Kaip Kalnų Karabacho išlaisvinimo operaciją vertina Ukrainos karinis ekspertas

Antanas Rašimas

Aleksejus Arestovičius – Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas. Jis iš tų politikų, kurie nevengia žurnalistų. Tik duodamas videointerviu dažniausiai tvirtina kalbąs ne kaip oficialus Ukrainos pareigūnas. Jis mėgsta prisistatyti privačiu karniu ekspertu.

Nenuostabu, kodėl A.Arestovičius taip elgiasi. Jo videointerviu, pavyzdžiui, ne sykį skelbti kanale Politeka, arba pokalbiai su azerbaidžaniečių žurnalistais, – aštrūs. Juos tikrai verta išgirsti Lietuvos skaitytojams.

Perklausiau dešimtis jo komentarų, kuriuos iki šiol galima išvysti youtube.com erdvėje. Ir štai kas įsiminė.

Kalnų Karabacho išlaisvinimas – unikali operacija

Aleksejus Arestovičius mano, kad Azerbaidžanas, susigrąžindamas Kalnų Karabachą per 44 dienų karą 2020-ųjų pabaigoje, pasiekė puikią strateginę ir taktinę pergalę. Jei oficialusis Baku būtų klausęs Europos ir JAV patarimų, kaip vertėtų sureguliuoti konfliktą su Didžiosios Armėnijos mitu vis dar fanatiškai tikinčia Armėnija, Azerbaidžano teritorinis vientisumas nebūtų iki šiol atkurtas. Derybos būtų užtrukusios ne vieną dešimtmetį. Taigi Azerbaidžano vadovybė, pasak A.Arestovičiaus, pasielgė labai teisingai, nusprendusi daugiau nebelaukti – griežtomis karinėmis priemonėmis susigrąžinti savas žemes.

Kita svarbi Azerbaidžano pergalė – susidraugavimas su Turkija. Nereikia pamiršti, jog turkai ir azerbaidžaniečiai, nors ir labai giminingos tautos, vis tik kadaise ne sykį tarpusavyje kariavusios. Be to, svarbus ir religinis faktorius. Nors turkai ir azerbaidžaniečiai – musulmonai, bet tarp jų esama rimtų skirtumų. Vieni – sunitai, kiti – šiitai. Tad jų susidraugavimas, kai oficialioji Ankara pavadina Azerbaidžaną savo artimiausiu strateginiu partneriu, kurį ji, esant reikalui, gins ir ginklu, ir politinėmis priemonėmis, – labai svarbus. Turkijos įsikišimas ženkliai tramdo Rusiją. Rusija bijanti atviro ginkluoto konflikto su turkų kariškiais. A.Arestovičiaus manymu, Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai (Sakartvelui) mažiau pasisekė. Jos neturinčios tokio partnerio kaip Turkija. Teritorinių praradimų turinčios Ukraina, Gruzija ir Moldova negalinčios pasigirti, kad turėtų sąjungininkų, kurios jas gintų ginklu. Azerbaidžanas tokį partnerį turįs.

A.Arestovičius pabrėžė, kad Baku labai teisingai pasielgė, kai liovėsi kreipti dėmesį į Vašingtono, Paryžiaus, Briuselio, Berlyno patarimus, kaip jam būtina bendrauti su Jerevanu. Imtinas pavyzdys – Turkija. Nors ji – NATO narė, tačiau nebijanti rimtai pasiginčyti su amerikiečiais, prancūzais, graikais. Taip ir turi būti – dvasiškai stipri valstybė gina savo specifinius interesus nepaisydama sąjungininkių spaudimo. Neverta aklai paklusti kiekvienam Vakarų reikalavimui. A.Arestovičius, be kita ko, norėtų, kad ir oficialusis Kijevas būtų kur kas drąsesnis ginčijantis su Paryžiumi, Berlynu ar Vašingtonu. Nes Vakarai ne visuomet elgiasi teisingai, apdairiai.

Taigi Azerbaidžano politikus jis laiko rimtais, daug ėjimų į priekį numatančiais, mokančiais daryti kompromisus, kai to tikrai reikia, kantriai dirbti mokančiais veikėjais. O štai Armėnijos premjero Nikolos Pašinano jis nelaiko rimtu politikos žaidėju, juolab – demokratu. Taip, N.Pašinianas demokratišku keliu atėjo į valdžią Armėnijoje ir turėjo gražių tikslų -neutralizuoti vadinamąjį karingąjį Kalnų Karabacho klaną, kuriam svarbu buvo išlaikyti šias žemes savo rankose vien dėl to, kad be Kalnų Karabacho – jie niekas, tuščia vieta. Jei Kalnų Karabachas grįžta Azerbaidžanui, jie lieka be pagrindo po kojomis.

Nikolas Pašinianas – joks demokratas

Tačiau N.Pašinianas, užuot po truputį pratinęs šį klaną atsisakyti visų kliedesių dėl senovinių armėnų žemių nuo jūrų iki jūrų, labai greitai nuleido rankas. Pasidavė jų spaudimui. Puolė jiems pataikauti. Pavyzdžiui, siuntė savo sūnų atlikti privalomąją karo tarnybą į Kalnų Karabachą (šitaip mirtinai įžeisdamas nacionalinius azerbaidžaniečių jausmus), pats ten su žmona važinėjo ir šūkaliojo, esą ši žemė – Armėnija, ir taškas. Jo žmona ten net su kitomis moterimis mokėsi karybos. N.Pašinianas nieko nepadarė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgios liautųsi apšaudžiusios Azerbaidžano miestus ir gyvenvietes, neturinčias nieko bendro su Karabachu (omeyje turimi Giandžos, Tertero, Bardos bombardavimai; žvelgiant atidžiau – tai karo nusikaltimai).  Akivaizdu, kad N.Pašinianas nebesuvaldo vadinamosios Karo partijos. Jis jos bijo. Baiminasi, kad jo nenušautų kaip kadaise armėnų separatistai iššaudė Armėnijos parlamentą, siekusį draugiškesnių santykių su Azerbaidžanu. Jis daug nuveikti šia kryptimi negalįs. Bet jis nė nebando pasistūmėti į priekį nė per milimetrą. Štai kas blogai.

Čia meškos paslaugą Armėnijai pakišo ir Vakarai. Užtuot aiškiai pasakę Armėnijai, kad ji privalanti pasitraukti iš jai nepriklausančių teritorijų, tiek Vašingtonas, tiek Paryžius, tiek Briuselis su Strasbūru ne vienerius metus pataikavo Armėnijai, skirdami ir finansinės paramos, ir užmerkdami akis į jos agresyvumą. Todėl dėl šiandienės apvergtinos Armėnijos padėties pirmiausiai kalti tie amerikiečių, prancūzų, vokiečių politikai, kurie apsimesdavo, jog Armėnija nėra nei agresorė, nei okupantė. A.Arestovičius nesuprantantis tų Vakarų politikų, kurie N.Pašinianą laiko demokratu, nes tas, kuris pažeidžia kitų valstybių teritorinį vientisumą, negali būti padorus.

A.Arestovičiaus manymu, Azerbaidžano vadovybė elgiasi labai protingai, įžvalgiai – siekia savo tikslų kantriai, lėtai, bet – užtikrintai. Nekreipė dėmesio į tendencingus Vakarų patarimus. Kai reikėdavo, eidavo į kompromisus (pavyzdžiui, Kalnų Karabacho sostinę Hankendį dar paliko armėnų rankose; tiksliau tariant – laiku sustojo, įsileido rusų taikdarių). Azerbaidžanas siekė optimalių rezultatų, nes šiuo metu Rusijos visiškai išstumti iš šio regiono – neįmanoma. Rusijos taikdarių, kurie dabar patruliuoja Kalnų Karabache, karinis analitikas A.Arestovičius nelaiko didele problema. Rusijos taikdariai Kalnų Karabache – greičiau Azerbaidžano įkaitai nei rusiškas „Trojos arklys“. A.Arestovičius apgailestavo, kad Ukraina nemoka savo tolimųjų tikslų siekti kaip Azerbaidžanas – nesimėtydamas į šalis, kantriai, diena iš dienos.

Ko dabar galinti imtis Armėnijos karo partija? Siųs diversantus, sprogdins minas, grobs įkaitus. Žodžiu, mėgins sukelti Azerbaidžanui kuo daugiau nepatogumų ir trukdžių. Azerbaidžanas tam turi būti pasiruošęs. Azerbaidžanas neturįs pamiršti ir Vakarų dviveidiškumo – jei Armėnija kurstys žudynėms savus kamikadzes, Vakarai šauks, esą kalta ne Armėnija, esą kaltas Azerbaidžanas. Viską apvers aukštyn kojomis.

Beje, A.Arestovičius mano, kad Azerbadžanas – užtektinai demokratiškas, tolerantiškas, išmintingas. Kur kas padoresnis nei šiandienė Armėnija. O tie, kurie reikalauja absoliučios demokratijos, neturėtų užmiršti, kad šiandieninė demokratija – gilioje krizėje. Demokratija išsigimstanti. Ir dar nežinia, kuo baigsis ši problema tiek Amerikai, tiek Europai, nes ir ten, ir ten valdžią į savo rankas užtikrintai ima vadinamieji ultra kairieji.

Didžiausi demokratijos trūkumai

A.Arestovičius įsitikinęs, kad šiais laikais absoliuti demokratija – blogis. Ypač toms šalims, kurios turi neužbaigtų karinių konfliktų. Jei

Ukraina aklai laikysis tų principų, kuriuos jai nori primesti Vašingtonas ir Briuselis, ukrainiečiai praras valstybę. Pats šauniausias avriantas: kai griežta valdžia derinama su demokratija, kai griežta tvarka ir atvira visuomenė koreliuoja. Azerbaidžanas moka derinti šiuos du elemetus. Todėl ir laimi. Nes absoliuti demokratija ilgainiui išsigimsta į anarchiją. Štai Izraelyje iki šiol veikia griežta karinė cenzūra. Bet niekas žydų valstybės nekaltina spaudos laisvės suvaržymais, paminant demokratiją. Izraelis kitaip juk negali. Jis – kariaujanti valstybė. Todėl ir Ukrainai derėtų imti pavyzdį iš Azerbaidžano: kaip griežtą ranką suderinti su demokratija. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, Pietų Korėją. Šiandien šią valstybę laikome ir demokratiška, ir sėkmingai ekonomiškai besitvarkančia. O juk ten visai neseniai griaudėjo kariniai perversmai…

Taigi demokatija turinti trūkumų. Jei atvirai visuomenei leidžiama gyenti be jokių apribojimų, draudimą, turime vadinamąjį „bardaką“.

Tačiau didžiausias skirtumas tarp šiandieninių Vakarų ir, sakykim, Azerbaidžano – požiūris į tokias sąvokas kaip teisingumas. Vakarai į karines ir politines trintis težiūri kaip į geopolitiką, jėgų balansą, ekonominius išskaičiavimus. Vakarai neturi nė kruopelytės moralės. O Azerbaidžanas pirmiausia svarsto, kas yra teisinga. Štai kodėl Vakarai nesupranta Azeraidžano, susigrąžinusio savo žemes. O juk turėtų suprasti. Azerbaidžaną būtina pagirti, nes jis elgėsi teisingai. O Vakarus būtina kritikuoti, nes jie epalaikė teisingai besielgiančio Azerbaidžano. O ir dabar vis dar priekaištauja, nurodinėja…

Žodžiu, Lietuvos skaitytojams ir žiūrovams vertėtų bent retsykiais susirasti Ukrainos eksperto A.Arestovičiaus videokomentarus, kuriuose į pasaulio problemas žvelgiama, mano manymu, giliai ir protingai.

2021.08.17; 12:00