Ne tik statistiniai rinkėjai, bet ir Prezidentė pastebėjo, kad ant Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko kaupiasi rūstokas debesėlis.
Labai panašu, kad pirmininkas ruošia gyvenvietes miškuose, žinoma, saviems, artimiems, bagotiems. Toks poreikis radosi todėl, kad komiteto pastangų dėka gyvenamosios aplinkos vis daugėja, gamtos mažėja, o pati gyvenamoji aplinka tampa nebetinkama normaliai gyventi. Paežerės ir paupiai jau užimti, ežerėliai ir šaltinėliai privatizuoti, liko šilai, miškai, girios. Įstrigo turbūt kai kam iš „aplinkosaugininkų“ chorų ir klausytojų mėgstama daina „Kur giria žaliuoja, ten mano namai“ (Juozo Gudavičiaus muzika, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio žodžiai), todėl panūdo grįžti ten, iš kur jų protėviai išėjo.
Gera būtų gyventi miške, dar ir sklypą ekologiškoms daržovėms turėti, tvartelį naminiams gyvulėliams įsirengti, kvėpuoti ne sąvartynų ir fekalijų dumblo tvaiku, kaip kelių mikrorajonų Vilniuje gyventojams, o gryniausiu O2 (deguonimi) arba O3 (ozonu). Nereikėtų bijoti epidemijų, ispaniškų agurkų ar vokiškų pupelių daigų. Statistiniai rinkėjai? – Bala jų! Tam tarpsta agresyvi medicinos ir farmacijos industrija su įvairiausiomis vakcinomis bei maisto papildais ir nesibaigiančiomis reformomis.
Manilovas iš Gogolio „Mirusių sielų“ svajojo įrengti fantastinius tvenkinius ir parduotuves baudžiauninkams, tačiau nieko nesukūrė, nes, laimei, apskritai nieko nedarė. Lietuviški manilovai pluša iš peties, kurpia įstatymus, juos priiminėja, realizuoja, deja, labai dažnai savo ar savo klano naudai.
Iš pradžioje paminėto debesėlio praverstų ne drungnas lietutis, o aplinkos „saugotojus“ iš svajingo snaudulio žadinantis perkūnas.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2011.06.11
