Salius Kizelavičius
Ukrainos parlamento narys Mustafa Naioma balandžio 30-ąją dieną turėjo atskristi į Armėniją. Jerevane jis ketino dalyvauti Rytų Europos centro organizuotame renginyje, narpliojusiame painius korupcijos reiškinius. Ponas M. Naioma buvo įtraukas į oficialių svečių sąrašą. Jis turėjo perskaityti specialų pranešimą.
Bet atskridus į Jerevaną po ilgokai užtrukusio paso tikrinimo armėnų pasieniečiai pasakė, kad M. Naiomai draudžiama perženti valstybinę Armėnijos sieną. Jis į šalį neįleidžiamas. Kodėl draudžiama atvykti, – nepaaiškino. Ukrainos Aukščiausiosios Rados atstovui tepasakė, kad jis įtrauktas į „nepageidaujamų asmenų sąrašą“.
Ukrainos parlamentaras pasipiktino. Su tuo pasu, kurį jis parodė Armėnijos pasieniečiams, jį buvo įsileidusi JAV, Kanada, Didžioji Britanija ir Norvegija. O štai Armėnija – ne. Kodėl?
Apie incidentą atskridus į Jerevano oro uostą Ukrainos leidžiamosios valdžios atstovas nedelsiant parašė savo asmeninėje paskyroje Facebooke. Taip pat skubiai informavo Jerevane reziduojančius Ukrainos diplomatus. Žodžiu, nenuleido rankų – pradėjo aiškintis nesusipratimo priežastis. Nesusipratimo priežastimis domėjosi tiek pats M. Naioma, tiek Ukrainos ambasados Jerevane darbuotojai.
Štai tada ir paaiškėjo, kad ne Armėnija nenori įsileisti ukrainiečio. Jo nepageidauja neįvardinta „trečioji šalis“. Parlamentaras M.Naioma įtarė, kas toji „trečioji šalis“. Tai – Rusijos Federacija. Nes būtent Rusijoje jis – persona non grata. O Rusijos ir Armėnijos pasieniečiai, visiems seniausiai žinoma, – dirba išvien. Dar konkrečiau kalbant, Armėnijos sienas saugo ne tiek Armėnijos, kiek Rusijos pasieniečiai. Rusiškos neįleidžiamų, nepageidaujamų, ieškomų asmenų duomenų bazės sujungtos su analogiškomis Armėnijos duomenų bazėmis. Jei asmens ieško Rusija, vadinasi, jo nemėgsta ir Armėnija, ir – atvirkščiai.
Vis tik Ukrainos parlamentarą M. Naiomą po ilgų derybų įsileido į Armėniją. Tiesa, pase uždėjo antspaudą – „vienkartinis įvažiavimas“.
Ši istorija – dar vienas akivaizdus pavyzdys, kokia nesavarankiška Armėnija, kokia išties ji priklausoma nuo Rusijos, nepaisant skambių Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimų apie savarankiškumą. Be Kremliaus leidimo oficialusis Jerevanas ir šiandien nedrįsta žengti nė vieno metro į šalį. Valdžios Armėnijoje keičiasi, tačiau Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai lieka tokie pat „tamprūs, draugiški, vasališki“
Giumri mieste tebestovi dislokuota 102-oji Rusijos karinė bazė, kurią sudaro apie 5 tūkst. rusų kariškių. Rusija – vis dar stambiausias Armėnijos prekybos partneris. Rusijos rankose – visa stambioji, strategiškai svarbi, didžiausius pelnus nešanti Armėnijos pramonė, įskaitant ir gamtos išteklius, ir tiksliųjų prietaisų gamybas. Rusijoje vis dar uždarbiauja labai labai daug armėnų, kurie savo uždarbius siunčia namo artimiesiems. Be to, Armėnija priklauso kelioms kolektyvinio saugumo organizacijoms, kuriose Rusija – pirmuoju smuiku griežianti lyderė.
Tad ar verta stebėtis, kad Armėnija tarptautinėse organizacijose, sakykim, derybų Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungoje metu besąlygiškai palaiko Rusijos interesus? Jei Kremlius sako, jog Rusija neokupavo, o tiesiog „sąžiningo“ referendumo metu susigrąžino tai, kas jai neva teisėtai priklauso – Krymą, šį melą kartoja ir Armėnijos diplomatai. Jei Rusija tvirtina, jog pirmieji pradėjo šaudyti Ukrainos kariai, oficialusis Jerevanas kartoja tą patį.
Paskutiniosios žinios neleidžia turėti nė mažiausios vilies, jog Armėnija atsisako klusnaus vasalo vaidmens: į Jerevaną buvo atskridęs Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas. Aukštasis Rusijos svečias buvo nuvežtas į Armėnijos premjero N. Pašiniano rezidenciją, kur politikai, remiantis žiniasklaidos pranešimais, bendravo „kaip seni geri bičiuliai“.
2019.05.02; 09:00
