Turtūt nesuklysiu teigdamas, kad gruodžio 1-osios automobilio avarija, kurioje žuvo Vilkaviškio savivaldybės administracijos direktorius, vicemeras ir sunkiai sužalotas meras, pašiurpino ne vieną šalies gyventoją. Dabar paaiškėjo, kad viena tragedijos priežasčių – alkoholis: atlikas kraujo tyrimas visiems trims nustatė vidutinį girtumą – nuo 1,5 iki 1,7 promilės alkoholio. Deja, tokių atvejų apstu.
Kraupu ir kartu be galo neatsakinga, vaikiška sėstis prie vairo girtam. Ne išgėrusiam, o girtam (manau, ekspertų nustatytos promilės leidžia vartoti būtent šį žodį).
Kodėl tokios būklės žmonės sėdo prie vairo? Matyt, todėl, kad žinojo, jog tarnybinio automobilio, kuriuo dažniausiai važinėdavo savivaldybės administracijos direktorius, nestabdys ir nekontroliuos policijos pareigūnai? O nekontroliuos, matyt, dėl šventos ramybės – nenorėdami po to aiškintis ant kilimo pas savo viršininką ar kitose instancijose, kodėl drįso pažeisti tabu, peržengti nerašytų kompetencijų ribą.
DĖL ŠVENTOS RAMYBĖS
Iš šio ir kitų akivaizdžių pavyzdžių galima numanyti, kad policijos pareigūnai kartais bijo atlikti savo pareigas, nes žino iš anksto, kaip bus reaguojama į jų teisėtus veiksmus. Užtat ir važinėjama mūsų keliais taip, kaip norima, kaip kam patogiau. Tam tikrų asmenų nebaudžiamumas bado akis: asmenys, po keliolika kartu pažeidę Kelių eismo taisykles, tebevažinėja mūsų keliais ir gatvėmis, o institucijos, kurios turėtų nutraukti tokį akiplėšišką chuliganizmą, kai kuriais atvejais per vangiai, tik bakstelėjus pirštu sprendžia vairuotojo teisių atėmimo klausimą. Dėl to chuliganų sukeltuose kelių eismo įvykiuose neretai nukenčia niekuo dėti žmonės.
„IŠJUNGTI“ POLICININKĄ
Deja, bijo mūsų policijos pareigūnai ne tik ratuotųjų chuliganų. Šalinasi mūsų saugumo sergėtojai ir paprastų ramybės drumstėjų, kurie būriuojasi mokyklų stadionuose, pakrūmėse, kitose viešose vietose, iš kurių galima iš anksto pastebėti auką ir ją netikėtai užpulti, primušti, apiplėšti. O bijo todėl, kad nenori patys tapti šių nusikaltėlių aukomis.
Naujojoje Vilnioje tokie akiplėšos policijos patrulių paklausė tiesiai šviesiai: iš kelinto karto juos, tvarkos sergėtojus, „išjungti“, tai yra kojos ar rankos smūgiu parversti ant žemės. Gal todėl šiame sostinės mikrorajone, kur nusikalstamumas klesti ir turi dirvą toliau didėti, pėsčių patrulių nė su žiburiu nerasi?
Kita vertus, 4-ojo policijos komisariato aptarnaujama teritorija gana specifinė: policijos įstaigoje dirbantys policininkai neretai pažįsta nusikalsti linkusius asmenis – vieni kažkada kartu mokėsi, lankė kursus, turėjo bendrų interesų ir kt. Tad negi bausi „savus“? Tokiu atveju geriau prisimerkti arba nukreipti žvilgsnį kitur – tik ne ten, kur vykdoma nusikalstama veika.
APIE PAGARBĄ POLICIJAI
Štai čia ir iškyla pagarbos policijos pareigūnui klausimas. Pagarbą policininkai praranda ne vien dėl minėtų aplinkybių, pašlijusį autoritetą lemia nemažai kitų – ir psichologinių, ir moralinių – veiksnių.
Psichologų teigimu, policininko profesija – konfliktus provokuojantis amatas. Jau vien tai, kad pareigūnas atkreipia dėmesį į netinkamą elgesį ar padaro pastabą, neretai suerzina, nuteikia pareigūno atžvilgiu priešiškai. Toks abiejų pusių „pasimatymas“ gali nesunkiai peraugti į konfliktinę situaciją, kadangi kiekvienas skirtingai suvokia situaciją ir reaguoja priklausomai nuo savo požiūrio į ją. Jeigu pažeidėjas suvokia savo bejėgiškumą situacijoje, jis sunerimsta ar susierzina, neretai tampa agresyvus.
Tad turint omenyje pašlijusį policininko įvaizdį, galima teigti, kad iki konflikto – tik vienas žingsnis. Situacijos negelbsti net įvairių apklausų duomenys, kurios rodo augantį gyventojų pasitikėjimą policija. Pasitikėjimas visiškai nereiškia pagarbos.
Iš kur rasis pagarba policininkui, kuriam pažeidėjas, vos bepastovintis ant kojų, gali gana lengvai įbrukti kyšį ir toliau nekliudomas važiuoti, kartais net su palyda? Policininkų pasipinigavimo, matyt, nederėtų aiškinti remiantis moralės normomis. Bet kokia turėtų būti pareigūno alga ir kokios socialinės garantijos, kad pareigūnas, nedrįsdamas rizikuoti jas prarasti, kyšio bijotų kaip velnias kryžiaus, tikrai reikėtų pagalvoti.
Jeigu policija turėtų autoritetą, ar praėjusių metų vasarį apgirtusi šiaulietė koneveiktų jos raminti atvykusį pareigūną, tvotų šiam per galvą? Ar tą patį mėnesį viešosios tvarkos drumstėjas šiaulietis drįstų kirviu pulti patrulius? O kiek sulaukiama pažeidėjų grasinimų padegti pareigūnų namus, automobilį – nesuskaičiuoti. Tokiais atvejais policijos pareigūnams pasipriešinę asmenys paprastai nesužaloja juos tramdyti atvykusių ramybės sergėtojų.
PAREIGŪNUI – Į KAILĮ
Deja, registruojama nemažai atvejų, kai pareigūnai gauna į kailį. Štai šių metų gruodžio 18-osios vidurnaktį Šiauliuose neblaivus (1,5 promilės) patikrinimui sustabdyto automobilio keleivis pasipriešino policijos pareigūnui ir jį sužeidė trenkęs kumščiu į veidą. Šitaip keleivis išreiškė nepasitenkinimą pareigūnu, nusprendusiu patikrinti dvidešimtmetę sustabdyto mersedeso vairuotoją, kuri, kaip pasirodė, taip pat buvo ragavusi alkoholio (0,61 promilės).
Gruodžio 16-osios vidurnaktį nukentėjo Kauno policijos pareigūnai, atvykę į Raudonojo kryžiaus ligoninės priimamąjį tramdyti siautėjusio nenuoramos. Neblaivus vyriškis buvo neblaivus, elgėsi agresyviai, pareigūnus išplūdo necenzūriniais žodžiais, į perspėjimus nusiraminti nereagavo, o vienam patruliui įkando į ranką, kitam smogė į veidą. Tramdant agresyvų pacientą patruliams teko prisiminti kovinių imtynių veiksmus, išsitraukti antrankius.
Galima sakyti, kad minėtais atvejais pakelti ranką prieš pareigūnus „padėjo“ alkoholis. Bet esama nemažai atvejų, kai policininkus užsipuola ir blaivūs pažeidėjai. Tad pagalvokime, ar pakeltume ranką prieš tuos, kurie yra nusipelnę pagarbos?
Policininkų pasipinigavimas rengiant „medžiokles“ pakelėse, jų siautėjimai prie vairo išmaukus ne vieną stikliuką, kiti nusižengimai ir nusikaltimai (vienas garsiausių – įtariamas žmogžudystės organizavimas) stipriai pakerta visos policijos įvaizdį. Ar padės policijos sistemos įvaizdžiui pasirinkta taktika, kažkodėl verčianti negailestingai braukti iš savo tarpo šešiolika metų joje išdirbusius žmones, o savo gretose palikti darbuotojus, turinčius gerokai mažiau patirties?
2010.12.20
