Praėjus 10 metų vis dar nežinome, kuo baigėsi vos penkias dienas ir naktis trukęs karas Pietų Osetijoje.
Savęs užpulti neįmanoma
Rusijos naujienų tarnyba “Eurasia Daily“ nelaukė iki paskutinės dienos ir dar liepos 30 d. pranešė, kad nuo „08.08.08“ praėjo 10 metų. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzija, rašo, klastingai užpuolė Pietų Osetiją, apšaudė taikius gyventojus raketomis ir atakavo tankais. Manyta per kelias dienas nušluoti nuo žemės paviršiaus gyvenvietes, o žmones išvaryti arba sunaikinti. Dar buvo „planas B“: gyventojams pasipriešinus, užnuodyti vandens šaltinius… Gruzijos valdovai nuo viduramžių kėsinosi į visa aplinkui, tačiau patiems jėgų neužteko, todėl ieškojo plėšrių kaimynų, Rusijos imperijos ir komunistinės Maskvos, o mūsų dienomis – JAV ir Europos Sąjungos palaikymo. Būtent „pastariesiems“ pritariant ir buvo įvykdytas „barbariškas Pietų Osetijos užpuolimas“. Tačiau gruzinų užmačias sužlugdė su stebėtinu atkaklumu pasipriešinę „savanoriai“ ir Rusijos kariuomenės daliniai, įžengę į Pietų Osetiją savo taikdarių ir ten gyvenančių Rusijos piliečių gelbėti. Gruzijai žaibo karas baigėsi panišku bėgimu ir nenuplaunama gėda.
“Eurasia Daily“ nurodė tik autoriaus vardą – pavardę, tačiau tai žinant… Šį tekstą parašė „Pietų Osetijos žurnalistikos veteranas“, be to – „Pietų Osetijos parlamento informacinės-analitinės valdybos viršininkas“. Ne viskas jo kūriniuose šia tema perdėm „herojiška“. Antai prieš kelerius metus jis atskleidė, kas atsitiko neišgaudžius į Pietų Osetiją prasismelkusių šnipų ir diversantų: šie pranešė kam reikia svarbių objektų Cchinvalyje (pagrindiniame Pietų Osetijos mieste) koordinates ir dėl to rugpjūčio 8-ąją gruzinai „pirmosiomis salvėmis užklojo“ taikdarių dislokavimo vietas, parlamentą, vyriausybę, vidaus reikalų ministeriją, miliciją, universitetą, kita…
Rusijos leidinys „Nezavisimaja gazeta“ 10-mečio proga paprašė pasisakyti ne etatinį propagandistą, o ekspertą – Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotoją Aleksandrą Chramčichiną („Karas 08.08.08. Pabaigos žodis“). Rusijoje, paaiškino politologas, gruzinų veiksmus šiame kare vadina „agresija“. Tačiau prieš dešimt metų nė viena pasaulio valstybė nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, taigi abi šios respublikos, teisiškai, buvo Gruzijos dalimi. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie Gruzijos agresiją prieš Pietų Osetiją. „Įvykdyti agresiją prieš pačius save neįmanoma“, – pareiškė politologas ir dėl aiškumo pridūrė skliaustuose: „Tada juk ir Rusijos veiksmus Čečėnijoje galima vadinti agresija.“
Galiausiai susiprotėjo! O “Eurasia Daily“, pasiskubinusi pranešti apie „klastingą užpuolimą“, prašovė – kaip galima užpulti save? Toliau ir neskaitytum, jeigu ne į akis krintanti „Agresija“. Vis dėlto būta agresijos! „Tačiau Gruzija, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, įvykdė agresiją prieš Rusiją, užpuolusi jos taikdarius (šalies karinio kontingento užpuolimas prilygsta visos šalies užpuolimui).“
Maskva niekada nebūna kalta!
Kaltinimas Gruzijai užpuolus taikdarius – ne naujas, tai girdime ir skaitome nuo pačių pirmųjų „penkių dienų karo“ valandų visus tuos dešimt metų. Pradedant Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rugpjūčio 8 d. 15 val. Maskvoje perskaitytu pareiškimu. „Šiandien naktį Pietų Osetijoje Gruzijos kariuomenė įvykdė agresijos aktą prieš Rusijos taikdarius ir taikius gyventojus“, tarp žuvusių yra ir taikdarių. Rusijos prezidentui privalu ginti valstybės piliečius visur ir visada, todėl jis imasi atitinamų „žingsnių“. Po kelerių metų, dalydamasis prisiminimais apie tuos įvykius, Medvedevas aiškino sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų priėmęs „nė minutės nedvejodamas“ dar naktį į rugpjūčio 8-ąją, po to, kai jam pranešė apie Rusijos piliečių, taip pat ir taikdarių, žūtį…
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vos kelios dienos po karo britų leidinyje „The Financial Times“ aiškino, „kodėl Rusijos veiksmai Gruzijoje buvo teisingi“. Pietų Osetija jau 16 metų gyvena de facto nepriklausoma nuo Gruzijos, dauguma tenykščių gyventojų yra Rusijos piliečiai ir jų saugumo labui pagal 1992 metais su Gruzija pasirašytą susitarimą ten laikomas nedidelis Rusijos karinis taikdarių kontingentas. Rugpjūčio 8 d. taikdarius užpuolė Gruzijos sausumos ir oro pajėgos, yra žuvusiųjų; taip pat žuvo, kai kuriais duomenimis, iki 1 600 taikių gyventojų (vėliau Rusijos tyrimų komitetas pranešė nustatęs 162 asmenų žūtį – red.). Gruzinų veiksmai Pietų Osetijoje yra genocidas. Atsakydama į neišprovokuotą užpuolimą Rusija įvedė į Pietų Osetiją savo karinį kontingentą („nei viena pasaulio valstybė neliktų abejinga jos piliečių žudymui ir išvarymui iš namų“). Tai, kad gruzinai sąmoningai šaudė į taikdarius, patvirtina stebėtojai ir ten buvę žurnalistai. „Rusijos karinis atkirtis Gruzijai, užpuolusiai Rusijos piliečius ir taikdarių kontingento kareivius, buvo visiškai proporcionalus.“
Tų metų rugpjūčio pabaigoje Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas amerikiečių televizijos kompanijai CCN aiškino, kad Gruzijos ginkluotosios pajėgos rugpjūčio 8 d. 12 val. vietos laiku užgrobė taikdarių miestelį Cchinvalio pietiniame pakraštyje ir puolė Rusijos taikdarių batalioną šiaurinėje miesto dalyje. Žuvo keletas dešimčių taikdarių, šimtai taikių gyventojų ir „tik po to Rusijos prezidentas priėmė sprendimą įvesti kontingentą mūsų taikdarių ir taikių gyventojų gyvybėms gelbėti“. Suprantama, Rusijos vadovybė buvo numačiusi, kaip veiks iškilus grėsmei taikdarių ir Rusijos Federacijos piliečių, pastoviai gyvenančių Pietų Osetijoje, saugumui.
„Išgelbėti bet kokia kaina“ – šitaip pavadintą dokumentinį filmą Rusijos valstybinis TV kanalas „Rosija“ parodė praėjus nuo „08.08.08“ vieneriems metams. Rugpjūčio 8-osios rytą 7 val. filmavimo grupė su Rusijos kariuomenės daliniu „dumia“ į Cchinvalį: „naktį miestą užpuolė Gruzijos kariuomenė. Žūva vaikai, moterys, seniai. Gruzinų tankai iš arti naikina mūsų taikdarių batalioną“. Filmo autorius kalba apie „kovos draugų“ ir „visos tautos“ gelbėjimą.
Tiesa, „atidūmė“ tik po geros paros; žurnalistų lydimas 58-os armijos vadas tuoj pat pateko į gruzinų kareivių ugnį ir sužeistą generolą nugabeno į lauko ligoninę – kaip ir TV žurnalistą su kolegomis. Vis dėlto filme trumpai parodoma, kas dedasi taikdarių miestelio viduje „rugpjūčio 8 d. 9 val. ryto, pirmosiomis minutėmis po taikdarių bataliono užpuolimo“. Jo autoriai pasiskolino pietrytiniame miesto pakraštyje esančiame „Aukštutiniame miestelyje“ pačių taikdarių telefonu nufilmuotą vaizdą ir pridėjo savo tekstą: „Valstybės ginkluotosios pajėgos – ne kokia nors gauja – mėgina sunaikinti taikdarių padalinį!“
Prieš kelias dienas savaitraštis „Zvezda“ išspausdino pokalbį su Rusijos pasiuntiniu Pietų Osetijoje Muratu Kulachmetovu. Jį kalbinęs žurnalistas Aleksandro Kocas iki gyvenimo pabaigos nepamirš to, kas atsitiko prieš 10 metų, nes tik per plauką liko gyvas minėtame „58-os armijos štabo kolonos sušaudyme“. Rusijos generolas Kulachmetovas tomis dienomis Cchinvalyje vadovavo Mišrioms taikos palaikymo pajėgoms (Rusija, Gruzija, Šiaurės Osetija). Žurnalistas: „Rusų taikdarių bataliono apšaudymas – tiesiu taikymu iš tankų – vienas dramatiškiausių to karo momentų, čia nusikalstami veiksmai, man atrodo, visiems akivaizdūs.“ Generolas: „Tai pati tikriausia šventvagystė“ (кощунство). Jam ir po 10 metų sunku tuo patikėti: „Aš, tiesą sakant, iki paskutinio momento netikėjau, kad Gruzijos vadovybė tai padarys. Aš net neįsivaizdavau, kad jie peržengs šį Rubikoną. Peržengė.“
Prieš kelias dienas Rusijos vyriausybės pirmininkas Dmitrijus Medvedevas interviu leidiniui „Komersant“ pasakė, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzijos vadovybė, „užpuolusi senius ir vaikus, užpuolusi Rusijos taikdarius, iš esmės paskelbė karą Rusijai“. Tarptautinė konflikto Pietų Osetijoje tyrimo komisija padarė išvadą, kad agresiją pradėjo Gruzija. „Ir šito iš istorijos jau neišbraukti.“
Paskutinį žodį tars teisėjai Hagoje?
2008 metų pabaigoje Europos Sąjungos užsienio šalių ministrų sprendimu sudaryta Tarptautinė komisija Pietų Kaukaze rugpjūtyje vykusio karo aplinkybėms tirti savo išvadas pateikė po 10 mėnesių. Karinius veiksmus pradėjo Gruzija – po daugelį mėnesių Rusijos prieš ją vykdytų priešiškų veiksmų (pavyzdžiui, masinis Rusijos piliečių pasų išdavimas Gruzijos gyventojams be šalies vyriausybės sutikimo). Rusijos kariuomenės brovimąsi į Gruzijos gilumą komisija pripažino tarptautinės teisės pažeidimu. Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimą nepriklausomomis valstybėmis, tai yra Gruzijos teritorijos vientisumo ir suvereniteto pažeidimą – irgi. Visas Pietų Osetijos pajėgų operacijas, išskyrus vykdytas tiesiogiai gruzinų puolimui atremti, ir ypatingai prievartą prieš etninius gruzinus Pietų Osetijoje bei už jos ribų – tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimu. O štai konflikto pradžioje, komisijos nuomone, Rusija panaudojo jėgą teisėtai – gynimuisi.
Komisija iškėlė klausimą, ar pateisinamas buvo Gruzijos karinės jėgos panaudojimas prieš Rusijos taikdarius Gruzijos teritorijoje (Pietų Osetijoje), ir atsakė į jį neigiamai. Rusija turėjo teisę atremti puolimą prieš savo taikdarius priemonėmis, proporcingomis grėsmei. Ir tik paskesni Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų mastai akivaizdžiai viršijo reikalingus taikdariams apginti.
Šių metų gegužės 23 d. Europos žmogaus teisių teismo didžioji kolegija išklausė šalis byloje „Gruzija prieš Rusiją“ – dabar teliko sulaukti sprendimo šiame precedento neturinčiame tarpvalstybiniame ginče. Ieškinyje tvirtinama, jog dėl masinių Gruzijos piliečių teisių pažeidimų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje 2008 metų rugpjūčio karo eigoje ir paskesniu laiku yra atsakinga Rusija, nes abejos teritorijos yra Rusijos kontroliuojamos ir jose taikoma šios valstybės teisė.
Paskutiniame posėdyje Gruzijai atstovaujantis advokatas kalbėjo, jog Pietų Osetijos pajėgos išvarė 26 tūkstančius šiame krašte gyvenusių gruzinų, apiplėšė jų namus, daug gyvenviečių tiesiog sulygino su žeme. Rusija kontroliavo šį regioną, tačiau nieko nesiėmė etniniam valymui užkardyti. Tai – karo nusikaltimas. Gruzijos pusė, be to, kaltina Rusiją 70 gruzinų kaimų bombardavimu, taip pat apšaudžius Gorio miestą raketomis jau pasitraukus iš ten Gruzijos kariams – apšaudymo metu žuvo keliolika žmonių, tarp jų – olandų žurnalistas. Rusijos atstovai savo ruožtu aiškino, kad Gruzijos pusės kaltinimai Rusiją suplanavus karinę operaciją ir įvykdžius agresiją yra nepagrįsti, Rusija nekontroliavo šių teritorijų nei konflikto metu, nei po jų ir dėl aukų nieko dėta. „Gruzija atakavo taikiai miegantį Cchinvalį“ ir Rusijos kariuomenės veiksmai buvo reikalingi jos piliečiams ir taikdariams, teisėtai esantiems konflikto zonoje, apginti. Tai, kad gruzinai puolė taikdarius, yra „akivaizdus faktas“.
2016-ųjų pradžioje Tarptautinis baudžiamasis teismas leido pradėti tyrimą dėl įvykių Pietų Osetijoje 2008 metais (savarankiškas tyrimas pradedamas konflikto dalyvių pusių tyrimą pripažinus neobjektyviu). Prokurorė to ėmėsi parengtinio tyrimo metu paaiškėjus, kad Pietų Osetijoje ginkluoto konflikto metu liepos 1–spalio 10 d. galėjo būti vykdomi nusikaltimai žmoniškumui (nužudymai, prievartinis perkėlimas) ir karo nusikaltimai (taikių gyventojų puldinėjimas, tyčiniai nužudymai, plėšimai). „Pietų Osetijos faktiškoji valdžia“ galėjo nužudyti mažiausiai 113 etninių gruzinų jų priverstinio perkėlimo metu. Iš viso perkelta iki 18,5 tūkstančio asmenų, nusiaubta apie 5 tūkstančiai namų. Tyrimą pradėjusios prokurorės žodžiais, „etninių gruzinų, gyvenusių konflikto zonoje, sumažėjo ne mažiau kaip 75 procentais“ ir esama pagrindo įtarti, kad prie to aktyviai prisidėjo Rusijos kariai. Ir dar: Hagos prokurorė neatmetė, kad Gruzijos ginkluotųjų pajėgų puolimas prieš Rusijos taikdarius gali būti pripažintas karo nusikaltimu.
„Nezavisimija gazeta“ laikraščio autorius Gruzijos veiksmus „08.08.08“ vadina „visiškai beprotiška avantiūra“, kurią sukurstė šiuolaikinėje karyboje nieko neišmanantis, tačiau labai ugningas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Ir daugelis tam pritaria – ne todėl, kad Gruzijai vadovavo toks žmogus (Medvedevas: „psichiškai nesubalansuotas“), o todėl, kad sveikam protui nesuvokiama, kam reikėjo pulti Rusijos taikdarius. Jeigu Rusija visa galybe būtų peržengusi Gruzijos sieną, tada suprantama: traukitės atgal, nes paimsime taikdarius įkaitais. O dabar atsitiko „paradoksas“: taikdarių apšaudymas Rusijos vadovybei tapo dingstimi įvesti kariuomenę.
Gynybos ministerija melavo, o generolas – tylėjo
Vladimiras Putinas CCN žurnalistui ir visam pasauliui rugpjūčio 28 d. sakė: „Štai aš jums paskaitysiu Generalinio štabo pranešimą…“ Ten parašyta, ką Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas apskelbė rugpjūčio 9-ąją: vakar anksti rytą gruzinai sunaikino pirmuosius Rusijos taikdarių stebėjimo postus, po to Rusijos taikdarių bataliono teritoriją apšaudė iš artilerijos pabūklų, o dar vėliau Rusijos taikdarių dislokavimo vietas bombardavo gruzinų aviacija. „Tuo pačiu metu gruzinų tankai tiesiu taikymu mušė į Jungtinį taikdarių štabą ir taikdarių bataliono teritoriją.“ O leidinys RBK spėjo apie tai pranešti rugpjūčio 8-osios vakare (18:39): „Taikdarių štabo rajone dabar vyksta įnirtingi mūšiai panaudojant šarvuotą techniką“, žuvo 12 Rusijos taikdarių, „Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, Gruzijos kariai pribaigia sužeistus Rusijos karius ir vietinius gyventojus tiesiai užimtuose postuose“.
2008 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos valstybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ pateikė „Gruzijos karių žvėriškumo liudijimus“ (Варвары XXI века). „Pietų Osetijos nepaprastųjų situacijų ministerijos informacijos skyriaus viršininkui“, einančiam dar ir osetinų taikdarių bataliono spaudos atstovo pareigas, susiklostė įspūdis, kad „gruzinams ir užsienio samdiniams buvo įsakyta deginti visa jų kelyje ir naikinti visus reprodukcinio amžiaus žmones“.
Baudėjai, rašoma leidinyje, neslėpė, kad jų pagrindinis tikslas buvo ne tik taikūs gyventojai, bet ir Rusijos kariai (vienai rūsyje pasislėpusiai moteriai gruzinai pasakė: „Mes šaudome ne į osetinus, mes atėjome žudyti rusų kareivių“). Tas pats atstovas spaudai papasakojo, kaip iš savo kabineto jis atbėgo į Jungtinį taikdarių štabą ir paprašė duoti jam granatą ar pistoletą – norįs mirti tikru vyru, o ne gėdingai kankinamas. „Pro mūsų taikdarių miestelį pravažiavo gruzinų tankai. Demonstratyviai, pergalingai, tarytum rodydami, kad rusai ir osetinai niekur nesidės, bus desertui.“ Vyras neabejojo, kad papuolus į nelaisvę jiems geriausiu atveju perpjaus gerklę, ir pasiuntė artimiesiems telefonu keletą atsisveikinimo žinelių…Tačiau tuo metu Cchinvalio padangėje ėmė sukiotis Rusijos naikintuvai, „mūsų taikdariai ir Pietų Osetijos gyventojai sulaukė ilgai lauktos pagalbos“.
Osetinų taikdarių bataliono kapitonas kiek vėliau vietiniam leidiniui papasakojo, jog naktį į rugpjūčio 8-ąją buvo poste Gruzijos teritorijoje, 7 kilometrai nuo Cchinvalio. Gruzinai prieš vidurnaktį pasitraukė iš posto, palikę jame Rusijos karius ir jį – vienintelį osetiną, o netrukus prasidėjo miesto apšaudymas iš pabūklų. „Tiesiog stebuklas, kad Gruzijos gynybos ministerijos kareiviai nesusidorojo su taikdariais. Greičiausiai, agresoriai pamanė, kad tie vis viena niekur nesidės ir gali pasitarnauti kaip įkaitai.“
Rugpjūčio 8-osios naktį „Pietų Osetijos saugumo tarybos sekretorius“, Rusijos kariuomenės pulkininkas Anatolijus Barankevičius praleido „komandiniame punkte“ vieno iš vyriausybinių pastatų rūsyje su kitais „ministrais“. Ilgiau ten negalėjo likti, nes pastatas degė: „Nusprendėme eiti į taikdarių štabą.“ Ten, be taikdarių, rado būrį žurnalistų bei aplinkinių namų gyventojų. Barankevičius pasisiūlė su „savanoriais“ stoti į žiedinę gynybą ir laikytis, kol ateis Rusijos kariuomenė. Tačiau generolas Kulachmetovas ne tik nesutiko, o ir pareiškė, kad pulkininko su ginkluotais žmonėmis buvimas čia nepageidaujamas. „Aš tau, Rusijos karininkui, pavydžiu, tu gali kovoti ir garbingai mirti – pasakė jam taikdarių vadas. – O mano misija kita.“
Tame pačiame RBK pranešime („Gruzinų kareiviai pribaigia sužeistus Rusijos taikdarius“) dar parašyta: „Apie karinius veiksmus Rusijos taikdariams buvo pranešta išvakarėse. Gruzijos vadovai primygtinai rekomendavo mūsų kareiviams nesikišti į tai, kas vyksta Pietų Osetijos teritorijoje.“ Minėto filmo „Išgelbėti bet kokia kaina“ autorius žurnalistas Aleksandras Sladkovas po penkerių metų leidinyje „Nezavisimaja gazeta“ rašė: „Žemutinio miestelio“, kur buvo taikdarių štabas, gruzinai nelietė ir net važinėjo per šį miestelį“. Ir tebetvirtino tą patį, ką ir savo filme: į „Aukštutinį miestelį“ gruzinai šaudė iš tankų.
Išeina, kad kitur Rusijos taikdarius gruzinai paliko ramybėje, o štai į „Aukštutinį miestelį“ pliekė iš visų pabūklų? Kodėl?
Kaip tampama Rusijos didvyriais
Netrukus po „penkių dienų karo“ Rusijos taikdarių batalionui „Aukštutiniame miestelyje“ vadovavusiam papulkininkiui Konstantinui Timermanui suteikė „Rusijos didvyrio“ vardą („asmeniškai sunaikino 6 priešo kareivius“, o iš viso jo vadovaujami padaliniai per pirmą mūšių parą sunaikino 6 tankus, 4 šarvuočius, apie 50 karių). Buvo sužeistas, pateko į ligoninę ir ten sveikdamas Šiaurės Kaukazo karinės apygardos laikraščio žurnalistui papasakojo, kada ir kaip gruzinai pradėjo į juos šaudyti rugpjūčio 8-osios rytą. 6:20 iš gruzinų tanko paleistas pats pirmas sviedinys pataikė į kareivines ir sunaikino stebėjimo punktą trečiajame aukšte. „Žuvo du taikdariai.“ Karininkas nutylėjo, kas jie tokie.
Iš tikrųjų žuvo vienas – „Pietų Osetijos gynybos ir nepaprastųjų situacijų ministerijos“ artilerijos ugnies koreguotojas. Leitenanto „žygdarbis“ buvo aprašytas apybraižoje iškalbingu pavadinimu: „Plūsdamas krauju, karininkas šaukė į raciją priešininko koordinates“. Kaip papasakojo žuvusiojo žmona, rugpjūčio pabaigoje jos vyrą pasiuntė į „Aukštutinį miestelį“ pas taikdarius. Jis labai gerai išmanė savo darbą ir net gruzinai stebėjosi jo profesionalumu. Žmona pasakojo vėliau internete perskaičiusi vieno gruzinų pulkininko žodžius, kad į jų planus neįėjo pulti taikdarių. Tačiau… Ant taikdarių kareivinės stogo buvo stebėtojas, kuris galėjo labai pakenkti Gruzijos planams užimti Cchinvalį. Internete gruzinai vadina jos vyrą Rusijos žvalgybos pulkininku – žmonos nuomone, visiškai be pagrindo…
Kitą sužeidė – irgi ne „tikrą taikdarį“, o Rusijos gynybos ministerijos generalinio štabo vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU) priklausančios 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio radistą-šaulį. Vėliau jis papasakojo, kad „palaikė ryšį su specialiosios paskirties grupėmis, veikiančiomis priešininko užnugaryje“. Sąmokslo teorijų tyrėjai dar iki pasirodant knygai apie GRU specialiųjų grupių žygius (Военный спецназ России) atskleidė, kad Pietų Osetijoje veikė bent 4-5, o gal ir daugiau operatyvinių (diversinių) grupių. Apie vieną jų išsamiausiai parašyta svetainėje, priklausančioje… internetinei parduotuvei. „Pietų Osetijos teritorijoje iki prasidedant kariniams veiksmams veikė iš 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio sudarytas taikdarių kontingentas – būtent šis GRU specialiosios paskirties junginys pirmasis stojo į mūšius su Gruzijos ginkluotosiomis pajėgomis. Rugpjūčio 8 d. intensyviomis atakomis prieš 10-os brigados atskirosios brigados būrį prasidėjo tas penkių dienų karas.“ Nuostoliai: 5 žuvo, 18 sužeista.
Karo Pietų Osetijoje baigtį lėmė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 58-oji armija – tam neprieštaravo 2012 metais žurnalisto pakalbintas buvęs jos vadas generolas Anatolijus Chruliovas. Žurnalistui paklausus, ar derinti veiksmai su tuo pat metu ten veikusia GRU 10-a specialiosios paskirties brigada, atsakė: Taip, sąveika buvo, bet jie vykdė jų aukštesnės vadovybės iškeltus uždavinius.“ Kremlius šio generolo nuopelnus įvertino kukliu „Šlovės“ ordinu ir netrukus išleido į atsargą (nuo 2015 metų – „Abchazijos respublikos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas“).
2011-ųjų metų rudenį Rusijos prezidentas Medvedevas atskrido į Krasnodaro kraštą ir iškilmingai apdovanojo GRU 10-ą atskirąją specialiąją brigadą Žukovo ordinu. Iki tol šis didžiai garbingu laikomas apdovanojimas buvo įteikiamas aukštiems karininkams, pergalingai įvykdžiusiems reikšmingas karines operacijas. Prezidentas priminė, kad praėjo treji metai nuo tos dienos, kai Gruzijos kariuomenė užpuolė Pietų Osetiją. „Tada agresoriui kelią pastojo Rusijos taikdariai, tarp kurių buvo ir jūsų tarnybos draugai. Labai sudėtingomis, dramatiškomis dienomis jie garbingai įvykdė savo pareigą, kai kurie jų – savo gyvybės kaina.“ 76 karius apdovanojo ordinais ir medaliais.
Kruopštus visokių paslaptingų istorijų narpliotojas Andrejus Ilarionovas tyrė, kuo nusipelnė du „Aukštutiniame miestelyje“ žuvę kariai, po mirties paskelbti „Rusijos didvyriais“. Vienas buvo GRU 10-os specialiosios paskirties brigados 107-o būrio žvalgas-minuotojas (diversantas). Rugpjūčio 8-ąją „koregavo taikdarių snaiperių ugnį“. Buvo sužeistas, tačiau pats sutvarstė žaizdą ir, kentėdamas skausmą, šaudė toliau, „asmeniškai sunaikino“ keturis Gruzijos karius, uždengė savo kūnu draugą ir, galiausiai, netekdamas jėgų, iš granatsvaidžio pamušė pro miestelio vartus įsilaužusį tanką… Antras apdovanotasis po mirties – „tikras taikdarys“, žvalgas. Bataliono vadas vėliau pasakos, kad sprogusio tanko sviedinio skeveldra jį sužeidė, o bėgusį įkandin leitenantą – užmušė, tačiau karo gydytojas iš karto neabejodamas nustatė: kaklą perskrodė kulka. Ir atskrieti jį galėjo tik iš aukštesnės vietos, o ne per tvorą, supančią miestelį. Greičiausiai, snaiperis šovė iš kareivinių pusės.
Andrejus Ilarionovas, ištyręs visus tuos dienos įvykių liudininkų parodymus, jų filmuotus vaizdus (ir tą, parodytąjį filme „Išgelbėti bet kokia kaina“), padarė išvadą: tankai nebuvo atropoję iki miestelio ir pėstininkai tą rytą taikdarių nepuolė. Iš vaizdo įrašų galima spręsti šaudant iš kareivinių pusės ir į kareivines, tačiau kulkos lekia tolokai nuo taikdarių, jie nusiteikę anaiptol ne karingai ir labiausiai jiems tuo metu rūpi: kas šaudo iš kareivinių? Juk tai – atsakomosios ugnies provokavimas!
Snaiperio kulka tada sužeidė ir dar vieną taikdarį. Kas į juos šaudė?
2018.08.08; 08:25
