima įtarinėti.
Ar domitės netoli Lietuvos teritorijos vykstančiomis karinėmis pratybomis?
Kariuomenės vadui teikiame ataskaitas apie pratybas, rengiamas netoli valstybinės sienos arba keliančias, mūsų supratimu, Lietuvos valstybei grėsmę. Domimės, beje, ne tik karinėmis pratybomis. Jeigu derliaus nuėmimo darbuose dalyvauja ir kareiviai, – tai irgi mūsų domėjimosi objektas. Mat kai kada kareiviai dalyvauja pratybose, kurios tik vadinamos bulviakasiu ar cukrinių runkelių nuėmimo darbais.
Taip pat stebime karininkų nuotaikas. Jeigu valstybė savo kariškiams mėnesių mėnesiais neišmoka atlyginimų, tokie kariškiai, sutikite, gali būti ir pikti, ir pavojingi.
Kaip vertinate faktą, jog į mūsų teritoriją kadaise įvažiavo neva pasiklydę kaimyninės valstybės šarvuočiai?
Gal tik pasiklydo, o gal tikrino mūsų budrumą.
Ar yra 2-asis departamentas patyręs nuostolių, ar teko atsisakyti kai kurių agentų paslaugų? Ar naudojate melo detektorių?
Dabar detektorius jau pradėjome naudoti. Tačiau nuo klaidų neapsaugotos net tokios supervalstybės kaip JAV ar Rusija. Tereikia prisiminti Rusijos žvalgo Viktoro Rezuno – Suvorovo, pabėgusio į Vakarus, istoriją. Beje, kelias jo prisiminimų knygas lietuvių kalba Vytauto Visocko iniciatyva išleido “Minties” leidykla, kuri taip pat parengė ir istoriko Arvydo Anušausko tikrai vertingą veikalą “Lietuvos slaptosios tarnybos 1918 – 1940 metais’.
Ar galite garantuoti, jog svarbiausiųjų KA ministerijos darbuotojų pokalbių nesiklauso svetima ausis?
Svarbiausiųjų asmenų telefonai bei kabinetai, kuriuose jie dirba, nuolat tikrinami. Dabar technika tokia sudėtinga, kad kontrveiksmams tenka skirti itin daug dėmesio. Žodžiu, darbų mums netrūksta. O Lietuvai, tapus NATO nare, jų turėtų dar padaugėti.
Nuotraukoje: buvęs KAM Antrojo departamento generalinis direktorius Kostas Mickevičius.
2010.10.20
