Kai pas mus nuteisia šnipinėjimu Rusijai apkaltintą asmenį, kai kurie rusiškai rašantys leidiniai, tarp jų ir Kremliui tarnaujančios federalinės naujienų tarnybos, atsako miglotomis abejonėmis, ar nuteistieji tikrai yra Rusijos specialiųjų tarnybų agentai. Kiti pradeda trimituoti: Baltijos šalyse sergama šnipų manija!
Kaip Bilas Klintonas neatsidūrė kalėjime
Viena rusų autorė, patyrinėjusi „šnipų maniją Lietuvoje“ (citata iš straipsnio), nustatė jį, šį jos nustatytą pamišimą, reiškiantis trimis teatro žanrais (Три жанра шпиономании в Литве: комедия, драма, трагедия). Gal ji neskaitė 2014 metų lapkričio pabaigoje leidinyje „Svobodnaja presa“ (vienas redaktorių – rašytojas Zacharas Prilepinas, liaupsinantis Donbaso separatistus) įdėto teksto apie tai, „kaip Baltijos valstybės rengia agentus politinei padėčiai Rusijoje destabilizuoti“ (citata).
Pastarojo autorė papasakojo apie automobilį su estų filmavimo įranga, pastatytą Pskove prie įėjimo į Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vietos padalinio pastatą, ir priminė „dar juokingesnį atvejį“ (ещё более смехотворный случай): Pskovo srityje sučiupo Estoną Kochverį, mėginusi užverbuoti Rusijos pasienietį. Estų pusė, rašoma, tada pateikė groteskinę versiją apie jų darbuotojo pagrobimą iš jų teritorijos… Pirmoji autorė praleido groteską!
„Na kam Rusijai reikalingi šnipai Estijoje?“ – šio labai juokingo retorinio klausimo autorius, KGB atsargos pulkininkas Sergejus Šestovas, yra ne toks retas paukštis Rusijos federaliniuose bei Baltijos šalims skirtuose rusiškuose leidiniuose (neišskiriant „Sputnik Литва“). Praėjusių metų rudenį Šestovas, buvęs sovietinis diversantas, leidinyje „Komsomolskaja pravda“ kalbėjo apie pasikėsinimą nunuodyti buvusį Rusijos GRU pulkininką Sergejų Skripalį. Kaip būna įstrigus patefono adatai plokštelėje: anglosaksų žvalgybos bendruomenė prieš penkerius metus Rusijos šmeižimui pasitelkė „absurdo technologiją“. Jis, Šestovas, seniai stebintis šį nesibaigiantį marazmą: patys ką nors iškrečia, o pavymui užleidžia visiškai absurdišką, idiotišką informacinę miglą. Ir kuo didesnis absurdas – tuo geriau (suprask: patys nuodijo buvusį pulkininką, o viską suvertė ant Rusijos); toliau tas informacinis virusas plinta pats.
Absurdo technologija. O kokius gi žanrus pasitelkia pati rusiškoji žiniasklaida, pranešdama apie įkliuvusius Rusijos šnipus, pirmiausia iš SSRS sudėties išsivadavusiose ar sovietinės įtakos atsikračiusiose šalyse? Juk plika akimi matyti, kad apie žlugusius agentus rašo ne taip, kaip apie, pavyzdžiui, pralaimėjusius sportininkus. Kai kada nežinai, ar juoktis, ar verkti.
Antai vienam rusiško leidinio autoriui nedavė ramybės klausimas, kodėl Latvijoje, kur už šnipinėjimą baudžia itin griežtai, tuo kaltintą ūkininką nuteisė labai greitai ir skyrė lygtinę bausmę. Kaip gi taip? O akys jam atsivėrė, rašo, kai perskaitė ūkininko artimųjų atsakymus leidinio „Latvijas Avīze“ žurnalistui. Sesuo tiesiai pasakė: „Jurijus – joks šnipas. Pasiųsti į Rusiją kokią nuotrauką dar nieko nereiškia! Saugumo policija, matyt, neturi ką veikti.“ Uošvė ir sutuoktinė taip pat deda galvas, kad Jurijus nenusikalto, tiesiog Latvijos specialiosioms tarnyboms reikėję vykdyti „planą“. Jeigu Estijoje pagavo rusų šnipą, tai ir Latvijoje reikia pagauti! Taip, atsidūsta autorius, tenka sutikti, kad ūkininkas savo kaltę pripažino ir apgailestavo, – tačiau gal tik šitaip galėjo palengvinti jam gresiančią bausmę?
Visą Euraziją užsimojusi apžvelgti naujienų tarnyba „EADaily“ perspėja ir Lenkijoje stiprėjant Rusijos šnipų maniją (антироссийская шпиономания набирает обороты): net jeigu ten šnipinėtų kurios tolimos galaktikos gyventojai, tai jų intrigose lenkų politikai vis viena aptiktų „Rusijos pėdsaką“ (jų kabutės). Puiki ironija! Gal net sarkazmas.
Praėjusiais metais, po to, kai Lietuvoje sulaikė tris šnipinėjimu įtariamus asmenis, Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ (aprėpia kaimynines Europos valstybes, taip pat Vidurio Aziją, Pietų Kaukazą) įdėjo tekstą, kurį galima pavadinti politiniu pamfletu (vertinimas pasitelkus sarkazmą, groteską, hiperbolę, ironiją). Kada Lietuvoje, rašoma, ir kompaniją „Google“ apkaltins šnipinėjimu, o visus fotografuojančius turistus pasodins į kalėjimą (Когда в Литве Google обвинят в шпионаже, а всех туристов посадят?) – žiūrėkite, kas ten dedasi. „Google“ prieš kelerius metus nufilmavo visą Lietuvą ir nieko, o štai dabar suėmė tris asmenis, kurie rinko duomenis iš atvirų šaltinių, fotografavo viešus objektus ir paskelbė juos „šnipais“ (jų kabutės). Autorius ironizuoja: jeigu važiuojant greitkeliu Klaipėda-Kaunas-Vilnius tavo automobilio vaizdo registratorius nufilmuos pasitaikiusią NATO pajėgų koloną, tai baigta – tu būsi šnipas, 15 metų kalėjimo!
Ne tokia žinoma Rusijos naujienų tarnyba praėjusį rudenį pranešė apie „triuškinamą smūgį Rusijos žvalgybos tarnyboms Baltijos šalyse“ (Жуткий удар по разведслужбам России в Прибалтике). Latvijoje paskelbti du nuosprendžiai dėl šnipinėjimo. Geležinkelio meistrą nuteisė už tai, kad fotografavo gabenamą NATO techniką ir nusiuntė nuotrauką pažįstamam į Rusiją. Baisus šnipas! Kitas pilietis rinko ir perdavinėjo duomenis apie Latvijos ginkluotąsias pajėgas. Tai yra apie tai, ko nėra. Koks užmojis! Rusijos žvalgybai užvožė kaip reikiant – ilgai atsimins!
2010-aisiais, kai JAV buvo sužlugdyta 11-a Maskvos nelegalų, amerikiečių „The Wall Street Journal“ atkreipė dėmesį, kad Kremliui pavaldi žiniasklaida apie tai pranešė labai šykščiai ir greitai nutilo. O jeigu kas rašė, tai daugiausia ironišku tonu, tuomečio Rusijos vyriausybės vadovo Vladimiro Putino pavyzdžiu. Kaip neprisiminus, ką Putinas kalbėjo tomis dienomis pas jį viešėjusiam buvusiam JAV prezidentui Bilui Klintonui. „Tu į Maskvą atvykai pačiu laiku, – pasakė. – Pas jus ten policija įsismarkavo, žmones į kalėjimą sodina“. Bilas turėjo plačiai nusišypsoti… (Tarp savųjų Putinas apšaukė šnipus išdavusį neįvardytą perbėgėlį „kiaule“ ir „galviju“, o demaskuotus Maskvos agentus pavadino žmonėmis, kurie padėjo galvą ant tėvynės altoriaus.)
Išteisinimas dviem klavišo paspaudimais
Apie Baltijos šalyse pagaunamus šnipus Rusijos federalinės naujienų tarnybos rašo, rodos, tą patį, ką ir lietuviai, latviai, estai, neretai iš jų leidinių ir sužino naujieną. Apskritai, naujienos yra toks žanras, kur emocijos ir vertinimas nepageidautini. Tačiau rusai kokį žodį paima į kabutes, prirašo kelis žodžius, net vieną jungtuką – ir randasi kitokia prasmė.
Antai „Regnum“ praneša, kad Klaipėdos apygardos teismas nuteisė klaipėdietį 7 metams kalėjimo už „šnipinėjimą Rusijos naudai“ (за «шпионаж в пользу России»); kabutėse rašoma ir „Rusijos šnipas“ (В Литве на семь лет посадили «шпиона РФ»). Tas pats dėl teismo Latvijoje: 20 metų kalėjimo gresia „Rusijos šnipui pensininkui“ (В Латвии «российскому шпиону-пенсионеру» грозит 20 лет тюрьмы); Baltijos šalyse toliau ieškoma „Rusijos šnipų“ (В Прибалтике продолжают искать «российских шпионов»).
Kabutės vartojamos, kai cituojama, taip pat rašomos ironizuojant – norint parodyti kieno nors kito pasakytus ar parašytus žodžius neatitinkant jų tiesioginės reikšmės. Teismo dokumentuose teisiamieji nevadinami Rusijos šnipais. Taigi „Rusijos šnipu“ perkeltine prasme (prk.) norima pasakyti: gal ir šnipas, bet ne Rusijos, o jeigu Rusijos pilietis – tai ne šnipas.
Tiesiog kažin kokia kabučių (ir neigimo) manija rusiškoje žiniasklaidoje, ypač skirtoje Baltijos šalių rusakalbiams gyventojams. „Sputnik Эстония“ pateikė 16 tekstų minėto 20-mečio studento suėmimo tema (Арест двадцатилетнего „агента ФСБ”). Tyrėjai pareiškę, kad jis yra užsienio valstybės agentas. Rusijos pasiuntinys: žiniasklaidoje išplatinta versija apie jo ryšį su FSB – tai tik Estijos pusės oficiali versija. Advokatas, tarptautinės teisės žinovas, paaiškino, kad pavadinti asmenį FSB agentu iki teismo nuosprendžio yra civilizuotame pasaulyje veikiančios nekaltumo prezumpcijos pažeidimas (pagrindinis Estijos leidinys „Postimees“ suimtąjį pavadino „galimu FSB agentu“ – kuris mūsų šalių žurnalistas nežino, kad kaltu žmogus laikomas tik įsiteisėjus nuosprendžiui – red.). Tai pasakęs, advokatas pridūrė (добавил): „Europoje kiti prekiauja vynu ar sūriais, o Estija prekiauja rusofobija.“ Taškas.
Neteko girdėti šį tarptautinės teisės žinovą atsiprašius už „rusofobiją“ nei po to, kai studentą nuteisė, nei vėliau, kai nuteistasis pasiskundė, kad FSB nuo jo atsižegnojo. Paskelbus nuosprendį, „Sputnik Эстония“ pranešė, kad „FSB agentas“ nuteistas 4 metus kalėti („Агент ФСБ” Васильев получил в Эстонии четыре года тюрьмы). Kabutėse. Skaitome toliau: Estijos saugumo policijos (KaPo) duomenimis, jis neva buvo FSB agentas (якобы работал на ФСБ). Leidinys tame pačiame tekste pranešė išsiaiškinęs (выяснил), kad profesinės mokyklos bendramoksliai netiki Vasiljevą buvus FSB darbuotoju, o šios mokyklos ir dar kitos, kur jis pastaruoju metu studijavo, dėstytojai sakė jį buvus ne ypatingų gabumų studentu ir vargu ar jis būtų įstengęs atlikti tai, kuo jį apkaltino KaPo (Estijos saugumo policija)…
TV kanalas „Cargrad“ (Царьград TB; pristatomas kaip vienintelis Rusijoje, kuris visuomeninius politinius įvykius vertina rusų konservatyviosios daugumos požiūriu) pranešime apie Vasiljevo nuteisimą nurodė, kad „Estijos valdžia apkaltino jį esant Rusijos specialiųjų tarnybų agentu“ – taigi ne teismas, ne prokuratūra, ne KaPo, ne „Estijoje“, o „Estijos valdžia“; nurodė ir specialiąją tarnybą – FSB. Pranešimo antraštėje sakoma: Estija pasodino studentą iš Rusijos už tai, kad jis „Putino agentas“ (Эстония посадила на четыре года студента из России за то, что он „агент Путина”). Išeitų, ne KaPo stoja prieš Rusijos specialiąsias tarnybas, o Estijos valstybė – prieš Putiną.
Atidžiausiai laikraščius skaito šnipai
„Regnum“ ne kartą rašė ir apie Latvijoje 2017-ųjų vasarą pradėtą nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje buvusį bendrovės „Latvijas dzelzceļš“ darbuotoją kaltino „šnipinėjimu Rusijos naudai“ (jų kabutės). Net suteikė žodį, pasak jų, Latvijoje žinomam visuomenės ir politikos veikėjui Vladimirui Lindermanui (dar ir kitaip žinomam – red.) žmogus viso labo nufotografavo sąstatą su NATO karine technika ir pasiuntė nuotraukas pažįstamam į Rusiją. Šnipinėjimu, girdi, čia ir nekvepia, tiesiog Saugumo policija stengiasi žūtbūt sučiupti bent vieną šnipą iš vietinių gyventojų. Prie šio komentaro „Regnum“ pridūrė: NATO karinės technikos judėjimas Latvijoje nėra saugoma paslaptis, aljanso karių atvykimas ar technikos atgabenimas išsamiai aprašomas žiniasklaidoje.
Keista skaityti: juk patys rašo, kad geležinkelietį kaltino rinkus duomenis „Rusijos užsakymu“ (по заданию России). O pagal Latvijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Šnipinėjimas“ nusikaltimu laikomas ne tik neskelbtinos, bet ir kitos informacijos rinkimas – jeigu tai buvo daroma vykdant užsienio specialiosios tarnybos užduotį (bausmė – iki 10 metų laisvės atėmimo; ruožo meistrą galiausiai nuteisė kalėti 3 metus ir 2 mėnesius).
„Regnum“ dar iki Klaipėdos apygardos teismui nuteisiant klaipėdietį paskelbė ne vieną tekstą apie jam iškeltą bylą. Esą norima įkalinti Lietuvos pilietį, kuris rinko duomenis iš atvirų šaltinių, ko neslepianti ir Lietuvos generalinė prokuratūra. Tokia byla, kur kalbama ne apie slaptus, o apie viešus duomenis, yra pirmoji Lietuvoje… „Regnum“ autoriai nutylėjo kaltinimo išvadoje sakoma, kad šis asmuo, vykdydamas Rusijos žvalgybos užduotį, atliko konkrečius šnipinėjimo veiksmus. Tai aiškiai nurodė jų kolegos, pavyzdžiui, iš naujienų tarnybos „Interfax“.
Mūsų baudžiamojo kodekso straipsnio „Šnipinėjimas“ 1 dalyje nurodomas slaptų duomenų rinkimas norint juos perduoti užsienio valstybei (laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė), o 2 dalyje kalbama apie kitos valstybės ar jos organizacijos užduoties vykdymą – baudžiant už šį nusikaltimą reikia įrodyti buvus susitarimą su svetimos valstybės žvalgybos organizacija teikti jai tam tikrus duomenis, nebūtinai slaptus (bausmė – laisvės atėmimas iki 15 metų).
Rusijoje pagal straipsnį „Šnipinėjimas“ gali būti apkaltintas tik užsienio pilietis arba asmuo be pilietybės – jeigu nustatoma jį vykdžius užsienio žvalgybos užduotį rinkti duomenis Rusijos saugumui pakenkti. O tie duomenys gali būti ir valstybės paslaptis, ir bet kuri kita informacija iš atvirų šaltinių, pavyzdžiui, iš laikraščių (Rusijos piliečiai už šnipinėjimą atsako pagal straipsnį „Valstybės išdavimas“). Kas patikės „Regnum“ redaktorius nežinant tokių dalykų?
Mūsų dienomis, kaip rašoma 2015 metais Maskvoje išleistoje monografijoje, žvalgybininkas (разведчик) daugiau kaip 60 proc. karinio pobūdžio duomenų jo vadovus dominančiomis temomis randa atviruose šaltiniuose. Ir iš viso: šnipai (dėdamiesi diplomatais, prekybos atstovais, žurnalistais) viešoje informacijoje, toje pačioje žiniasklaidoje, specialiojoje literatūroje, randa apie 90 proc. reikalingų duomenų.
Vienas žodelytis verčia aukštyn kojomis
Tarp tyrėjų nurodomų Kremliui tarnaujančių leidinių (РИА Новости, ИноСМИ, ТАСС, Лента, Regnum) TASS – pagrindinė Rusijos valstybinė naujienų tarnyba, taip pavadinta Sovietų Sąjungoje dar 1925 metais, jos pranešimus skelbia ir užsienio žiniasklaida („Regnum“ – vengia). TASS autoriams nesolidu klausti, kada Lietuvoje visus turistus pasodins.
Antai prieš dvejus metus TASS pranešė, kad Estijoje gyvenantį Rusijos pilietį nuteisė 5 metams kalėjimo už šnipinėjimą Rusijos naudai (be kabučių). Anot kaltinimo versijos, rašoma, jį 2009 metais užverbavo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausioji valdyba (tebevadinama GRU). Jis neva (якобы) rinko duomenis apie valstybės gynybos objektus… Jis taip pat neva (якобы) sekė karinės technikos judėjimą…
Arba praėjusių metų pavasarį TASS paskelbta žinia apie tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepatenkino Rusijos piliečio bei buvusio Lietuvos kariuomenės karininko skundų dėl nuosprendžio neva šnipinėjus Maskvos naudai (за якобы шпионаж в пользу Москвы). Taip pat pranešama, kad 2017-ųjų liepą Vilniaus apygardos teismas nuteisė 10 metų kalėti Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką. Lietuvos pusė teigia, kad jis neva yra FSB darbuotojas (якобы являющийся сотрудником ФСБ).
Praėjusių metų gruodyje TASS paskelbė naujieną: Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad išaiškinta asmenų grupė, neva rinkusi duomenis Rusijos specialiosios tarnybos pavedimu (якобы занимавшейся сбором). Prieš daugiau kaip mėnesį buvo sulaikytas neva su tuo susijęs (якобы причастный к этому) opozicijos politikas Algirdas Paleckis. TASS supažindina skaitytojus ir su minėtam klaipėdiečiui pateiktu kaltinimu: jis neva rinko ir teikė (якобы собирал и передавал) duomenis jį užverbavusiai Rusijos specialiajai tarnybai. Anot prokuratūros, rašo TASS, įtariamasis rinko neslaptą informaciją, tačiau jo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip nusikalstami, nes neva buvo vykdomi užsienio žvalgybos pavedimu (поскольку якобы осуществлялись по заданию иностранной разведки)…
Itin keistai atrodo Rusijos valstybinės naujienų tarnybos (ir ne tik jos) stilistika: autoriaus požiūris (vertinimas) brukamas jam nebaigus iki galo išdėstyti pranešamo dalyko (oficialaus pareiškimo, kaltinamosios išvados, nuosprendžio). Suprantama, ne mums mokyti maskviečius rusiškai rašyti. Tačiau nereikia būti profesoriumi, kad pamatytum rusų literatūrinės kalbos kūrėją Aleksandrą Puškiną ar Ivaną Turgenevą su visais kitais rašytojais vartojus TASS tekstuose taip dažną kalbos dalelytę, kitais atvejais – jungtuką (якобы), norint parodyti nesant tikrumo, abejojant dėl kitų pasakyta, ką nors neatitinkant tikrovės. Tas pats daroma ir įtariant apgaulę, antai apie tą patį Puškiną pateikiama tokia versija: „Ištrėmimas į Besarabiją (neva už laisvės apdainavimą) iš tikrųjų buvo žvalgybinė misija.“
Visiems aišku, kad praėjusių metų gruodį Lietuvoje sulaikytieji prokuratūros „įtariami šnipinėjimu“, vykdomas ikiteisminis tyrimas „dėl galimo šnipinėjimo Rusijai“ (citata iš Delfi.lt). Paskelbiant įtarimus kai kada priduriama, kad asmuo pripažįstamas kaltu įsiteisėjus nuosprendžiui, tačiau ir be to savaime suprantama įtariamiesiems galiojant nekaltumo prezumpciją. Ne visiems Rusijos leidiniams prireikė knygine ir pasenusia laikomos dalelytės якобы pateikiant Lietuvos generalinės prokuratūros pranešimą, kaip antai: yra sulaikytas etatinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos darbuotojas, jis įtariamas šnipinėjimu. Kai Estijoje nuteisė jau ne kartą čia minėtą studentą, Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ parašė: prokuratūros duomenimis, jis yra FSB agentas.
Aišku, TASS ir kai kurių kitų redakcijų žurnalistai rašo якобы ne tam, kad skaitytojai pamanytų: esama kažin kokio „neva šnipinėjimo“ ir teisėjai skyrė bausmę už apsimetimą šnipu; prokurorai teigė, kad vienas kaltinamasis neva rinko ir neva sekė, o kiti du – neva šnipinėjo (dėjosi šnipinėjantys ir tai yra blogai?), arba tvirtino, kad asmuo yra neva FSB darbuotojas (beprasmybė). Kodėl taip daroma, galima numanyti iš minėto „Regnum“ pamfleto (kada Lietuvoje visus fotografuojančius turistus sodins į kalėjimą) autoriaus replikos. Jis, priminęs, kad anksčiau Lietuvoje būta atvejo, kai suėmė ir nuteisė apkaltinę neva mėginimu (якобы попытках) verbuoti prezidentės apsaugą ir neva mėginimu įtaisyti pasiklausymą jos kabinete, čia pat skliaustuose pastebi: ar taip iš tikrųjų buvo, ar tai dar viena lietuviška paranoja, sunku pasakyti (так это или очередная литовская паранойя, утверждать невозможно).
Greičiausiai paranoja, pamanys skaitytojas, perskaitęs pamfleto autorių tvirtinant: šnipų skandalai, raganų medžioklė, penktosios kolonos paieškos – visa tai Lietuvoje jau seniai yra ne naujiena, o greičiau kasdienybė (Шпионские скандалы, охота на ведьм, поиски пятой колонны, всё это уже давно не новость, а скорее будни Литвы). Kai tam pačiam klaipėdiečiui teisme pateikė kaltinimą, “Regnum“ parašė, kad Lietuvoje pamišimas dėl šnipų: už gatvių fotografavimą gali skirti 8 metus kalėjimo (Шпиономания в Литве: за фотографирование улиц – восемь лет тюрьмы). Paranoja!
Kada apgaulė laikoma šaunumu?
Galima rusų kalbos dalelytę якобы laikyti knyginiu žodžiu, tačiau pasenusiu – nieku gyvu. Antai skaitome rusų kalbininkės parašyta (2014): tekste vertinimui gali būti pasitelktas subjektyvusis modalumas, reiškiamas žodžiais „galbūt“, „neva“, „tikėtina“ (будто, якобы, по всей вероятности). Tai sakoma straipsnyje tema „Informaciniai karai – politinio komunikavimo sudėtinė dalis“ (Информационные войны – составная часть политических коммуникаций). Politinės lingvistikos tyrėja rašo, kaip Rusijos-Ukrainos informaciniame kare abi pusės tam tikrų prasmių (negatyvaus konteksto) skleidimu stengiasi suformuoti priešo vaizdinį.
Sužinome, kad tekste politiniu žymikliu (angl. marker) yra ir kabutės. Galima pridurti, kad tokias kabutes vokiečių kalbininkas Viktoras Klempereris savo knygoje apie nacistinės Vokietijos viešąją kalbą (LTI. Notizbuch eines Philologen, 1947) pavadino ironijos kabutėmis ir tikino jų knibždėjus laikraščius, buvus net nuosaikiuose mokslo veikaluose. Kabutės reiškė, pavyzdžiui, kad Čemberlenas, Čerčilis, Ruzveltas yra neverti politikų vardo („Staatsmänner“) , Einšteinas – netikras mokslininkas („Forscher“), Heinė – poetas, bet ne vokiečių („deutscher“ Dichter).
Negatyviam kontekstui kurti taip pat gali būti panaudota invektyva (lot. invectiva) – aštrus, piktas, pašiepiantis kaltinimas (stilius, būdingas ir tam pačiam pamfletui). 2007 metais Miuncheno saugumo konferencijoje Putino pareikštus kaltinimus Vakarų pasauliui ne vienas autorius pavadino invektyvomis, reiškiančiomis Šaltojo karo atnaujinimą. Rusijos valdžios atstovui ar žurnalistui apie ką nors pašaipiai, sarkastiškai atsiliepus, žiniasklaidoje parašoma: pašiepė (Российский сенатор Алексей Пушков высмеял резолюцию… Pоссийский журналист высмеял представителя Госдепа…). Dažnai įgelia Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė (Захарова высмеяла). Gali pasirodyti, kad kiti išjuokė ne itin draugišką Kremliui veikėją, pavyzdžiui, naująjį Ukrainos prezidentą (Зеленского высмеяли во время выступления в Канаде). Tiesa, mėginimai pasišaipyti iš Putino baigiasi labai gėdingai (Британцы жестоко опозорились при попытке высмеять Путина).
Iš kitų rusų autorių sužinome, kad informaciniame-psichologiniame kare (totalinė propaganda ir dezinformacija) vienas būdų visuomenės nuomonei paveikti yra didelis viena tema skelbiamų panešimų dažnis (коммуникационная кампания высокой интенсивности) – kaip reklamos ar PR kampanijos metu. Griebiamasi spalvų sutirštinimo, menkinimo, faktų iškraipymo, kartojimo, retorinių klausimų ir kt. Dar vienas dezinformacijos žymiklis – reikšmingos informacijos kalbamąja tema nuslėpimas (выборочное замалчивание). Šiaip nutylėjimas atrodo tarsi ir nekaltas dalykas – nes „niekas neaprėps neaprėpiama“ (iš Rusijoje 1854 metais išleisto Kozmos Prutkovo aforizmų rinkinio). Tačiau prieš dvejus metus „Regnum“ apkaltino valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“, esą ši viename pranešimų svarbiausią aplinkybę „sąmoningai nutylėjo“ (citata). Taigi „Regnum” redaktoriai supranta, kas tai yra.
Paprasčiausias būdas, kurį dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nurodė amerikiečių tyrėjas Klaidas Mileris, vienas Propagandos tyrimo instituto (Institute for Propaganda Analysis) kūrėjų – tai „etikečių klijavimas“ (name-calling). Ukrainoje „chunta“, „fašistai“, Baltijos šalyse – „rusofobai“ ir pan. Dar, žinoma, logikos klaidos, arba logikos suktybės. Vieną pastarųjų (Tu quoque) iliustruoja sovietinis anekdotas: „Amerikos balsas“ klausia „Armėnų radijo“, kiek uždirba sovietinis darbininkas, ir ilgokai patylėję klausiamieji atsako: „O pas jus negrus karia!“
Gali būti pasitelktas „anekdotinis liudijimas“ (анекдотическое свидетельство) – gal „uošvė neigia“ ar „bendramoksliai netiki“ ir laikytinas tokiu liudijimu? Svarbių dalykų suplakimą su šalutiniais ar visai nesusijusiais iliustruoja dar vienas anekdotas: kai padavėjas paklausia papietavusiojo, ar patiko, tas atsako, kad nesiskundžia, tik kitą kartą pageidautų atskirai kotletų ir atskirai musių… Kaip galima reikšti nuomonę dėl teismo sprendimų pagrįstumo, kai šnipinėjimu kaltinamų asmenų procesai dažniausiai būna uždari ir bylos aplinkybės įslaptinamos ilgiems dešimtmečiams?
Labiau įtikinama, kai „tam tikrų prasmių“ sakiniai nuskamba iš ekspertais pristatomų žmonių lūpų: jais skaitytojai pasitiki labiau nei žurnalistais, manydami tuos žinant kažin ką daugiau negu paprasti mirtingieji. Minėtas ekspertas Sergejus Šestovas yra, be kita ko, Tarptautinės visuomeninės saugumo organų veteranų organizacijos prezidentas – jis žino, skaitome, „tai, apie ką nespecialistai gali tik spėlioti“. Tai, kad vykdoma informacinė-psichologinė aggresija, parodo ir tarptautinių teisės normų, žurnalistų profesinės etikos pamynimas. Tačiau, kaip žinome, kare apgaulė nevadinama apgaule, tai – karinė gudrybė, pavykusi dezinformacija. Kaip sako prancūzai, kare visos priemonės pateisinamos (à la guerre comme à la guerre).
Beje, auksaburnis Šestovas prieš penkerius metus leidiniui „Komsomolskaja pravda“ (vadinamas ir „mėgstamiausiu Vladimiro Putino laikraščiu“), ginčijantis dėl viešumon išplukdytos KGB instrukcijos, prasitarė, kaip galima atsakyti į kompromituojančias žinias: arba kalbėti rimtai, arba viską paversti humoru, marazmatiniu kliedesiu. Absurdo technologija? Ar tik kitus tepa ne tuo, kuo pats kvepia? Baltijos šalims skirto leidinio „Baltnews“ (jau neslepia, kad priklauso tarptautinei naujienų tarnybai „Rosija Segodnia“, RT) autorius itin vaizdingai aprašo, kaip labai nemėgstama pas juos, Estijoje, protestuojančių prieš vietinių rusų diskriminavimą: Estijoje kaltina ne tą, kuris orą patalpoje pagadino, o tą, kuris pasiūlė atidaryti langą. Tuo tarpu susidaro įspūdis, kad kai kurie patys gadina orą, o kaltę verčia kitiems.
Garsiausiai „Čiupk vagį!“ šaukia pats vagis?
2019.07.11; 09:00
