Artėja vieninteliai Lietuvoje tikri partiniai rinkimai. Keliolika metų TS-LDK vairą solidžiai savo rankose laikęs Andrius Kubilius pasitraukia iš partijos pirmininko posto.
Šis lyderio žingsnis buvo netikėtas, bet suprantamas: rinkimuose į Europos Parlamentą bei į Savivaldos tarybą išsaugotas stabilus elektoratas, tačiau to neužtenka, kad 2016 metais laimėtume rinkimus į Seimą. Siekiant susigrąžinti 2012 metais susvyravusį visuomenės pasitikėjimą, partija turi augti, persigrupuoti, pasitempti.
Atsisakydamas tiesioginio pirmininko posto, A. Kubilius žengė ir antrą – kur kas labiau netikėtą žingsnį, savo įpėdiniu pasiūlydamas jauną žmogų su žinoma pavarde – Gabrielių Landsbergį. Tokį pasiūlymą A. Kubilius motyvavo keturiomis priežastimis: poreikiu atsinaujinti, susivienyti, „konservatyviai modernizuotis“ ir aplenkti estus, kurių ministrui pirmininkui – kitų Europos lyderių nuostabai – vos 35-eri. Tačiau kaip tik tos pačios keturios priežastys mane dar labiau įtikino artėjančiuose rinkimuose balsuoti priešingai. Paaiškinsiu, kodėl.
1. Atsinaujinimas
Partijai reikia atsinaujinti. Tačiau A. Kubilius, parinkdamas sau įpėdinį, juolab garbės pirmininko anūką, siūlo atsijauninti, o ne atsinaujinti. Tai nėra tas pats. Jaunystė nėra savaiminis pranašumas ir atsinaujinimo įrodymas. Tie, kas 2003 m. metais prezidento rinkimuose balsavo už Rolandą Paksą, galbūt rinkosi jaunystę, bet tikrai ne modernų, inteligentišką ir vakarietišką mąstymą, kuriuo išsiskiria garbaus amžiaus jo ekscelencija Valdas Adamkus.
Gali būti, kad Gabrielius Landsbergis yra gabus, stuburą turintis jaunas politikas, kuris ateityje taps brandžiu, savarankišku, mąstančiu ir telkiančiu lyderiu. Šiandien tokia lyderė yra Irena Degutienė, kuri atvers lygias galimybes partijoje ir valstybės gyvenime skleistis tiek liberalesnio, tiek konservatyvesnio sparno jauniems gabiems politikams.
2. Susivienijimas
Partijos pirmininko sprendimas dar neprasidėjus rinkiminei kampanijai, už savo paties suburtos Šešėlinės vyriausybės akių ir be diskusijų Prezidiume agituoti už vos metus partijoje esantį žmogų – tai nėra būdas didinti partijos vienybę. Asmeniškai susilaikau nuo kaltinimų, kuriuos A. Kubiliaus adresu viešai išsakė dalis apgautais pasijutusių partiečių. Tačiau pritariu, jog regalijų perleidimas G. Landsbergiui šiandien smogtų eilinių partijos narių tikėjimui demokratinėmis žaidimo taisyklėmis ir galimybėmis sąžiningai save realizuoti partijoje.
Geriausias saugiklis partijos vienybei susigrąžinti šiandien yra iš prigimties taikus, telkiantis, tvirtas, bet nearogantiškas Irenos Degutienės charakteris. Tokio charakterio asmenybės šiandien reikia, kad būtų sutaikytos neretai išsiskiriančios partiečių ideologinės pozicijos ir kad žengdama į 2016 m. rinkimus partija sustiprintų imunitetą vidinėms ir išorinėms intrigoms bei asmeniškumams.
3. „Konservatyvi modernizacija“
G. Landsbergio tapimas partijos pirmininku nėra geras A. Kubiliaus įvardintos „konservatyvios modernizacijos“ pavyzdys, nebent pripažintume, kad tai tėra nominalus naujas veidas, leisiantis A. Kubiliui ir toliau de facto vadovauti partijai. Paneigimai, kad taip neatsitiks, manęs neįtikina. Žinant iš vidaus, kad partija yra itin sudėtingas mechanizmas, sėkmingą ir veiksmingą naujoko vadovavimą sunkiai įsivaizduoju be labiau patyrusio, ryšius ir įtaką partijoje turinčio politiko, tokio kaip A. Kubilius, globos. Nesu tikras, ar p. Gabrieliaus tapimas „daliniu“, kontroliuojamu lyderiu yra naudingas jam pačiam ir realaus atsinaujinimo siekiančiai partijai.
Kur kas geresnes galimybes partijai susikaupti, „pagaląsti“ savo ideologines gaires ir nuosekliai pasiruošti valstybės reikalų tvarkymo atsakomybei, kurios sieksime 2016 m., sieju su Irenos Degutienės asmenybe. Tikiu, jos suformuotoje komandoje, kaip ir dera moderniems konservatoriams, jaunystė nebus priešinama brandai, o visi dirbs petys petin.
4. Kodėl Estijos neaplenksime
A. Kubiliaus siūlomas įpėdinis iš tiesų yra dar keleriais metais jaunesnis už vieną jauniausių Europoje lyderių Estijos ministrą pirmininką Taavi Rõivas. Tačiau net tapęs naujuoju TS-LKD vadovu, savo patirtimi kolegos esto Gabrielius nei iš tolo neprisivys. Taip yra todėl, kad prieš užimdamas aukštus politinius postus, Taavi Rõivas nesigėdijo „politikos nuo apačios“. Į savo partiją estas įstojo ne prieš metus kaip Gabrielius, o prieš septyniolika metų. Ir pradėjo ne nuo posto Europos Parlamente.
Pirmus trejus metus Taavi Rõivas dirbo Teisingumo ministro patarėju, metus – Gyventojų reikalų ministro patarėju, metus – vienos iš Talino apygardų meru. Nuo 2005-ųjų jis buvo pakviestas dirbti patarėju į tuometinio Ministro pirmininko Andrus Ansip komandą, 2007 m. ir 2011 m. – du kartus išrinktas į parlamentą, o 2012 m. paskirtas Socialinių reikalų ministru. Ir tik 2014 m., nuėjęs visą kelią, sukaupęs visą reikiamą patirtį ir įrodęs visuomenei savo gebėjimus ir galimybes, Taavi Rõivas buvo paskirtas Estijos Reformų partijos vadovu.
Todėl mėgindami gretinti p. Gabrieliaus atvejį su Estijos ministro pirmininko pavyzdžiu, Gabrielių statome į nepatogią ir net kvailą padėtį.
Visai kas kita, jei pasižiūrėtume į Irenos Degutienės nueitą kelią. Buvusi gydytoja, Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotoja, ilgametė Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė, o vėliau ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrė I. Degutienė ne kartą realiais veiksmais įrodė, kad yra nuosekli, visuomenės poreikiams atidi vertybinio mąstymo politikė, kuri moka ne tik įsiklausyti, bet ir išlaikyti stuburą, kai to labiausiai reikia.
Tai puikiai įrodo du atvejai 1999 m., kada I. Degutienė sėkmingai perėmė ministro pirmininko rolę, drąsiai taisydama tuomet atsistatydinusių premjerų G. Vagnoriaus (neigusio artėjančią Rusijos krizę) bei nuo atsakomybės bėgusio R. Pakso klaidas. Galiausiai per praeitą kadenciją ji tapo viena stipriausių ir populiariausių Lietuvos istorijoje Seimo pirmininkių. Toks sukauptas bagažas niekur nedingsta. Priešingai – jis geriausiai atskleidžia asmens pasiruošimą atsakingoms pareigoms ir yra būtinas tokiems dinamiškiems laikams kaip šiandien.
Taigi kaip tik dėl šių keturių paties A. Kubiliaus išvardintų priežasčių ateinančiuose rinkimuose nedvejodamas balsuosiu ir raginsiu balsuoti už Ireną. O visiems, kurie nepasisprendžia, siūlau atsakyti į paprastą klausimą: už ką balsuotumėte, jei neatsimintumėte kandidatų pavardžių?
TS-LKD nuotraukoje: Seimo narys Audronius Ažubalis.
2015.03.07:04
