Šiandien Seimas vienbalsiai parėmė rezoliuciją (inicijuotą Seimo narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno) dėl mūsų laisvės pirmeivių, dar 1979-aisiais nepaisant realios grėsmės parengusių viešą Memorandumą dėl Ribentropo-Molotovo pakto ir jo pasekmių panaikinimo, kurioje susiejo juos su Baltijos keliu, atvedusiu į Kovo 11.
Ne tokia paprasta buvo Memorandumo sukūrimo ir paskelbimo istorija. Siūlau ištrauką iš knygos apie vieną iš Memorandumo signatarų – Vladą Šakalį, „Antarktidos imperatorius“, Vilnius 2009.
Minint Molotovo–Ribbentropo pakto 40-ąsias metines, slaptuosius protokolus ir ją papildančią istorinę medžiagą kartu su komentarais dviejuose numeriuose paskelbė Povilo Pečeliūno (Kovo 11 signataro Sauliaus Pečeliūno dėdė) leidžiamas pogrindinis almanachas „Alma Mater“. Šio leidinio trečiasis (1979 m. liepos–rugsėjo mėn.) numeris buvo išleistas kaip protesto ženklas prieš Stalino ir Molotovo bei Hitlerio ir Ribbentropo sąmokslą, pasmaugusį Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Vienas iš jau minėto Antano Sakalausko bičiulių, taip pat kaunietis medicinos instituto studentas Šarūnas Žukauskas, 1973 m. su slaptųjų protokolų medžiaga pakliuvo į KGB rankas.
Vilniaus KGB rūsiuose Š. Žukauską likimas suvedė su Vladu Šakaliu, tardomu už nepadarytus nusikaltimus. Vladas padėjo Š. Žukauskui parašyti baigiamąją kalbą „teisme“, kuris už mėginimus viešai paskelbti Molotovo–Ribbentropo pakto dokumentus pasmerkė Šarūną Žukauską kalėti šešerius metus.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Iškėlus trečią bylą buvau tardomas dvejus metus. KGB rūsiuose prie konservatorijos. Gal jums ir keista, bet tas visas bylas galima pakelti. Baltais siūlais siūtos – grubus darbas. Trečiosios bylos metu KGB rūsiuose sutikau kaunietį Šarūną Žukauską, šeštakursį Medicinos instituto studentą. Jo byloje figūravo Molotovo–Ribbentropo slaptųjų protokolų kopija. Tada mažai kas Lietuvoje apie juos žinojo. Aš taip pat ne. Paprašiau, kad jis tuos tekstus gautų – tardomasis gali reikalauti bylos išrašų (jį tardė Rimkus, mano senas „pažįstamas“). Leido. Persirašiau juos kuo smulkiau ir per visus katorgos metus išsaugojau – patyręs buvau. Grįžęs iš lagerio nusprendžiau, kad tam paskirsiu visą savo likusį gyvenimą.
………………………………………………………………………………………….
Sužinojęs apie Molotovo–Ribbentropo paktą, jo pasirašymo aplinkybes, slaptuosius protokolus ir tai, kad ši medžiaga Lietuvoje jau platinama, Vladas Šakalys suprato, kad vien platinti medžiagą nepakanka. Atvykusiai į pasimatymą motinai išdėstė savo mintis, bet rezultatų nebuvo.
Praėjo penkeri metai. 1979 m. grįžęs iš įkalinimo vietos į Vilnių Vladas Šakalys, nors ir oficialiai prižiūrimas sovietinės milicijos, iš karto ėmė svarstyti, kaip geriau panaudoti slaptus Molotovo–Ribbentropo pakto susitarimus Lietuvos laisvės byloje. Kaip tik tuo metu jam dalyvaujant susikūrė Lietuvos laisvės lyga, labai tikusi tam reikalui įgyvendinti.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Sugrįžau prieš pat Molotovo–Ribbentropo sutarties 40-ąsias metines. Nutarėme su Antanu Terlecku parengti tai progai skirto pareiškimo tekstą. Julius Sasnauskas ir Antanas – truputį prisidėjau ir aš – surašė galutinę 45 pabaltijiečių pareiškimo redakciją“ […] „Surinkę parašus nuvažiavom į Maskvą. Ten pareiškimą pasirašė A. Sacharovas. Tiesą sakant, jo parašas ir atvėrė duris tam dokumentui, kitaip jis gal būtų ir nenuskambėjęs taip plačiai. Mūsų pareiškimą parėmė keli rusų disidentai, jo pažįstami.
Su parengtais teksto metmenimis A. Terleckas ir J. Sasnauskas rugpjūčio 12 d. nuvyko į Tartu pas Martą Niklusą, lietuvių disidentų teismų stebėtoją iš Estijos. Tartu lietuviai kartu su Martu Niklusu tekstą patikslino. Kitą dieną M. Niklusas surinko estų parašus. Po to šis tekstas buvo perduotas Šiauliuose Jadvygai ir Jonui Petkevičiams. J. Petkevičienė netrukus nuvyko į Jelgavą pas Ivarą Žukovskį, jis ir padėjo jai surinkti latvių parašus.
Galiausiai parašai buvo surinkti Lietuvoje. Kreipimąsi į pasaulį su reikalavimu panaikinti Molotovo–Ribbentropo pasekmes ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę 1979 m. vasarą pasirašė daug Lietuvos laisvės lygos narių.
Antanas Terleckas rugpjūčio 20 d. į Maskvą nusivežė dokumentą su lietuvių, latvių bei estų parašais. Ten jie pirmiausia susitiko su Malva Landa, ji pasiūlė pridėti kelis sakinius, išreiškiančius rusų disidentų pritarimą išdėstytiems teiginiams. Ji pati perspausdino tekstą su priedu ir skubiai nuvežė pas Andriejų Sacharovą ir Eleną Bonner pasirašyti, nes žinojo, kad jie rengiasi išvykti. A. Sacharovas atidžiai perskaitė tekstą ir pasirašė pareiškęs, kad Baltijos tautų atžvilgiu buvo padarytas nusikaltimas ir joms turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti savo tolesnės raidos kelią. Tą patį padarė ir jo žmona E. Bonner. Po to Malva Landa pasirašė dokumentą, pati nuvyko pas A. Lavutą ir T. Velikanovą toliau rinkti parašų. Buvo surinkti parašai tų, kurie tą dieną buvo rasti.
Tatjana Velikanova tekstą su parašais perdavė savo pažįstamam Vakarų žurnalistui, per kurį į užsienį patekdavo ir kiti disidentų dokumentai. Taigi vienintelis egzempliorius su originaliais parašais iškeliavo į užsienį, o SSRS viduje liko įvairios kopijos su skirtingu signatarų skaičiumi.
Sutikusiųjų pasirašyti protesto memorandumą buvo 49, bet į Vakarus patekusiame memorandume nebuvo paminėti keturi signatarai, o būtent jis buvo labiausiai išplatintas. Todėl dokumentas gavo 45 pabaltijiečių memorandumo pavadinimą.
Be jau anksčiau minėtų Rusijos disidentų, pasirašydami memorandumui pritarė Viktoras Nekipelovas, Jurijus Belovas, Tatjana Osipova, Ivanas Kovaliovas, Irina Žolkovskaja Ginzburg, Leonidas Ternovskis.
1979 m. rugpjūčio 23 d. protesto pareiškimas buvo parengtas labai profesionaliai ir išskirtinai remiantis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės aktais – šitaip išvengta galimo tik antisovietinio interpretavimo. Iš dokumento matyti, kad jį rengė žmonės, gerai žinoję istorijos faktus.
Dokumentas teigė pasauliui okupuotų Baltijos valstybių rezistentų bendradarbiavimą, nušvietė Vakarams tebegaliojantį Rytų Europos pasidalijimo neteisėtumą. Kartu memorandumas tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos šalių politinei išeivijai liudijo jų tautų tėvynėje gyvybingumą ir ryžtą kovoti dėl nepriklausomybės atkūrimo. Pareiškimas sukėlė tarptautinį atgarsį tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Visiškai ignoruoti dokumento Vakarų politikai negalėjo, nes tai buvo sovietų okupuotų valstybių piliečių oficialus reikalavimas.
Nuo šiol 45 pabaltijiečių memorandumas tapo svarbiausiu argumentu lietuvių organizacijoms ir diplomatams Vakaruose, reikalaujant atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Savaime suprantama, kad 49 okupuotų Baltijos valstybių piliečių grupė ir jų rėmėjai Rusijoje tapo KGB teroro taikiniu. 1979 m. spalio 3 d. Vilniuje atliktos kratos Antano Terlecko, Vlado Šakalio, Algirdo Statkevičiaus ir Juliaus Sasnausko butuose, kitose vietovėse gyvenusių memorandumo signatarų butuose. Memorandumui patekus į užsienio spaudą ir radiją pradėta ieškoti dokumento originalų Vilniuje, Rygoje, Taline ir Maskvoje. Šiuose miestuose atlikta 14 kratų. 1979 m. spalio 30 d. Antanas Terleckas, o Julius Sasnauskas – 1979 m. gruodžio 11 d. buvo suimti ir vėliau nuteisti.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Kagėbistai nusprendė surasti bent keletą iš mūsų, kurie savo parašo atsisakytų. Ir tada jau būtų nagrinėjamas ne dokumentų turinys, bet pati intriga. Ta dingstimi ir mane į KGB atsivežė. Tardė penkias valandas. Aš nesutikau atsisakyti. J. Sasnauskas ir A. Terleckas jau buvo suimti. Supratau, kad manęs laukia areštas, tardymai, ilgi metai katorgos. Nusprendžiau slėptis. Slapstydamasis dauginau mašinėle ir protokolus. Žinojau, kad gausiu 10–15 metų. Nutariau pabandyti pereiti sieną. Tokį sprendimą padiktavo neviltis.
Toliau sekė legendinė Vlado Šakalio pasitraukimo į Vakarus per SSRS-Suomijos sieną, „geležinę uždangą”, epopėja.
Kokie žmonės tada gyveno!!!
2019.08.22; 19:13
