Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų, šveicarų ir Lichtenšteino kunigaikštystės literatūros skaitykloje seniai nebuvo tiek svečių – š. m. gegužės 31 d. skaityklos vedėjos Rasos Matulevičienės kvietimu atvyko ne tik literatūros, bet ir Vilniaus mylėtojai, visi kartu jie – Kornelijaus Helio kūrybos ir lietuviškos veiklos gerbėjai, bičiuliai. Šio 1956 m. Zalcburge gimusio humanitaro darbams surašyti neužtektų jaučio odos – vokiečių kalbos ir literatūros, austrų literatūros dėstytojas, rašytojas, publicistas, radijo laidų rengėjas, vertėjas. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Austrijos universitetuose (Zalcburgo, Vienos, Klagenfurto).
Mums, lietuviams, Kornelijus Helis ypač brangus dėl gausybės lietuvių literatūros vertimų, dėl lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos vokiškai skaitančioje Europoje.
Jis yra parengęs dvi lietuvių literatūros antologijas, kuriose yra nemažai jo paties verstų tekstų. Skaitančią Europą supažindino su A. Vienuolio, M. Katiliškio, R.Gavelio, J.Ivanauskaitės, M. Ivaškevičiaus, A. Marčėno, V. Bložės, J. Kunčino, V. Juknaitės, K. Platelio ir daugelio kitų autorių kūryba.
Kornelijaus Helio darbai įvertinti gražiais apdovanojimais: Austrijos valstybine premija už mokslinę publicistiką (1996), Lietuvos rašytojų sąjungos Poezijos pavasario prizu už lietuvių poezijos vertimus į vokiečių kalbą (2004), Lietuvos Respublikos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Karininko kryžiumi (2004), Švento Jeronimo premija už lietuvių literatūros vertimus (2010).
Kornelijus Helis abiem 2009 m. Europos kultūros sostinėms rengė literatūrinius projektus: „Lincas skaito Vilnių“ (Lince) ir „Vilnius skaito Lincą“ (Vilniuje).
2009 m. išėjo jo knyga apie bundantį Vilnių „Der eiserne Wolf im barocken Labyrinth. Erwachendes Vilnius“. Tais pačiais metais Klagenfurte buvo išleista 316 puslapių knyga „Vilnius“, kurią autorius pristatė š.m. gegužės 31 d.Vilniuje.
Jaudinančiai skambėjo pirmieji svečio žodžiai: „Šiandien man ypatinga diena – atiduoti Vilniui, ką gavau iš Vilniaus“.
Domėtis Lietuva ir Vilniumi Kornelijus Helis pradėjo netikėtai: 1984 – 1986 m. jis Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. Būdamas tikras humanitaras, jis ėmė mokytis kalbos tos šalies, kurioje gyveno. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo germanistė, dr. Jūratė Dikšaitė, iki šiol ištikima jo vertimų konsultantė.
Kalbėdamas apie pirmąją pažintį su Lietuva, bibliotekos svečias žaismingai papasakojo, kaip vykdamas į Vilnių, šį miestą matė J. Bobrowskio eilėraščių vaizdais – kitokios informacijos neturėjo, juk interneto nebuvo.
Minėtoje knygoje apie bundantį Vilnių autorius kalba apie groteskiškus „realiai egzistuojančio siurrealizmo“ – to meto sovietinio gyvenimo – vaizdus: kaip per dvejus metus jam nepavyko nusipirkti tualetinio popieriaus, kaip pasidarė bloga paragavus vienintelės rūšies dešros iš parduotuvės, kaip per Kalėdas nebuvo šventinio apšvietimo. Po dvejų metų, praleistų Sovietų Sąjungoje, jam buvo aišku – ieškantieji politinių alternatyvų ir pokyčių šioje šalyje neras nieko.
Ir vis dėlto Kornelijus Helis nuolat grįždavo į Vilnių. Minėtoje knygoje jis supažindino su svarbiausiais miesto istorijos momentais, prisodrindamas juos savo išgyvenimais ar įspūdžiais. Nepamiršo geranoriškai pakritikuoti lietuvių gebėjimo „improvizuoti paskutiniąją minutę“, bet vis dėlto prisipažino, kad Vilnius yra mylimiausias jo miestas – po trumpų „flirtų“ su Roma, Venecija, Praha ar Tiubingenu. Jis myli Vilnių tokį, koks jis yra.
Naujojoje savo knygoje, kuri išleista rinktinių Europos miestų serijoje „Europa erlesen“, K. Helis suteikia žodį 83 autoriams, tekstų originalai parašyti 13 kalbų. Daugelį tekstų išvertė pats sudarytojas. Jis taip parinko poeziją ir prozą, kad būtų papasakota miesto istorija – literatūriniais tekstais, dienoraščiais, laiškais. Antras tikslas buvo atskleisti miesto topografiją.
Knyga gimė iš medžiagos, kauptos beveik du dešimtmečius – pats ieškojo, klausinėjo kolegų lietuvių.
Knyga pradedama austrų poeto H.C. Artmanno eilėraščiu, kuriame autorius dar sovietų okupacijos metais, žiūrėdamas pro „Lietuvos“ viešbučio langą, siekė atkreipti europiečių dėmesį į Vilnių: /negi neturite akių kaktoje/jūs europiečiai, žiūrėkite.
Taip vokiškai skaitantys europiečiai pakviečiami į beveik 700 metų truksiančią literatūrinę kelionę: nuo legendos apie geležinį vilką, kurios veiksmas vyksta XIV a., iki Tomo Venclovos minčių apie Vilnių, kuris gražesnis už Florenciją. Tiesa, tik keli eilėraščiai skiria legendą nuo istorinio Gedimino laiško, kurį jis pasiuntė keliems Europos miestams, kviesdamas į Vilnių krikščionis amatininkus, pirklius ir karius.
K. Helis kalbėjo, jog nemažai aptiktų tekstų jam pačiam buvo malonus siurprizas. Toks siurprizas jam buvo gamtininko, keliautojo ir mąstytojo Georgo Forsterio (1772–1775 dalyvavo antrojoje Dž. Kuko kelionėje aplink pasaulį) įspūdžiai apie Vilnių, rašyti 1784 m. – „prieš 100 metų Vilniuje buvo 80 000 gyventojų, o dabar, kartu su 12 000 žydų, vos 22 000.“ Pateikęs liūdną nusiaubto miesto vaizdą, G. Forsteris, tuo metu – Vilniaus universiteto profesorius, vis dėlto mano, jog Vilniaus apylinkės yra gražiausia, ką jis matęs Lenkijoje ir Lietuvoje. Kliūva netvarkai Vilniaus universitete, ypač lenkių apsileidimui, purvui mieste. Bet autorius pastebi religinę toleranciją. K. Helio nuomone, G. Forsterio laiškai rodo, kaip Apšvietos amžiaus atstovui jam nepažįstamas pasaulis kėlė fobijų.
K. Helis pabrėžė į lietuvių kalbą išverstų Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josefo Franko atsiminimų reikšmę (vertė Genovaitė Dručkutė). Beje, ištrauka iš šios knygos yra vienintelė, versta ne iš originalo, o iš vertimo. Sudarytojas parinko tekstą, kuriame taip pat kalbama apie religinę toleranciją: per kviestinius pietus generalgubernatoriaus rūmuose maloniai šnekučiavosi greta sėdėję katalikų vyskupas, stačiatikų archimandritas, liuteronų ir reformatų kunigai.
K. Helis atkreipė dėmesį į tai, kad jis parinktais tekstais siekė parodyti, jog Vilnius kartais tapdavo lyg ir pasaulio istorijos centru. Tad Viniuje sutinkame ne tik Napoleoną, bet ir “Vilniaus koriką“ Muravjovą, kurio XIX a. į vokiečių kalbą išverstus memuarus pavyko aptikti Vienos bibliotekoje: iš parinktos ištraukos sužinome apie Muravjovo žiaurumą, neapykantą „maištininkams“. Sudarytojas pastebėjo, kad Muravjovo terminologija panaši į tą, kurią sovietai vartojo kalbėdami apie Lietuvos partizanus.
Menachemo Begino, kuris, Vokietijai užpuolus Lenkiją, su tūkstančiais Lenkijos piliečių 1939 m. rado prieglobstį Lietuvoje, atsiminimų ištrauka perteikia 1940 metų atmosferą sovietų okupuotame Vilniuje, Lukiškių klaėjime ir liūdnai pagarsėjusiuose KGB rūmuose 1940 – 1941 m., kai ten dar buvo NKVD tardymo izoliatorius ir kai sionistą M. Beginą tardė žydas enkavėdistas.
Trumpos Nykos–Nyliūno dienoraščių ištraukos tarsi įrėmina M. Begino praleistus mėnesius kalėjime: 1939 m.– džiaugsmas atgavus Vilnių; 1941 m. trėmimai į Sibirą, vokiečių okupacija.
K. Helis supažindino su keliais tekstais žydų tematika: Marko Šagalo „Vilniaus sinagoga“, Abrahamo Suckeverio ištraukomis iš jo knygos „Vilniaus getas“, perskaitė jaudinantį Antono Schmido atsisveikinimo laišką, rašytą žmonai – austrų kilmės nacių puskarininkis karo metais padėjo žydams, nemažai jų išgelbėjo. Buvo nacių sušaudytas.
Knygoje stengtasi peteikti skirtingus to paties momento vertinimus. Antai, Antanas Škėma 1944 m. liepos mėn. pradžioje mato žiaurius vaizdus Vilniaus gatvėse, būdamas tarp susijaudinusių lietuvių, kurie stengiasi kaip nors pasitraukti į Vakarus, kad ir su kariniais vokiečių traukiniais. Po kelių dienų tą patį Vilnių, bet kitomis akimis, mato su sovietais atėjęs Ilja Erenburgas.
K. Helis perskaitė paties išverstą Maironio „Vilnius prieš aušrą“, minėjo Eugenijaus Ališankos, Juditos Vaičiūnaitės eilėraščius Vilniaus tema. Pasidžiaugė, kad turėjo garbės poetę pasveikinti Zalcburge.
Kalbėdamas apie aktualiausius istorijos įvykius, K. Helis pacitavo Henriko Nagio Vilniaus baladę, kurioje tilpo nauja vilko staugimo prasmė, Kovo 11-oji, Budapešto ruduo, Prahos pavasaris, verbos, plieniniai tankai už amžinojo miesto sienų, Vilniaus varpai, Prisikėlimo diena.
Knygos sutiktuvių laikas leido tik glaustai apibūdinti kūrinių atrankos principus ir pakalbėti apie reikšmingesnius Vilniaus istorijos momentus, pacituojant kelis daugiabalsio rinkinio autorius. Vokiškai mokantys europiečiai knygos gale gali susipažinti su Vilniaus istorijos apžvalga.
Vilniečiai gali knygą paskaityti Adomo Mickevičiaus bibliotekoje.
O paskaityti tikrai verta – knyga skaitytojui dovanoja daugiataučio Vilniaus mozaiką, poetiškais vaizdais lydi miesto istorijos vingiais, verčia stabtelėti ir kitu žvilgsniu pamatyti pažįstamas vietas.
Be minėtųjų autorių, susitiksime su Johanu Bobrowskiu, Wladislawu Syrokomle, Georgu Braunu, Fadejumi Bulgarinu, Stendaliu, Adomu Mickevičiumi, Tarasu Ševčenka, Alfredu Döblinu, Simonu Dubnovu, Francišaku Aliachnovičiumi, Czeslawu Miloszu, Natalja Arsenjeva, Moiše Kulbaku, Grigorijumi Kanovičiu, Aksinija Michailova, Jurgiu Kunčinu, Maksimu Tanku, Sigitu Geda, Kaziu Bradūnu, Paulina Pukyte ir kitais autoriais, kurių kūryba, dienoraščiai ar dokumentiniai tekstai kalbina Vilniaus praeitį ar dabartį, žymias asmenybes.
Šioje knygoje matome visokį Vilnių – legendinį, šviesų, sugriautą, niūrų, su kraujo atšvaitais, gražesnį nei Florencija.
Nejučiomis prisimeni Vaižgantą: „Lininiai, arielkiniai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet mano broliai“. Taip ir Kornelijus Helis myli Vilnių su jo praeitimi ir dabartimi, su visais jo atspalviais, miestą, kuris jo gyvenimą padarė ypatingą. Vilnius, paties autoriaus žodžiais, jam lieka alternatyva, su kuria jam „patogu gyventi Vienoje“.
Jono Česnavičiaus nuotraukoje: Kornelijus Helis ir jo lietuvių kalbos mokytoja dr. Jūratė Dikšaitė.
2011.06.05
