Sunku įsivaizduoti, kad vienas žmogus per šešerius metus iš muziejų, galerijų, bažnyčių, parodų ir aukcionų septyniose Vakarų Europos šalyse pavogtų 239 dailės ir antikvarinius kūrinius. Tai gal tos vagystės siekia labai senus laikus, kai muziejai buvo prastai saugomi, kai dar niekas nežinojo vaizdo stebėjimo kamerų, elektroninių užraktų? Nieko panašaus: tai atsitiko, galima sakyti, mūsų dienomis – pirmą paveikslą jis pavogė 1995 m.kovo 1 dieną.
Kas jis – vagis, kuris įėjo į XX – ojo amžiaus meno istoriją? Tai kuklus, neaukštas, 32-jų metų (teismo metu) vaikinas Stefanas Braitvizeris, vaizdingai kalbant, gimęs muziejuje.
Mat jo senelis Roberas Braitvizeris buvo laikomas Elzaso dailės klasiku, tėvas iš jo paveldėjo labai turtingą antikvarinių baldų ir ginklų kolekciją. Nuo mažų dienų Stefanas gyveno grožio, meno aplinkoje. Jis gerai išmanė antikvarinių daiktų vertę, ypač žavėjosi XVI – XVII amžių kūriniais. Vogti jis pradėjo po to, kai tėvas, išsiskyręs su motina, visą tą “muziejų” išsivežė, palikęs plikas Ešencvilerio vilos sienas. Stefanas bandė atkurti šeimos kolekciją, išleido visas santaupas (60 tūkst. šveicariškų frankų), tačiau patyrė nesėkmę. Tada ir prasidėjo.
Jau minėjome, kad pirmą paveikslą Šveicarijoje, Griujerio pilyje (netoli Biulio) iš salės Belle Luce jis pavogė 1995-aisiais. Šioje šalyje jis apiplėšė ne mažiau kaip penkiasdešimt muziejų, galerijų, bažnyčių, pavogė 84 meno kūrinius. Savo namelyje Ešencvileryje (prancūziškajame Elzase) Braitvizeris sukaupė unikalią kolekciją, kurią sudarė Piterio Breigelio, Antuano Vatto, Fransua Bušė, Luko Kranacho vyresniojo kūriniai, unikalūs XVI – XVII amžių antikvariniai daiktai.
Prancūzijoje Stefanas pavogė 68 meno ir antikvarinius kūrinius, Belgijoje – 19, Vokietijoje – 11; jis “apšvarino” kai kuriuos Olandijos, Danijos, Austrijos muziejus. Vogtų daiktų sąrašas sudarė 70 puslapių, teisme jį skaitant sugaišta kelios valandos. Tų daiktų vertė – 1,65 milijono frankų. Tiesa, Stefanas Braitvizeris mano, kad ta vertė nepagrįstai padidinta.
Gal Stefanas Braitvizeris koks magas, turi nepaprastų galių? Gal jis labai gudriai veikė, naudojosi sudėtinga elektronine įranga? Nieko panašaus. Mūsų Palangos Gintaro muziejaus vagys, pavogę gintaro grynuolį, buvo ir išradingesni, ir gudresni, nors, regis, bent vienas iš jų – nepakaltinamas.
Stefanas nei vitrinas daužė, nei kokiais nepaprastais įrankiais naudojosi. Tiesiog išimtą iš vitrinos daiktą dėdavo į kuprinę, o jeigu netilpdavo, nesivaržydamas išsinešdavo rankose. Kartą patiko jam titnaginis pistoletas, gulėjęs atviroje vitrinoje. Įsidėjo į krepšį – ir “nė šuo nesulojo”. Vienoje pilyje jam patiko XVII a. Flamandų meistrų darbo kilimas. Stefanas jį nukabino nuo sienos ir pabandė įkišti į didelį sportinį krepšį. Nepavyko. Tada kilimą išmetė pro langą ir paslėpė krūmuose, o vėliau išsivežė automobiliu.Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vieną kartą Stefanas buvo įkliuvęs. Tai atsitiko 1997 m. Liucernoje, Ficher galerijoje. Tada jam nepavyko išsinešti XVII a. Johano Chamzos paveikslo; kratos metu viešbutyje jo kambaryje buvo rasta antikvarinių daiktų, pavogtų aukcione Ciuriche. Už šias vagyvtes jis gavo aštuonis mėnesius lygtinai.
O tokią įspūdingą vagišiaus – meno žinovo karjerą Stefanas Braitvizeris baigė 2001-aisiais, irgi Liucernoje, Richardo Vagnerio muziejuje. Į akis jam krito senovinis medžioklinis ragas, tačiau vagystę pastebėjo budri muziejaus prižiūrėtojos akis. Stefanas buvo suimtas. Šį kartą jis susilaukė griežtesnės bausmės: ketveri metai kalėjimo griežto režimo. Teismas taip pat jam uždraudė 15 metų įvažiuoti į Šveicariją.
Pagrobtų vertybių likimas įvairus. Stefano motina, sužinojusi apie mylimo sūnaus areštą, dalį jų sunaikino: drobes supjaustė ir išmetė į šiukšlių konteinerį, o 107 antikvarinius daiktus sumetė į Reino-Ronos kanalą. Kai kuriuos prancūzų policijai pavyko surasti.
Teisme Stefanas Braitvizeris pasakė: “Kai aš išeisiu į laisvę, išvyksiu gyventi į Jungtines Valstijas arba į Australiją, toliau nuo antikvarinių pagundų”. Šveicarijoje labai daug muziejų, šia prasme ji užima pirmąją vietą pasaulyje. Muziejų yra vos ne kiekviename kaime. Egzistuoja puiki tradicija: žmonės dažnai dovanoja muziejams sukauptas savo kolekcijas, atskirus daiktus ir kūrinius. Muziejų daug, bet nuo tokių stefanų jie prastai apsaugoti. Muziejų darbuotojai kartais gerai nežino, ką jie turi. Teisme Stefanas Braitvizeris muziejininkams davė vertingų patarimų: pakeisti senas vitrinas, kurias labai lengva atidaryti; įrengti bent tariamas stebėjimo kameras, jeigu nėra lėšų tikroms įsigyti; padidinti prižiūrėtojų skaičių. “Snaudžianti muziejaus vertybių prižiūrėtoja tiesiog skatina ką nors pavogti, net jeigu į muziejų atėjai neturėdamas jokių blogų ketinimų”.
2009.11.07
