Stebint Lietuvos žiniasklaidą kartais susidaro įspūdis, kad apie tai, kas vyksta Rusijoje, žinome gerokai daugiau nei apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Tarsi nematoma ranka visas tas gijas, kurios driekiasi iš Kremliaus į visas puses, prie Lietuvos sienos nukirptų. Kodėl taip yra? Kodėl net karinės Rusijos invazijos akivaizdoje Lietuvos žiniasklaidoje galima matyti tam tikrų amnezijos ar dvasinio paralyžiaus požymių?
O gal tiesa ta, kad žiniasklaida Lietuvoje jau nebėra ketvirtoji valdžia, kad ji – tik pastumdėlė, į kurios pateikiamą poziciją atsižvelgiama tik tuo atveju, jei ji atitinka kapitalo grupių interesus? Apie tai ir apie procesus, vykstančius Ukrainoje, kalbamės su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi RADZEVIČIUMI.
Visų pirma norėčiau paklausti, kaip Ukrainai pavyko uždrausti transliuoti 14 Kremliaus propagandą skleidžiančių televizijų, o Lietuvoje mes nesugebėjome iki galo išjungti net vienos.
Ukraina gyvena tikro karo sąlygomis. Teisė šiuo atveju tampa instrumentu, kuriuo galima pasinaudoti ginantis. O Lietuvoje mes formaliai nekariaujame ir nepatyrę asmeninio pralaimėjimo kartėlio teisę taikome taip, kaip to nori ja piktnaudžiaujantieji. Akivaizdu, kad Lietuvoje žodžio laisvė yra didesnė vertybė nei noras nutildyti melagį, provokatorių ir šantažuotoją. Gal tai lemia ne tik mūsų teisės taikymas, bet ir pačios teisės normos bei teisinis procesas, sukurtas taip, kad nubausti realiai gali būti tik nusikaltėliai kvailiai.
O ciniški, šaltakraujiški, mafijos struktūros principu sukurti net ir žiniasklaidos koncernai gali ilgai piktnaudžiauti teise, daryti nusikaltimus ir nusižengimus. Ir tai jau yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos problema.
Ar sutinkate su mūsų redakcijos nuomone, kad propagandinių Kremliaus televizijų išjungimas buvo vienas svarbiausių žingsnių, stabdant penktosios kolonos veikimą Ukrainos viduje?
Šis žingsnis greičiausiai buvo neišvengiamas. Tačiau aš jį prilyginčiau skubiai chirurginei operacijai, kai iš žmogaus kūno reikia nedelsiant pašalinti svetimkūnį, kitaip jis mirs. Kita vertus, problema ta, jog tas svetimkūnis taip ilgai tūnojo žmogaus organizme, kad net ir jį pašalinus komplikacijos neišvengiamos. Todėl, išjungus propagandines, nuolat meluojančias ir nesantaiką kurstančias Vladimiro Putino imperijos valdomas televizijas, galima sustabdyti dalies melo skleidimą, bet tai nepakeičia jau užnuodytų protų mąstymo eigos. Tam reikia visai kito dalyko. Indoktrinuoti žmonės jau tiki melu ir sukurtų priešų pavojingumu. Revanšizmas ir psichologinė trauma, pastiprinama šovinistine žiniasklaida, turi ilgalaikį poveikį.
Jei tai tiesa, jau šį mėnesį Ukraina turėtų pradėti transliuoti pasaulinį televizijos kanalą rusų kalba. Beje, jau veikia Ukrainos kanalas anglų kalba. Kaip manote, kokią įtaką kanalas rusų kalba gali turėti pasauliui ir ką reikės daryti, jei „Viasat“ ar kiti retransliuotojai šio kanalo netransliuos Lietuvoje, bet ir toliau transliuos Rusijos kanalus?
Labai gerai, kad atsiranda alternatyvus šaltinis. Bent jau žurnalistams. Tačiau Lietuvoje, Latvijoje ar kitose greta Rusijos esančiose šalyse šis kanalas nebus labai populiarus. Visų pirma jis visai kitoks nei išjungiami pramoginiai propagandiniai kanalai. Todėl niekas dar nėra patvirtinęs tokio eksperimento sėkmės.
Štai Lietuvoje daug metų nemokamai buvo transliuojamas angliškasis „BBC World“. Deja, jį žiūrėjo tik saujelė žmonių. O vienintelę užsienio kalbą, tai yra rusų, mokantys žmonės klusniai prilipę prie televizoriaus klausėsi V. Putino propagandininkų pasakų, atskiestų estrados koncertais ir sovietiniais filmais.
Ar galima teigti, kad Ukrainos žiniasklaida šiandien išgyvena atgimimą, kuris susijęs su tautos kova už laisvę?
Manau, kad šiandien pati Ukraina ir jos žmonės išgyvena tam tikro solidarumo ir stipraus identiteto suvokimo etapą. Todėl žiniasklaida, kadangi irgi dalyvauja, turi tokių požymių. Žinoma, ne visa. Sakyčiau, kad dabar ryškėja kelios tendencijos, labai panašios į Lietuvos Sąjūdžio laikotarpio tendencijas mūsų šalyje. Atsiranda tam tikra takoskyra ir čia, todėl norėtųsi, kad žiniasklaida Ukrainoje pirmoji pateiktų naują kokybę. Tada ir kitose srityse bus galima kalbėti, pavyzdžiui, apie politikos kokybę.
Kalbame apie Ukrainą, kuri kovoja už laisvę, bet ar Lietuvoje šiandien nėra taip, kad mūsų žiniasklaida nepajėgi prisidėti prie kovos už laisvės kokybę, nes dažnai apie problemas Rusijoje ar Ukrainoje žinome gerokai daugiau nei apie tai, kas vyksta mūsų kieme?
Žiniasklaidos kokybė ir laisva visuomenė gal ir neblogai koreliuoja. Bet kova už laisvę yra labai įvairi. Šiandien Lietuvoje nevyksta atviras karas. Vyksta vertybių karas. Ir šiame kare žiniasklaida, kaip verslas, gali rinktis išgyvenimo taktiką. Galima užsidirbti iš karo kurstymo arba pigaus turinio pramogų transliavimo. Galima elgtis socialiai atsakingai ir galima pataikauti žemiausiems instinktams. Manau, kad turime įvairios žiniasklaidos. Visų negalima sumesti į vieną gretą.
Todėl man labiau rūpi ne pati žiniasklaida, kaip verslas, o pozicija žmonių, kurie joje dirba. Žinoma, labiausiai rūpi žurnalistai ir jų socialinė atsakomybė. Nesvarbu, ar jie dirba žinių, ar kokioje nors infošou laidoje. Dirbdami savo kasdienį darbą bet kurio rajono laikraščio žurnalistai ar nišinio žurnalo redaktoriai gali stengtis tai daryti kuo atsakingiau ir taip įtvirtinti tikrai laisvos žiniasklaidos statusą.
Bet galima pasiduoti isterijai ir šaukti, kad gintis galime tik tuo atveju, jei mums padės valdžia. Visų pirma pinigais. Apie tai šiandien daug kalbama. Verslas nori pinigų karo nuostoliams padengti. Žiniasklaidoje kartais irgi girdėti tokių balsų. Bet iš tiesų laisvas žmogus ginasi pats, kovoja pats už save ir nelaukia, kol kas nors jam už tai sumokės ar bent pažadės sumokėti.
Sutinku, kad Lietuvos visuomenė apie įvykius informuojama gana kokybiškai, tačiau ar tikrai apie visus ir apie jų esmę? Pavyzdžiui, kaip vertinate situaciją su BNS, kurios darbuotojai informavo visuomenę apie labai svarbią pažymą, kurioje teigiama, kad Rusija siekė daryti įtaką Lietuvos vidaus politikai, tačiau šiandien BNS darbuotojai džiaugiasi teismo sprendimu, kad buvo sekami neteisėtai. Juk tie, kurie norėjo nutildyti žiniasklaidą, laimėjo, nes niekas apie pažymos turinį nebedrįsta kalbėti.
Manau, kad ši situacija dar kartą parodė, jog žiniasklaida ir žurnalistika Lietuvoje daug toliau pažengusios ir progresyviai veikia, o štai teisinė sistema yra neįgali arba siautėja kaip beždžionė su automatu. Tenepyksta kai kurie teisėsaugos institucijų darbuotojai ir vadovai, tačiau teisės efektyvumas vertinamas ne kratų skaičiumi, arešto griežtumu ar sprendimo „teisiniu grožiu“. Teisei labai svarbus teisinis argumentavimas. Kai tų argumentų turime mažai arba jie nelabai rimti, griaunamas pasitikėjimas pačia teisine sistema.
Todėl manau, kad BNS kolegų persekiojimo atvejis tik įrodė, jog baudžiamojoje teisėje teisininkai galėtų dažniau taikyti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuos kriterijus bent jau teoriškai privaloma taikyti civilinėje teisėje. Deja, baudžiamųjų bylų kėlimas Lietuvos žurnalistams už šmeižtą ar įžeidimą, už valstybės paslapčių nutekinimą galėtų būti rimtas darbas, jei tie patys teisėsaugininkai su tokiu pat uolumu kovotų su tais, kurie daro nusikaltimus iš užsienio Lietuvai transliuojamose televizijose ar interneto erdvėje. O selektyvus teisingumas nėra tikras teisingumas
Vis dėlto ar nėra taip, kad dažniausiai iš nepriklausomų interneto portalų, tokių kaip delfi.lt, mes sužinome apie problemą ar kokį nors sisteminį neigiamą reiškinį, tačiau vėliau jis dingsta informacijos sraute? O nuoseklios veiklos, siekiant išsireikalauti, kad atsirastų visuomenei naudingų pokyčių, nėra, nes vakar buvo vakarykštės problemos, šiandien – šiandienės.
Tai problema. Bet ne pačių portalų ar interneto. Žmonių galvose tai yra problema. Analogų buvo ir seniau – daugelį gerų ir protingai parašytų dar mokykloje skaitytų knygų nukišome į lentynas arba seniai grąžinome bibliotekoms ir pamiršome jų išmintį. Internetas suteikia galimybę bet kada greitai atgaivinti svarbias temas su svarbia informacija ir kontekstu.
Bet žmogus iš prigimties yra tinginys. Tad kasdien niekas nenori girdėti vien blogų naujienų ir neišspręstų problemų. Gal čia ir yra šuo pakastas, kad Lietuvos žiniasklaida labai daug informuoja apie procesus ir mažokai stabteli prie rezultatų analizės. O propagandininkų žiniasklaidoje daugelis procesų apskritai nutylima, tik esminiu momentu parodomi ir akcentuojami populistų pergalingi veiksmai. Ir tam skiriama daug dėmesio.
Vis dėlto tikiu, kad demokratinėje visuomenėje už rezultatus turi atsakyti pati visuomenė. Žiniasklaida suteikia erdvę diskusijoms apie sprendimus, bet pačius sprendimus turi rasti visuomenė.
Šiandien didelę dalį žiniasklaidos valdo stambūs Lietuvos verslininkai, jų įtaka juntama ne tik versle ar žiniasklaidoje. Visi taip pat puikiausiai žino, kad į žiniasklaidą milžiniškus pinigus, kai prireikia, investuoja ir su Rusija susijusios verslo struktūros, kaip ir tai, kad žiniasklaidos verslo aplinka neskaidri (viešieji pirkimai, žiniasklaidos tyrimai…). Tačiau, išskyrus mūsų žurnalą, beveik niekas apie tai nerašo. Ar nėra susidariusi situacija, kai kritinė masė yra tie, kurie su kuo nors susiję: vieni priklauso nuo oligarchų, kiti – nuo valstybės užsakymų, treti – nuo verslininkų, skirstančių Rusijos „dotacijas“. Todėl dauguma stengiasi ignoruoti visus neigiamus reiškinius, susijusius su žiniasklaida, deja, ir su įtakingais verslininkais bei su jais susijusiomis politinėmis ir teisinėmis struktūromis.
Jūsų klausime slypi daugybė atsakymų. Noriu tikėti, kad dideli ir garsūs verslininkai, pirkdami ir valdydami žiniasklaidos priemones, nepradės suvesti tarpusavio sąskaitų, neproteguos sau naudingų idėjų ar procesų, nedergs sau nenaudingų politikų sprendimų. Deja, kai kurie jų elgiasi priešingai. Ir priešnuodžių yra nedaug. Bet yra. Visada yra alternatyvi žiniasklaida. Nors ji maža ar jos nedaug, šiame procese kiekybė nesvarbi.
Panašiai yra ir kitose gyvenimo srityse. Daug nekokybiško maisto perka žmonės net ir žinodami, kad jis toks yra. Todėl pats žinojimas dar nieko nereiškia. Svarbus mūsų apsisprendimas, ką vartoti. Tie, kurie po kelias valandas per parą žiūri propagandinius televizijos kanalus, matyt, lygiai taip pat vartoja ir nekokybiškus Lietuvos žiniasklaidos produktus. Bet visuomenės auklėjimas ir ugdymas – sunkus darbas. Ir šioje srityje nemažai nuveikti gali švietimo sistema. Tad įveikti oligarchus, nedorą žiniasklaidą ar neskaidrų verslą neįmanoma vien turint skaidrią žiniasklaidą. Tai rodo Ukrainos pavyzdys. Ten visada buvo stipri oligarchinė žiniasklaida, bet buvo ir alternatyva. Problemos glūdi kiek giliau, nei jas matome pavaizduotas žiniasklaidoje.
Šiandien, kai ukrainiečiai kaunasi ir aukoja gyvybes ne tik už savo, bet ir už mūsų laisvę, ar nuoširdžiai tikite, kad mes, džiaugdamiesi taika, sugebėsime išsivaduoti iš tų sisteminių problemų, kurios trukdo mums sustiprinti savo valstybę?
Tikėjimas neturi nieko bendro su realybe. Noriu tikėti, kad patys galime išspręsti daugelį sisteminių bėdų. Tačiau dabartinis metas mums daug palankesnis nei sotaus ir nuolat gerėjančio ekonominio augimo laikotarpis iki 2008 metų. Ukrainos pavyzdys turėtų ir gali mus įkvėpti daug labiau stengtis kasdieniame darbe ir gyvenime nepamiršti pamatinių demokratinės visuomenės veikimo principų. O visi jūsų minėti oligarchinių ir autokratinių visuomenių atributai turi būti raunami čia ir dabar, o ne kada nors, kai pribręsime.
Štai Druskininkuose vietos valdžios leidžiamas propagandinis įstatymo draudžiamas leidinys simbolizuoja tai, ką dažnai rodo ir visuomenės apklausos. Daugelis žmonių nori didinti atsakomybę už kyšininkavimą, bet panašus skaičius žmonių mielai savo problemas spręstų duodami kyšius. Aš jau seniai stebiuosi, kaip tiek Druskininkų miesto klestėjimu besižavinčių žmonių taip kvailai elgiasi toleruodami vietos valdžios propaguojamą teisinį nihilizmą.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas EIGIRDAS.
Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Informacijos šaltinis – žurnalas „“Valstybė“ (www.valstybe.eu).
2014.10.19; 05:12
XXXXXX
Citatos
1) Verslas nori pinigų karo nuostoliams padengti. Žiniasklaidoje kartais irgi girdėti tokių balsų. Bet iš tiesų laisvas žmogus ginasi pats, kovoja pats už save ir nelaukia, kol kas nors jam už tai sumokės ar bent pažadės sumokėti.
2) Šiandien Lietuvoje nevyksta atviras karas. Vyksta vertybių karas. Ir šiame kare žiniasklaida, kaip verslas, gali rinktis išgyvenimo taktiką. Galima užsidirbti iš karo kurstymo arba pigaus turinio pramogų transliavimo. Galima elgtis socialiai atsakingai ir galima pataikauti žemiausiems instinktams.
