Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Pastaraisiais metais kone kas vasarą iš tolimosios Kanados Toronto miesto į Anykščių miesto šventę, Šv. Onos atlaidus atvyksta prelatas Jonas Staškevičius. Jis dalyvauja kiekviename Pasaulio anykštėnų bendrijos suvažiavime, yra šios bendrijos Garbės narys. Prelatas labai laukiamas gimtajame Pavarių kaime, jis įkvėpėjas ir organizatorius visos Staškevičių giminės gentainių susibūrimo, vykstančio čia didžiųjų atlaidų dienomis.
Juozapo ir Eugenijos Staškevičių šeima 1944 metų vasarą, artėjant karo frontui prie Anykščių, spėjo pasitraukti į Vakarus. Antraip jie tikriausiai būtų neišvengę sovietinių okupantų represijų ir atsidūrę Sibire. Kaip tėvams, taip ir vyriausiam jų sūneliui Jonukui, Anykščių pradinės mokyklos mokinukui, buvo liūdna palikti gimtinę, jaukius abišaliai Šventosios upės prisišliejusius, kalvų supamus Anykščius. Nedžiugino kelionė į nežinią ir dvejais metais jaunesnės už brolį sesutės Valytės. Tiktai mažajam, dar nė metų neturinčiam broliukui Romukui buvo gera, ramu be jokių rūpesčių glūdėti prie mamos krūtinės.
Aštuntus metus einančio Jonuko akims ir sielai pradėjęs vertis gimtojo krašto grožis, jau atsirandanti meilės gimtinei pajauta lydės jį visą gyvenimą. Gimtinės netektis taps ilgesiu. Dažnai, gana dažnai būnant svetur iškyla atmintyje regimi gimtojo krašto vaizdiniai. Į saulėtą erdvę savo žalias viršūnes nardinančios aukštūnės pušys, skubantis atiduoti Šventajai šaltinių vėsa dvelkiančius vandenis Variaus upokšnis, įvairiaspalvių žiedų prikupėjusiospašventupių lankos, padangėn smingantys Anykščių bažnyčios bokštai…
Geležinė šaltojo karo uždanga ilgam, net keliems dešimtmečiams atskyrė tėvynę palikusius lietuvius. Pirmiausia Staškevičių šeima apsistojo Vokietijos pasienyje su Danija, Flensburgo mieste. Ten Jonukas mokėsi pradinėje mokykloje. Po trejų metų Vokietijoje bei dar kitų trejų metų Anglijoje šeima įsikūrė didžiausiame Kanados mieste Toronte, kur rado prieglobstį tūkstančiai nuo sovietų okupacijos bėgusių lietuvių. Pabėgėliai būrėsi įvairiose lietuviškose draugijose, klubuose, lietuviškas dainas dainavo choruose, leido ir skaitė lietuviškus laikraščius. Daug dėmesio buvo skiriama patriotiniam vaikų ir jaunimo auklėjimui, lietuvių tautiškumo ugdymui, mokiniai lankė lietuvių šeštadieninę mokyklą. Jau paūgėjęs Jonas Staškevičius ir jo sesutė Valentina įstojo į Algimanto Ankudavičiaus įsteigtą ir jo vadovaujamą moksleivių ateitininkų St. Šalkauskio kuopą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Jonas, baigęs gimnaziją, studijavo filosofiją Šventojo Augustino seminarijoje Toronte. Studijuoti teologijos išvyko į Romoje esantį Gregoriano universitetą. 1962 metų liepos 22 dieną Jonas Staškevičius buvo įšventintas kunigu.
Kodėl buvo pasirinktas dvasininko kelias? Matyt, kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, esti pašauktas ten, kur turėtų būti. Augo katalikiškoje šeimoje, kartu su tėvais eidavo melstis į Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos bažnyčią, švęsdavo Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes. Dar būdamas gimnazistas Jonas suprato, kad tikėjimas yra gyvenimo druska, kad reikia tiesinti prie Dievo vedantį kelią. Norą tapti kunigu žadino ir gyvas pavyzdys – dėdė ir krikštatėvis Jonas Staškevičius. Pasišventimas kunigystei, meilė Dievui ir žmogui džiugino artimuosius, parapijiečius, visus jį pažinojusius. Sukrėtė tolimąjį Torontą pasiekusi žinia – nebėra šviesaus kunigo Jono Staškevičiaus, jis mirė kaip tikėjimo kankinys Sibiro gulaguose. Turbūt tai labiausiai paakino sūnėną ir krikštasūnį rinktis dvasininko kelią, stoti savo bendravardžio, bendrapavardžio dėdės vieton. Kunigu tapo ir kitas sūnėnas, jauniausias Jono brolis, gimęs jau ne Lietuvoje,Vytautas Staškevičius.
Jono Staškevičiaus kunigystės kelias prasidėjo toje pačioje Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijoje, kuri 1974 metais gavo Toronto arkivyskupijos leidimą persikelti į tais metais įsisteigusį Misisogos (Mississauga) miestą. Ta pačia proga buvo gautas leidimas parapiją ir naujai statomą bažnyčią pavadinti Lietuvos Kankinių vardu. Po netikėtos klebono kunigo Petro Ažubalio mirties Lietuvos Kankinių bažnyčios klebono pareigos atiteko kunigui Jonui Staškevičiui. Tapęs šios lietuviškos šventovės klebonu, rūpinosi jos atnaujinimu, modernizavimu. Rūpėjo jam ir Šv. Jono lietuvių kapinės, ten radosi koplyčia, paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, paties rankomis sukurta Rūpintojėlio skulptūra. Visa dabartinė apylinkė, kurioje yra lietuviškos kapinės ir Lietuvos Kankinių bažnyčia, yra pavadinta „Anapiliu“ ir tuo vardu įregistruota Kanados valdžios įstaigose.
Visos bėgančio laiko kunigo Jono dienos, metai skirti sielovadai, kovai su tamsos jėgomis, su nuodėme, atskiriančia žmogų nuo Dievo, nuo savęs paties, nuo gėrio ir meilės. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kunigo Jono Staškevičiaus aukota mišių, kiek pakrikštyta, sutuokta, palydėta į amžinybę tautiečių bei kitų katalikų. Kokią nesuskaičiuojamą daugybę kartų į savo ir kitų besimeldžiančiųjų bažnyčioje lūpas ir širdis buvo įdėtas prašymas „Gelbėk mus, Viešpatie“…
Šviesios atminties dėdė kunigas Jonas, kaip kankinys miręs lageryje, laiške buvusiems parapijiečiams rašė, kad pasaulį reikia gelbėti meile. Jis atlaidžiai šypsojosi ir savo budeliams.
Meilė stipresnė net už mirtį. Tačiau be Dievo pagalbos žmogus bejėgis. Kaip ir daugelį užjūriuose atsidūrusių lietuvių kunigą Joną Staškevičių labai liūdino, širdį dilgino žinios iš okupuotos Lietuvos. Barbariškai išniekinti žuvusių partizanų kūnai, tremtys į Sibiro platybes, lageriai, tikinčiųjų persekiojimai… Tėvynė kenčia. Kaip toje dainoje: „Kraujo upeliai teka, o ašarėlių lig pažastėlių“. Atrodė, kad pavergta Lietuva dar ilgai bus okupantų junge.
Ir štai įvyko stebuklas. Dovydas įveikė Galijotą… Pasaulį nustebino Baltijos kelias, kone dviejų milijonų susikibusių už rankų, suvienytų meilės tėvynei, laisvės siekio žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino. Tankus, ginkluotus kareivius pasitinkanti tūkstantinė minia. Ji ginkluota daina ir Lietuvos vardu… Sužinojus, kad Lietuva jau laisva, nepriklausoma, džiaugsmo ašaros vilgė tėvynainių skruostus. Stebuklas, tikras Dievo duotas stebuklas!
Nenusakomą šviesų jausmą patyrė prelatas Jonas Staškevičius, po daugelio metų atvykęs aplankyti tėviškę, jau Nepriklausomą Lietuvą, susipažinti su naujos kartos nematytais gentainiais. Norėjosi apkabinti svyruoklį beržą, žydinčią liepą, glostyti gėlę, peržegnoti kiekvieną sodybą, sveikintis su kiekvienu sutiktu žmogumi. Didingai gražūs Kanados gamtovaizdžiai. Tyravandeniai ežerai, horizontą užsklendžiantys kalnai… Tačiau koks mielas ir savas lietuviškas peizažas… Tarytum sakantis: čia tavo tėvynė, čia tavo gimtinė, tavo šaknys… Kaip paukščius, taip ir žmones tėviškė šaukia sugrįžti.
Prelatas Jonas Staškevičius laiške autoriams rašė: „Turėjau dvi progas trumpai lankytis pavergtoje Lietuvoje. Pirmą kartą lankiausi 1978 m. su būriu lietuvių iš Londono parapijos ir savo broliu Vytautu. Slapta savo giminių brolis buvo nugabentas į Pavares, o mane vienas giminaitis nuvežė tiesiai pas kleboną Albertą Talačką. Su juo sutarėme, kad pernakvojęs Pavarėse, rytojaus rytą, birželio 3 dieną 8 val. Mišias aukosiu Anykščių bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus. Tuo metu Lietuvoje Mišios dar buvo aukojamos lotynų kalba, bet klebonas žinojo, kad išeivijoje Mišias jau aukojame lietuvių kalba. Tai manęs paklausė, ar turiu aukojamų Mišių lietuviškus tekstus. Atsakiau, kad turiu. Tai jis pasiūlė man Mišias aukoti lietuvių kalba. Tą rytojaus rytą taip ir padariau. Mane stebino, kad susirinkę ryte anykštėnai taip gražiai atsakinėjo į visus Mišių kreipinius, nors tai buvo ir jiems pirmosios lietuviškos Mišios Anykščiuose. Ypatingai ir pats tada susijaudinau, kai skaitydamas visuotines maldas, kuriose į kiekvieną kreipinį atsakoma: „Meldžiam Tave, Viešpatie“, aš, visai net nepagalvojęs, paskaičiau iš savo mišioliuko kreipinį: „Lietuvai duoti laisvę teikis…“ ir visi žmonės garsiai atsiliepė: „Meldžiam Tave, Viešpatie“.
Vėliau manęs nebeįsileido Lietuvon. Tačiau 1988 m. ankstyvą pavasarį vėl atsirado galimybė. Priklausiau Kanadoje veikiančio „KestonCollege“ padalinio, kovojančio už religijos laisvę komunistiniuose kraštuose, valdybai. Tuo metu valdyba gavo leidimą atstovams vykti Maskvon pas Tarybų Sąjungos Religinių reikalų viršininką ir išreikšti savo reikalavimus. Kadangi mūsų skyriuje buvo ukrainiečiai, lietuviai, latviai ir estai, tai gavome leidimą po lankymosi Maskvoje dar aplankyti savo krašto Religinių reikalų viršininkus. Todėl mudu su profesoriumi Romu Vaštoku, kaip lietuviai Kanados atstovai, lankėmės Vilniuje ir Kaune. Tuo metu dar daug kas buvo draudžiama, tvyrojo baimė, pokalbiuose nesimatė geresnio rytojaus. Tačiau tuojau pat tą vasarą viskas tiesiog stebuklingai pasikeitė. Tada supratom: tikrai Dievas stebuklą padarė!“
Garbaus amžiaus sulaukęs prelatas Jonas Staškevičius prašo Dievo, kad dar neleistų jam pavargti, kad dar galėtų tarnauti parapijiečiams. Minėtame laiške jis rašo: „Dabartiniu metu vėl „prižiūriu“ dvi savo buvusias parapijas Londono vyskupijoje. Londono mieste Šiluvos Mergelės Marijos buvusi lietuvių parapija jau savo pastatų nebeturi ir yra prisiglaudusi vienos vietinės parapijos patalpose, o aš esu jų kapelionas. Delhi mieste Šv. Kazimiero lietuviška parapija dar turi savo pastatus ir veikia, o aš esu tos parapijos administratorius – klebonas. Norėjau atkreipti dėmesį, kad Torontas nėra viskas, nes yra ir kitos vietovės, kuriose tenka darbuotis, o pats didžiausias centras yra „Anapilis“ Misisogos mieste“.
Aplankius Lietuvą, Anykščių kraštą, pabendravus su tėviškėnais, regis, palengvėja metų našta. Lankys, kol leis jėgos. Grįžta į Kanadą pažvalėjęs, dar norintis tarnauti Dievui ir žmonėms. Daug, jau daug Kanados lietuvių atgulė Šv. Jono kapinėse. Tarp jų palikuonių – vis mažiau kalbančių lietuviškai. „Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba“, – sakė Vydūnas. Negerai, kai tie dar šnekantys lietuviškai vis įterpia svetimžodžius. Gal bent kiek padės apvalyti tą šnekamąją Kanados lietuvių kalbą prelato Jono Staškevičiaus sudarytas ir išleistas „Tinginių žodynas“, kur jis siūlo paplitusius tarptautinius žodžius pakeisti lietuviškais atitikmenimis, kurių kalbantys pritingi prisiminti, ieškoti.
Su prelatu Jonu Staškevičiumi susitikome, bendravome 2019 m. vasarą, dalyvaudami Miesto šventės renginiuose. Jis džiaugėsi gražiomis permainomis Anykščiuose. Mes, anykštėnai, jas ne visada pastebime. Padovanojo savo naujausią lietuvių ir anglų kalbomis parašytą knygą „Pasaulio pagrindai: naujoji prielaida“, kurioje kalbama, kaip susiderina tikslieji mokslai su religija. Yra apie ką pamąstyti, paskaičius šią religinę studiją. Atsisveikindami pasilinkėjome vėl susitikti, bendrauti, jei Dievas leis, ateinančią vasarą. Tada gal bandysime aiškintis, kas yra neretai minima, bet daugeliui sunkiai suvokiama amžinybė, kurioje dingsta į mirtį vedęs laikas, išnyksta atstumais matuojama erdvė.
Pasakojimo autoriai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
2020.03.18; 15:20
