Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių keistu nesusipratimu, net tikru apsėdimu, kone prakeikimu tapo įprotis kovoti ne su nelemto reiškinio ar blogio priežastimis, o su jo pasekmėmis. Ir ryškiausias, klasiškas tokios akcijos pavyzdys yra kova su pasauliniu terorizmu, įgijusi globalinį mastą po to, kai 2001 metais rugsėjo 11 dieną buvo Niujorke susprogdintas finansinės oligarchijos simbolis – dangoraižiai dvyniai.
O gal tą elegantišką bylą pradėti ne nuo to? Tad nuo ko? Na kad ir nuo to, kaip kadaise rašiau:
“Kai 1978 metais Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, kalbėdamas Harvardo universiteto absolventų diplomų įteikimo proga, iškėlė pasiaukojimo visuomenės labui būtinybę ir pabrėžė, kad reikia šiuo metu ginti ne tiek žmogaus teises, kiek pareigas, jis buvo nesuprastas. Kodėl? Ogi vien todėl, kad ten visa žiniasklaida dieną naktį kala žmonėms į galvą – kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka, kad ten vengiama kalbėti apie gerą ir blogą žmogų, o kalbama tik apie skirtingus gyvenimo būdus ir stilių, kad ten vertybių šaltiniu paverčiama ne tiek sveiko žmogaus prigimtis, kiek Homo sapiens rafinuoti kaprizai”(žr.”Žmogus ir jo legenda”, p.98-99).
Visa tai Aleksandras Solženicynas matė, patyrė, įsidėmėjo ir, išsigandęs to, kas laukia JAV netolimoje ateityje, šitaip susidorojus su amžiais patvirtintomis žmogiškosiomis vertybėmis, pabėgo į Rusiją. Pabėgo tam, kad kovotų, idant jo tėvynėje neatsitiktų tai, kas atsitiko Amerikoje.
O dabar persikelkime į nepriklausomą Lietuvą.
2009 metais kovo 12 dieną mūsų Seime buvo paskelbtas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas Lietuvos Respublikos prezidentu.
– Ir ačiū Dievui, – daug kas pasakys. – Seniai reikėjo tai padaryti, – kai kas dar pridės.
Taip tai taip! Bet kaip tuo prezidentu Jonas Žemaitis-Vytautas, tas reto narsumo ir pasiaukojimo vyras, paskelbtas? Ogi 41 balsu iš 141!
Ką tai reiškia?
Reiškia tai, kad daugiau kaip du trečdaliai seimūnų balsavo kojomis. Reiškia, kad jie pasiilgo to, kas Lietuvoje jau buvo.
Juk tai baisu! Ne tik baisu – tragiška. Katastrofiška! Ir baisiausia tai, kad tokia praktika, kai sprendžiant pačius svarbiausius valstybės klausimus, į Seimą susirenka tik pusė arba net dar mažiau jo narių. Argi ne taip atsitiko ir tada, kai 2006-aisiais buvo svarstomas 1941 metų Lietuvos Laikinosios vyriausybės įteisinimo klausimas? O kiek tokių pavyzdžių! Nors vežimu vežk!
Todėl nėra ko stebėtis, kad Seime niekada nesibaigia jau priimtų įstatymų tobulinimas. Ir vis dėl to, kai į viską rimtai įsigilini, liežuvis neapsiverčia teigti: kokia tauta, toks jos ir Seimas. Kodėl? Jau vien dėl to, kad toji tauta sugebėjo po pusės šimtmečio vergijos metų kaip vienas žmogus sukilti ir nutiesti pergalingą Baltijos kelią. Kelią, kuris prieš pasaulio policininko JAV valią nuvedė į išsvajotą laisvę.
O dėl viso to, kas atsitiko vėliau, vargu ar galima tautą kaltinti. Juk tereikia vien suvokti klausimo esmę ir iš karto nuskamba ausyse parafrazuota Biblijos išmintis: “Pasaulio galingieji valgė rūgsčias vynuoges, o mažutėliams atšipo dantys.” Argi ne jie, tie pasaulio galingieji, su savo bailiais miunchenais, teheranais, jaltomis, potsdamais ir niurnbergais taip sudrumstė, sujaukė planetos politinius, juridinius ir moralinius vandenis, kad didžiausias žuvis ten gaudo ne tiek švarios, kiek nešvarios ir kruvinos rankos. Ir buvusieji, vėl tapę esamaisiais ir šeimininkais, puotauja, viešpatauja taip, kaip ir anksčiau. Štai dėl ko Vakarų Europa neranda bendros kalbos su Rytų Europa svarbiausiu dabarties klausimu – sovietinio komunizmo įvertinimo ir pasmerkimo klausimu. Štai dėl ko įsiviešpatavo tie gėdingi dvejopi standartai, belieka tik apgailestauti, kad pasaulio galingieji apie tai nešneka ir nenori šnekėti.
O dabar įsigilinkime į tuos du anksčiau duotus pavyzdžius iš JAV ir Lietuvos. Įsigilinkime ir pagalvokime, ar ne čia reikia ieškoti visų tų krizių bei kitų negerovių, kurių mes vis nepajėgiame atsikratyti, šaknų? Juk kaip gali ilgesnį laiką normaliai gyvuoti toji valstybė, kurios darbuotojams kur kas svarbesnės jų teisės negu pareigos ir atsakomybės už jas. Juk, kaip rodo apgailėtini faktai, tokios teisės, paverstos fiks idėjomis, gali nuvesti net į naftos šaltinius ir ten ieškoti atominės bombos.
Juokai juokais, bet įsigilinus į tai, kokią mes dabar sukurpėme valstybę ir iš dalies visuomenę, galima tik su liūdesiu ir nerimu pripažinti, kad ko sovietinis komunizmas nepadarė per penkiasdešimt metų, tą padarė buvusios nomenklatūros veikėjai beveik per dvidešimtmetį. Šitaip teigdamas pirmiausia aš turiu galvoje lietuvių tautinę savimonę. Tą savimonę, kuri, kaip liudija mano duotas antrasis pavyzdys, ne tik neturi jokių sentimentų didvyriškajai praeičiai, bet ir “pribrendusi” gyventi bet kokios okupacijos sąlygomis.
Ir tai dar toli gražu ne viskas, – jaunimas išaugęs jau nepriklausomoje Lietuvoje, kaip liudija su juo kasdien susiduriantys asmenys, nebeturi jokių vertybių. Ar buvo galima prieš dvidešimtį metų patikėti, kad žmogaus genijaus išrastas stebuklas – televizija ims estetiškai, etiškai, morališkai luošinti žmones? Ar įmanoma ramiai ir abejingai kontempliuoti, kai matai, kad švietimas ir mokslas orientuojamas ne į kultūrą, o į verslą? Žodžiu, pirmenybė atiduodama pinigų kaupimui ir vartotojiškai moralei. Ir viskas daroma, kad norma taptų ne tai, kas dar prieš kurį laiką normaliam žmogui kėlė nerimą ir šiurpą.
Tad ar verta stebėtis, kad susiklosčius tokioms sąlygoms, nedaug kam ateina į galvą ir tokia, atrodo, paprasta mintis, jog ir ta nelemta ir kartu blaivinanti ekonominė krizė yra ne kas kita kaip dvasinės krizės pasekmė.
Atidžiai stebint tai, kas dabar vyksta Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje, maga tikėti, kad visokio plauko veikėjai pagaliau atsikvošės ir supras, jog norint laimėti, būtina kovoti ne su blogio pasekmėmis, o su priežastimis.
(Jonas Mikelinskas “Niurnbergo šešėlyje: publicistika”, Vilnius, Mintis 2009).
Nuotraukoje: rašytojas Jonas Mikelinskas, knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” autorius.
2010.06.21
