Kad Die­vo ma­lo­nė iš­gy­dy­tų pa­da­ry­tas žaiz­das

Pas­ta­rų­jų die­nų ži­niask­lai­dos pra­ne­ši­mai, su­kė­lę ne­ma­žą vi­suo­me­nės re­ak­ci­ją dėl pa­vie­šin­tų dva­si­nin­kų nu­si­žen­gi­mų, at­nau­ji­no di­de­lį skaus­mą man, kaip ga­ny­to­jui, bei įne­šė su­maiš­ties į vi­są mū­sų vys­ku­pi­jos baž­ny­ti­nę ben­druo­me­nę.

Pas­ta­ruo­ju me­tu Lie­tu­vos vi­suo­me­nė skau­džiai iš­gy­ve­na at­ve­ria­mas gi­lias žaiz­das – ži­nias ir įta­ri­mus apie ly­ti­nį vai­kų ir jau­nuo­lių iš­nau­do­ji­mą. Šie reiš­ki­niai ne tik glu­mi­na kiek­vie­ną iš mū­sų, bet kar­tu ir pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti, kas tu­ri įta­kos kai ku­rių as­me­nų el­ge­siui, kas le­mia ben­dram gė­riui di­džiu­lę ža­lą su­ke­lian­čius pa­da­ri­nius. Ap­gai­lė­ti­na, kai to­kie mo­ra­li­nės ne­tvar­kos reiš­ki­niai ap­tem­do vi­suo­me­nės na­rių gy­ve­ni­mą ir su­ke­lia di­de­lį skaus­mą la­biau­siai pa­žei­džia­miems jos na­riams, bet dar liūd­niau, kai šis blo­gis ky­la iš Die­vui pa­švęs­tų as­me­nų.

Aš, Baž­ny­čios šei­my­nai pa­skir­ta­sis ga­ny­to­jas, esu įpa­rei­go­tas ne tik skelb­ti Die­vo Žo­dį ir va­do­vau­ti man pa­ti­kė­tai Die­vo kai­me­nei, bet kar­tu rū­pes­tin­gai sau­go­ti ben­drą­jį gė­rį ir glo­bo­ti bei gin­ti skriau­džia­muo­sius, sil­pnuo­sius, li­go­nius ir įvai­riai iš­ban­do­mus ben­druo­me­nės na­rius.

Re­a­guo­da­mas į gau­tus skun­dus dėl ne­tin­ka­mo mū­sų vys­ku­pi­jos ku­ni­go Juo­za­po An­ta­na­vi­čiaus mo­ra­li­nio el­ge­sio, pa­žei­džian­čio šeš­tą­jį Die­vo įsa­ky­mą, su ga­ny­to­jiš­ku rū­pes­tin­gu­mu ėmiau­si įver­tin­ti dva­si­nin­ko si­tu­a­ci­ją, nes ma­no pa­rei­ga už­tik­rin­ti tei­sin­gu­mą, kad kiek­vie­no ti­kin­čio­jo ge­ras var­das bū­tų ap­sau­go­tas nuo ne­tei­sin­gų kal­ti­ni­mų ir šmeiž­to.

As­me­ni­nis nu­ken­tė­ju­sio­jo skun­das ma­ne pa­sie­kė pra­ėjus 12 me­tų nuo mi­ni­mų įvy­kių. Gau­to skun­do pa­grin­du bu­vo pra­dė­tas ap­lin­ky­bių nag­ri­nė­ji­mo pro­ce­sas. Me­džia­gos rin­ki­mas, si­tu­a­ci­jos ty­ri­mas, liu­di­nin­kų ap­klau­sa už­tru­ko ke­le­rius me­tus. Pa­reng­ti do­ku­men­tai ir ty­ri­mo me­džia­ga bu­vo per­duo­ta į Ro­mą Ti­kė­ji­mo mo­ky­mo kon­gre­ga­ci­jai. Ty­ri­mo vi­su­ma aiš­kiai ro­do, kad šis at­ve­jis ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas pe­do­fi­li­ja, ta­čiau yra aki­vaiz­dus mo­ra­li­nės tvar­kos pa­žei­di­mas.

Rem­da­ma­sis ty­ri­mo me­tu su­rink­ta me­džia­ga bei gau­tais Ti­kė­ji­mo mo­ky­mo kon­gre­ga­ci­jos nu­ro­dy­mais ir va­do­vau­da­ma­sis Baž­ny­ti­nės tei­sės ko­dek­so nuo­sta­to­mis, ku­rios įpa­rei­go­ja gin­ti ir sau­go­ti ben­drą­jį gė­rį, pri­ėmiau spren­di­mą, ku­riuo kun. Juo­za­pui An­ta­na­vi­čiui yra ap­ri­bo­ja­mi vie­ši ku­ni­giš­ki pa­sto­ra­ci­niai veiks­mai ir re­ko­men­duo­ja­mas at­gai­los gy­ve­ni­mas.

Iš­reikš­da­mas ap­gai­les­ta­vi­mą dėl šio įvy­kio ir at­si­pra­šy­da­mas Aukš­čiau­sio­jo ir žmo­nių už vi­sus at­ve­jus, kai dva­si­nin­kų nuo­dė­mės įskau­di­no ir pa­pik­ti­no, ra­gi­nu mū­sų vys­ku­pi­jos ku­ni­gus, pa­švęs­to­jo gy­ve­ni­mo as­me­nis ir ti­kin­čiuo­sius, įžen­giant į Di­dži­ą­ją sa­vai­tę, ypač mels­tis, at­gai­lau­ti, pas­nin­kau­ti, skai­ty­ti Šven­tą­jį Raš­tą, švęs­ti Su­si­tai­ki­ni­mo sak­ra­men­tą, kad Die­vo ma­lo­nė iš­gy­dy­tų pa­da­ry­tas žaiz­das, o ap­si­va­lę ir su­stip­rė­ję kar­tu įženg­tu­me į Ve­ly­kų Įvy­kiu per­keis­tą ir at­nau­jin­tą gy­ve­ni­mą.

Broniaus Vertelkos nuotraukoje: Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

„XXI amžius“, Nr. 25

2010.03.06