„Mes neatgavom pilnos laisvės”, „Lietuva neturi savo saugumo”, „šalyje triumfuoja melas”, „mokyklas, universitetus valdo komunistai”, „Lietuvių kalbos komisija darko lietuvių kalbą”, „ant Žaliojo tilto Vilniuje iki šiol stovi sovietinio kario skulptūros”, „mes verčiami švęsti lenkiškas šventes”, „valdžia globoja ištvirkėlius” … Šios ištraukos – iš pokalbio su monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Su monsinjoru diskutavome apie tai, kas šiandien dedasi Lietuvoje. Kaip visada, jis buvo aštrus, atviras, piktas. Pašnekėsio pabaigoje monsinjoras sunkiai, liūdnai atsiduso ir ištarė žodžius, kuriais nusprendžiau pavadinti mūsų interviu. Iš tiesų, padoriam, protingam, dėl valstybės ateities pergyvenančiam lietuviui turėtų būti labai sunku regėti šiandienines demagogijas, klastas bei melus. Jau vien dėl to, kad nežinia, kaip, kokiomis priemonėmis ir būdais būtų galima blogį įveikti. Su monsinjoru Alfonsu SVARINSKU kalbasi „XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Su monsinjoru Alfonsu SVARINSKU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.
Lietuva – oficialiai nepriklausoma, laisva valstybė, ji – pilnateisė NATO ir Europos Sąjungos narė. Tačiau daugelis protingų, išsilavinusių žmonių nūnai tvirtina, kad Lietuva nėra nei laisva, nei nepriklausoma, ir galbūt jau niekad nebus laisva. Jie pateikia daug konkrečių argumentų, su kuriais, deja, negalima nesutikti. Baisiausia, kad lietuvių tauta, jų manymu, ilgainiui gali visai išnykti. Kai kas demagogiškai klausia, o kas čia blogo…
Iš tiesų, pirmiausia reikia sau kelti štai tokį klausimą: ar Lietuva laisva? Mano atsakymas toks: Tėvynė nėra visiškai laisva. Aš jau labai seniai įrodinėju, kad Lietuva neatgavo pilnos laisvės. Neturime pilnavertės laisvės. Tėra iškabos. Dabar tarp blogio ir gėrio sudarytos laikinos paliaubos. Tiesiog vyksta intensyvus pasiruošimas naujoms kovoms. Kas laimės, niekas nežino. Lietuvių tautai išties gresia mirtinas pavojus. Jeigu ir toliau elgsimės taip pasyviai, prisitaikėliškai, nenuosekliai, kaip iki šiol, išnyksime. Išnyksime kaip dūmas. Pats pavojingiausias dalykas yra tas, kad mes jau pripratome prie melo, kad susitaikėme su neteisybe. Pateiksiu štai tokį pavyzdį iš savo asmeninių patyrimų, patirtų kalint sovietiniame lageryje. Sykį mums, politiniams kaliniams, teko gyventi be muilo apie pusę metų. Aptekome utelėmis, drabužiai tapo tiesiog juodi nuo purvo. Net utėlės ir tos neapsikentė ir pabėgo nuo mūsų – štai kokie buvome. O kai po šešerių mėnesių mums vis dėlto leido pasinaudoti muilu, kai pakeitė senuosius skudurus naujutėlaičiais drabužiais, ilgokai jautėmės nepatogiai, tarsi suvaržyti. Mums atrodė, kad tie senieji, nešvarūs drabužiai – patogesni, mielesni. Štai taip ir su valstybe. Tikra, giluminė laisvė mums nėra patraukli, mes vis dar įpratę prie senų taisyklių.
Kodėl gavę dar vieną šansą atkurti valstybę, ėmėme trypčioti vietoje? Kodėl iki galo nepasinaudojame susiklosčiusiomis itin palankiomis aplinkybėmis?
Mes labai iškentėję ir nukraujavę. Kada išsiveržėme iš nelaisvės, labiausiai norėjome pasidžiaugti gyvenimu, jo teikiamais malonumais. Mitinguose pašūkavome „Lietuva, Lietuva“, pamosavome trispalvėmis, o toliau nežengėme nė žingsnio. Nieko konkretaus nedarėme valstybei stiprinti. Darėme tik tiek, kiek mums leido komunistai, sovietams tarnavę pakalikai, išdavikai. O jie leido mums labai mažai nuveikt gerų darbų. Mums gi to užteko.
Be abejo, Jūs atidžiai stebėjote valstybės saugumo departamente kilusį skandalą. Kaip vertinate mūsų slaptųjų tarnybų veiklą?
Mes neturėjome ir neturime patriotiškai, valstybiškai nusiteikusio VSD. Ir nežinau, ar kada nors turėsime. Mūsų saugumiečiai tarnavo nežinia kam. Ir dabar nežinia kam tarnauja. Dirbdamas Kavarsko parapijoje kadaise sužinojau, kad į miestelį naktimis kažkas atveža liūdnai pagarsėjusio Petraičio redaguojamą laikraštį. Paprašiau, kad ir man parodytų tą laikraštį. Pakraupau. Jame parašyta, kad Lietuvoje tėra du sąžiningi, padorūs žmonės. Tai Petraitis ir Uspaskichas. Todėl visi žmonės raginami rinkimuose palaikyti būtent Petraitį ir Uspaskichą. Jeigu Lietuvoje platinami tokie demagogiški leidiniai, kuriuose uspaskichai laikomi dorais žmonėmis, Lietuva tikrai nėra laisva. Apie tokius naktinius atvažiavimus papasakojau tuometiniam Anykščių merui ir paklausiau, kur gi žiūri mūsų VSD. O meras man atsakė, kad Lietuvoje nėra VSD. Taigi aš pareiškiau užuojautą ir nusistebėjau: turime valstybę, bet neturime VSD? Ar įmanomi tokie stebuklai? Aš manau, kad neįmanomi. Jei neturime VSD, tai neturime ir valstybės. O per pamokslus Kavarske tikintiesiems sakiau, kad Petraitis iš mūsų visų tyčiojasi. Jis atvirai sako, kad tik du žmonės tėra dori Lietuvoje. Visus likusius jis laiko nesąžiningais. Bet mes nesipiktiname, mes neprieštaraujame, mes nenaudojame to laikraščio prakuroms, mes galų gale tikime, kad Lietuvą gali išgelbėti uspaskichai ir petraičiai.
O kaip vertinate faktą, kad susikompromitavęs VSD vadovas Arvydas Pocius dar maždaug dešimt mėnesių išsilaikė savo poste? Kas tai – silpnaprotystė, abejingumas, impotencija?
Kai aš Seime viešai kalbėjau, kad mes neturime VSD, nes šią instituciją valdo KGB, buvę komunistai iš manęs pareikalavo konkrečių įrodymų. Konkrečių įrodymų aš neturėjau. Maskva man nepateikė faktų, kaip, kokiomis priemonėmis ir per ką ji įtakoja mūsų slaptąsias tarnybas. Bet aš vis dėlto buvau teisus. Ilgainiui paaiškėjo, jog ponas A.Pocius – KGB rezervo karininkas. Tačiau mūsų valstybė tokia nusilpusi, kad KGB rezervistu atsikratyti ji pajėgė tik po dešimties mėnesių. O juk turėjo išvyti tą pačią dieną, tą pačią akimirką. Niekaip nesuvokiu ir Prezidento Valdo Adamkaus pasakymo, esą A.Pociaus negalima išmesti į gatvę, kadangi jis dirbo Lietuvai. Mano supratimu, griovė Lietuvą. Ir tokiam „darbininkui“ Lietuva privalo parūpinti solidžią, gerai apmokamą darbo vietą? Kaip suprasti tokius pareiškimus? Bobos esame ir tiek. Šie pavyzdžiai akivaizdžiausiai byloja, kad lietuviai jau nebejaučia skirtumo tarp gėrio ir blogio, didvyriškumo ir išdavystės. Dabar tėra viena skiriamoji linija: malonu – nemalonu. Išklausyti iki galo šv. Mišias sunku, todėl ir nesiklauso. Geriau eina į alaus barą, nes ten – lengviau, maloniau. Tokie dalykai demoralizuoja tautą. Tokie dalykai byloja apie mūsų nebrandumą.
Mes turėtume pavydėti musulmonams. Jie griežčiau laikosi papročių, tikėjimo taisyklių. Jei Alachas jiems neleidžia valgyti kiaulienos, tai jie ir nevalgo. Geriau mirs badu, nei suvalgys bent gabalėlį kiaulienos. Iš tokių dalykų galima šaipytis, laikyti juos modernaus gyvenimo atgyvena, o galima laikyti gražiu, sektinu pavyzdžiu. Mes, lietuviai, regis, nebijome šiandien nieko. Nei Dievo, nei Velnio, nei komunistų, nei Rusijos…
Sykį žiemą svečiavausi vieno ūkininko šeimoje. Kaip tik tuo metu iš bažnyčios, sukorusi keletą kilometrų, sugrįžo ūkininko duktė. Sušilusi, pavargusi, bet šviesiu veideliu. O tėvas pašaipiai mestelėjo: „štai mūsų davatka sugrįžo“. Tėvas pažemino vaiką, kuris pasirodė esanti brandi asmenybė. Užuot pasidžiaugęs, kad vaikas eina doros keliu, tėvas jam tarsi priekaištavo. Mergaitę aš pagyriau už tvirtumą. Žmogus be tikėjimo – gyvūnas. Niekuo netikintis, nieko nebijantis žmogus yra baisus. Jis gali padaryti bet kokį nusikaltimą. Dabar gi Lietuvą valdo arba buvę komunistai, komjaunuoliai, arba tie, kurie negavo deramo tautinio, religinio išsilavinimo. Bet ir juos galima atvesti į doros kelią. Tik reikia kantriai dirbti. Ir dirbti reikia ne atmestinai. Reikia mylėti parapiją, kurioje dirbi. Štai toks pavyzdys iš Kavarsko. Būtent mano iniciatyva Kavarsko mokykloje kiekvienoje klasėje buvo pakabinta po kryžių, Vytį ir himno žodžius. Ir po septynerių metų vienas mokytojas man prisipažino, kad šie atributai – ne atgyvena, ne šiaip sau daiktai. Jie drausmina vaikus, verčia elgtis padoriai, garbingai, sąžiningai. Iš pradžių kai kurie Kavarsko mokytojai nenorom klasėse kabino kryžius, Vytį ir himno žodžius, dabar supranta klydę.
Kaip vertinate pasakymą, esą Dievo tarnams politikuoti nederėtų, kad politika ir bažnyčia – tai du visiškai nesuderinami dalykai?
Tai bolševikų inspiruota mintis. Labai klastinga, pavojinga. Šią mintį pakišo ne kas kitas o Maskva. Ten dirba ištisi institutai, analizuojantys, svarstantys, kaip užkariauti žmonių protus. Nepasiduokime šiai demagogijai. Politika – tai artimo meilė. Jeigu nori, kad Lietuva būtų laisva, graži, tautiška, sveika, politikuoti privalai. Komunistai labai gudriai sugalvojo. Esą politika – tai nešvarus, negarbingas užsiėmimas. Ir jie neva aukojasi – politikuoja. Kad tik mums nereikėtų politikuoti. Jie už mus atlieka tą neva nešvarų, negarbingą darbą. Nepasiduokime apgaulei. Nebūkime naivūs. Mat jie politikuoja taip, kaip nenaudinga Lietuvai ir visiems doriems Lietuvos žmonėms. Mes turime politikuoti, mes privalome iš politikos išstumti komunistus. Bet tai padaryti labai sunku. Jų rankose – didžioji žiniasklaida, televizijos, radijo laidos. Kaip būdavo sovietmečiu? Penkios minutės sovietinės propogandos, o visa kita – žinios, informacija, pranešimai. O kaip dabar, nepriklausomoje Lietuvoje? Viskas atviirkščiai. Didžiąją dalį eterio okupavusios blevyzgos, reklama, pramogos, šou, pusnuogės merginos ir tik keletas žiupsnelių tikros, vertingos informacijos. Kokios mūsų analitinės laidos? Vien siaurusevičiai, bumblauskai, nikžentaičiai. Jie pučia į vieną pusę. Jie skleidžia gudriai, sumaniai paslėptą propogandą, kuri iš esmės yra antilietuviška. Dori, tautiškai, valstybiškai nusiteikę žurnalistai, istorikai, rašytojai beveik neįsileidžiami. Labai daug eterio skiriama ir sportui. Aš esu už tai, kad lietuviai vadovautųsi sveikos gyvensenos principais, kad sportuotų, mankšintųsi, grūdintųsi, nerūkytų, negertų. Tačiau viskam turi būti saikas ir ribos. Kartą vienas turtingas milijonierius paklausė savo kolegos, ar jo fabrikuose dirbantys darbininkai streikuoja. Šis atsakė, kad jau seniai nestreikuoja. Pirmasis nustebęs pasiteiravo, kaip kolegai pavyko sutramdyti mažomis algomis nepatenkintus darbuotojus. Šis atsakė: „mes jiems nupirkome futbolą, dabar jie kiekvieną laisvą minutę tik žaidžia, žaidžia, žaidžia…“ Žodžiu, žiniasklaidos magnatai visiškai nepaiso padorios visuomenės interesų. Bet kad ta padori visuomenė – labai žiopla. Žiopla, nes nesugeba pareikalauti, jog būtų paisoma ir jos interesų.
Krikščionybė sako, kad būtina atleisti savo skriaudėjams. Ši mintis, be abejo ,labai teisinga. Bet juk negalima atleisti tiems, kurie neatgailauja, kurie nesigaili atlikę nusikaltimą. O gal aš neteisus?
Man ne sykį priekaištavo, esą aš nesu atlaidus. Man cituodavo net Bibliją, kur pasakyta, jog Kristus ragino dovanoti, atleisti, pasigailėti. Bet tokie demagogai kažkodėl iš Šventojo rašto cituoja tik tas vietas, kurios jiems naudingos. O reikia skaityti visą Šventąjį raštą. Kristus taip pat sakė, kad kartais diržas – neišvengiamas dalykas. Man patinka būtent ta vieta, kur rašoma, kaip Kristus pasiėmė rimbą ir perjuosė nusidėjėlius… Atleisti, dovanoti galima tik tiems, kurie gailisi nusikaltę, kurie atgailauja, kurie prašo atleidimo. Ar komunistai, išdavikai, kolaborantai atgailavo, prašė atleidimo? Ne. Kai aš einu į bažnyčią ir iš altoriaus sakau pamokslą, aš nesakau, kad visiems, kurie atėjo į Dievo namus, bus atleista. Būtinos dar ir papildomos sąlygos. Atleidimo trokštantis nusidėjėlis privalo dar ateiti prie klausyklos ir papasakoti apie savo nuodėmes atvirai, sąžiningai. Aš ir joks kitas kunigas negali atleisti nusidėjėliui, jei jis neateina išpažinties ir nepapasakoja savo nuodėmių, neprašo atleidimo. Lietuva – labai keistas kraštas. Čia tiek daug padaryta nusikaltimų, bet nėra, regis, nė vieno nusikaltėlio. Nusikaltėlį pavadink nusikaltėliu, ir jis tave paduos į teismą ir dar piniginės kompensacijos pareikalaus. Kriminaliniai nusikaltėliai tardytojui arba žurnalistui irgi dažnai papasakoja, kaip atliko nusikaltimą – žudė, vogė, prievartavo. Bet ar tai jau atgaila? Na ir kas kad papasakojo. Nusikaltėlį vis tiek sodina į kalėjimą, vis tiek baudžia. Negalima atleisti, kai nėra pagrindo atleidimui. Ypač negalima atleisti, jei nusikaltėlis didžiuojasi savo nusikaltimais.
Nejaugi viskas prarasta? Nejaugi nieko negalima pakeisti į gerąją pusę? Juk turime opoziciją, turime visuomeninių organizacijų, turime leidinių, kuriuose dėstomi rimti dalykai. Ką reikėtų daryti, Jūsų supratimu, jei nenorime visiškai prarasti valstybės?
Tiesa šiandien turi labai mažai šalininkų. Ypač tokių, kurie aršiai, iki galo, nebijodami nukentėti, ją gintų. Melas triumfuoja, nes gerieji nieko konkretaus nedaro arba geriausiu atveju tik vaizduoja, kad pluša valstybės labui. Tiesa pasyvi. Dar galima labai daug ką padaryti. Bet reikia dirbti, reikia vienytis. Šiandien susidarė inteligentų grupelės, kurios gina ne Lietuvos, o partijų, grupių, partinių vadukų interesus, kaulina iš Vyriausybės pinigėlių išsilaikymui. Lietuvai reikia vieno galingo judėjimo, o ne keliolikos susiskaldžiusių judėjimų, frontų, santalkų, pasirinkimų. Štai kad ir visuomeninio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ laikraštukas „Baltijos kelias“. Kiek ten sukišta lėšų. O kokia nauda? Vien bendros frazės, vien bendri pasamprotavimai. Konkrečiai niekas nekritikuota, konkrečiai niekas nedemaskuota. Žinoma, dabar mandinga gyvenimą fotografuoti, o demaskuoti ir analizuoti – ne. Aš kartais net įtariu, kad Maskva labai sumaniai į tokius infiltruoja savo žmonių, pajungia savo reikmėms neišmanėlius, todėl ir turime bedantį laikraštį „Baltijos kelias“, iš kurio mažai naudos. Tik kompromituoja tikrąjį Baltijos kelią.
Dažnusyk nesuprantu konservatorių, besibičiuliaujančių su buvusiais komunistais. Keista jų draugystė su premjeru Gediminu Kirkilu…
Tikriausiai niekas taip nesidžiaugė konservatorių atėjimu į valdžią kaip aš. Buvau tikras, kad jie bent jau tuos „balvonus“ nuo Žaliojo tilto nuims. O šventas naivume?! Dešinieji nepajėgė net šito labai paprasto dalyko atlikti. Ką jau kalbėti apie Petro Cvirkos paminklą sostinės centre. P.Cvirka buvo geras rašytojas. Bet jis tuo pačiu buvo ir išdavikas. Nepaisant šios aplinkybės jau daugiau kaip 17 metų niekas nesiima pašalinti P.Cvirkos paminklo, perpavadinti bent jau troleibuso stotelės. Niekam neužkliūna. Visi susitaikę, nusiraminę. Paminklai išdavikams, sovietų armijos kariams puikuojasi sostinės centre, o Lukiškių aikštėje iki šiol nėra paminklo Lietuvos gynėjams. Kai kam apsivertė liežuvis reikalauti, jog Lukiškėse po žeme būtų pastatyti požeminiai garažai automobiliams, o viršuje įkurtas atrakcionų parkas, kavinės, kitos pasilinksminimo įstaigos. Aš nesu nusistatęs prieš pasilinksminimus. Linksmas žmogus – sveikas, darbštus žmogus. Tačiau viskam yra ribos. Padorus žmogus žino, kur galima linksmintis, o kur – ne. Aš nebesuprantu, kur mes ritamės. Valdžia duoda pinigų ištvirkėliams, kurie Vilniuje rudenį nori surengti savo suvažiavimą ar konferenciją. Taigi šį rudenį Vilniuje siautės gėjai ir lesbietės, demonstruos savo ištvirkimą. Ir visa tai – už mokesčių mokėtojų pinigus. Už pinigus padorių žmonių, kurie laikosi tradicinio požiūrio į šeimą, į vyro ir moters santykius, kurie pergyvena, kad vis mažiau žmonių kuria šeimas ir augina bent po keletą aikų. Valdžia mus jau verčia švęsti lenkiškas šventes, konstitucijas. Jeigu lenkams Kovo 3-ioji – įsimintina diena, tegul švenčia. Kuo čia dėti mes, lietuviai? Lietuvių kalbos komisija, išlaikoma iš mokesčiių mokėtojų pinigų, darko mūsų kalbą, versdama mus neįprastai rašyti užsienietiškus vardus ir pavadinimus. Ir tai pateikia kaip išganymą, kaip vienintelį teisingą dalyką. Mokyklas, universitetus valdo buvę komunistai, todėl ten lietuviškumo – ne tiek jau daug. Auga jaunoji karta, kuriems nusispjauti į tautiškus reikalus. Visa tai matant galima išprotėti…
