Prieš metus šioje skiltyje rašiau, kad 1991 m. sausio 13 d. įvykių sukaktuvių proga Sausio 13-osios aukų kapus aplankė didelė grupė skustagalvių. Apie 50 jaunuolių susirinko Vilniuje prie Antakalnio poliklinikos. Nuo ten kolona tylomis žygiavo į kapines. Kapinėse jaunuoliai taip pat apsiėjo be kalbų, tik padėjo vainiką prie Sausio 13-tosios aukų kapų. Eitynes stebėjo per 40 policininkų. Pareigūnai teigė jokių pažeidimų nematę (“Draugas”, 2009 m. kovo 11 d.). Man tai paliko gerą įspūdį ir bent iš dalies sugrąžino žiniasklaidos kuriamą įvaizdį, kad skustagalviai yra kažkokie vien tik pasigailėjimo verti išsigimėliai. Po metų skustagalviai, tie patys ar kiti, vėl atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre. Kovo 11-ąją Vilniuje surengtose eitynėse, kuriose dalyvavo jaunuoliai skustomis galvomis, skambėjo šūkiai “Lietuva – lietuviams”. Eisena turėjo reikiamus leidimus iš savivaldybės. Lietuvoje nėra American Civil Liberties Union (CLA), bet matyt, ten veikia jam giminingas Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI).
Instituto direktorius Henrikas Mickevičius sunerimęs, kad naudotas šūkis “Lietuva – lietuviams”. “Kai kas šį šūkį gali laikyti rasiniu, kas kitas – nacionalistiniu. Ne taip svarbu – tai šūkis, suponuojantis, kad tie žmonės laiko Lietuvą etninių lietuvių valstybe, o visi kiti turbūt – antrarūšiai piliečiai. Jie aiškiai propaguoja etninės, o ne pilietinės valstybės principą, o tai šiuolaikiniame pasaulyje tikrai nepriimtina”, – teigė H. Mickevičius (“Draugas”, 2010 m. kovo 16 d.). Tas pats šaltinis teigia, kad LR Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad tauta – visi jos piliečiai, o ne etniniai lietuviai. Čia kažkaip ne taip išvedžiojama. Paprastai laikoma, kad valstybė susideda iš jos piliečių, o tauta turi savo tautiečius. Valstybė ir tautybė yra dvi skirtingos sąvokos ir jų nereikėtų painioti.
Žmogaus teisių gynėjo baimė čia nesibaigia. Jam nerimą kelia, kad į eitynes grįžo jaunuoliai su skustomis galvomis, kurie rengiasi kariškai. “Pernai jie buvo pasislėpę už lietpalčių ir kepurių, o šįmet vėl pasirodė”, – kalbėjo ŽTSI direktorius. Pašnekovas spėja, kad šie žmonės vėl į viešumą išėjo po pernykščio žygio, nesulaukę didelio neigiamo atgarsio. Kai kurie politikai tokį poelgį palaikė žygiu, o žiniasklaidoje skustagalviai buvo vadinami patriotais. Gal pasijutęs, kad su savo išvedžiojimais per toli nuėjo, H. Mickevičius šoka teisintis: “Aišku, nesakau, kad tokias eitynes reikia drausti, bausti, bet turi būti tam tikras įvertinimas, kurio visiškai nėra.” Man atrodytų, kad pats ŽTSI direktorius prie tokio įvertinimo priėjo, tik gal niekas neskuba jam pritarti.
Pastumkime visą šį reikalą toliau. Sakykime, kitais metais uniformuoti skautai, kurie rengiasi “kariškai”, suruoštų eitynes ir skanduotų savo šūkį “Dievui, Tėvynei ir artimui!” Neduok Dieve, jei juos pamatytų ir išgirstų gerbiamas ŽTSI direktorius. Jei taip įvyktų, jam tektų pasipiktinti, kad propaguojami Dievas ir Tėvynė, o „antrarūšiams piliečiams” priskiriami ateistai ir Lietuvoje gyvenantys kitataučiai. Arba paimkime ateitininkus, šįmet švenčiančius savo sąjūdžio šimtmetį. Jų šūkis ,,Visa atnaujinti Kristuje” irgi turėtų užkliūti žmogaus teisių stebėtojams.
Įdomiu sutapimu tame pat š. m. kovo 16 d. “Draugo” puslapyje skaitome pranešimą apie kitą baimę. Buvęs LR Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas bijo, kad privalomas karo tarnybos grąžinimas sukels naują emigracijos bangą. Jo nuomone, privaloma tarnyba yra didžiulė klaida. Jis kritikavo Krašto apsaugos ministerijos parengtą Karo prievolės įstatymo programą, pagal kurią bus parengtas naujas Karo prievolės įstatymas. Pagal programą, Seimas galės pasirinkti iš kelių karo prievolės atlikimo būdų. “Vėl siūloma grįžti prie privalomo karių šaukimo arba jį sieti su būtiniausiais kursais, kurie truktų dvyliką mėnesių”, – tvirtina J. Olekas. Jis pabrėžė, kad socialdemokratai yra prieš privalomos karo tarnybos grąžinimą. Anot jo, Konstitucinis Teismas neprieštarauja profesionalios kariuomenės sukūrimui. Reikėtų dar pridurti, kad ta pati Konstitucija neprieštarauja prieš pusantrų metų turėtam privalomam šaukimui ir tarnavimui krašto kariuomenėje. Pasisakydamas prieš šaukimą kariuomenėn, J. Olekas neužmiršta patriotiško jaunimo auklėjimo, nors nemano, kad tai turėtų būti daroma kariuomenėje. Jo tvirtinimu, savanoriškumo pagrindais sukurta kariuomenė yra galingesnė ir patikimesnė šalies gynyboje. Tai sakydamas jis lyg ir bando apeiti daugelyje pasaulio valstybių nusistovėjusią tvarką dėl privalomos tarnybos krašto kariuomenėje.
Atrodytų, kad H. Mickevičius ir J. Olekas, gal vienas kito ir nepažindami, pučia į tą pačią dūdą. Pirmasis vengia priminimo, kad Lietuva yra lietuviams, nors tai nereiškia, kad negalėtų būti draugiška ir kitiems. Taip pučiama į kosmopolitizmo dūdą, kur sąmoningai vengiama tautiškumo ir kitų tradicinių vertybių puoselėjimo. J. Olekas, prabėgomis pritaręs patriotiškumui, stoja apsaugoti Lietuvos jaunimą nuo privalomos karinės tarnybos. Jis bauginančiai pranašauja, kad jei toks įstatymas būtų priimtas, tai sukeltų naują emigracijos bangą. Jis taip pat primena, kad privaloma tarnyba kariuomenėje yra tas pats, kaip buvo sovietiniais laikais ir iki šiol kai kuriose totalitarinėse valstybėse. Kaip į tai sureaguotų Izraelis, Šveicarija ir kitos, savęs totalitarinėmis valstybėmis nelaikančios šalys?
Neskubėkime gėdyti patriotiškus jausmus turinčių, nors jų šukuosena ne mūsų skonio. Neskubėkime siūlyti minties, kad, reikalui atėjus, kraštą apgins vien turimi savanoriai. Pasisakant už privalomą karinę tarnybą, prisimena senolių dainos žodžiai: “Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis…” O gal atėjo laikai, kada tų artojėlių nebereikia?
„Draugas”
Gintaro Visocko nuotraukoje: Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.
2010.04.06
