Šiandien informacinio karo pobūdis tapo toks globalus, o vieni ar kiti jo instrumentai įgijo tiek vektorių, kad kartais labai sudėtinga objektyviai įvertinti ar suvokti bet kurios tarptautinės struktūros, apibendrinančios konkrečią pasaulio šalių gyvenimiškos veiklos patirties tą ar kitą ataskaitą. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus imi suprasti, kad vien ataskaita jos autoriai, prisidengdami nešališkumu, vienu ypu informaciniu ginklu pažeidžia įvairių regionų, šalių, politinių jėgų ir institutų interesus.
Šiomis dienomis Ekonomikos ir taikos institutas (IEP) išspausdino 2023 metų Pasaulinį taikos indeksą (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Jo pastarųjų metų analizė rodo, kad pasaulio taikos vidutinis lygis smunka jau devintus metus iš eilės. Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai padarė išvadą, kad „pablogėjimų būta daugiau nei pagerėjimų, nes pilietiniai neramumai ir politinis nestabilumas po COVID-o nesilpsta, o regioniniai ir pasauliniai konfliktai stiprėja“.
Ekonomikos ir taikos institutas (IEP; Institute for Economics and Peace – Analysing peace and quantifying its economic value; būstinė įsikūrusi Sidnėjuje, o pasaulyje biurai veikia Niujorke, Briuselyje, Meksike, Hagoje ir Harare), naudodamasis savo metodika ir žiniasklaidos duomenimis, išmatavo taikingumo padėtį 163-ose nepriklausomose valstybėse ir teritorijose, kurioms visumoje tenka 99,7 pasaulio gyventojų. Buvo ištirta, kaip šalys įsitraukusios į vykstančius vidaus ir užsienio konfliktus, bandyta įvertinti vienos ar kitos tautos vidinį harmonijos ar nesantaikos lygmenį.
Taikingiausia iš 163 šalių pasirodė esanti Islandija. Tą reitingą ji išsaugo jau 15 metų. Po jos rikiuojasi Danija, Airija, Naujoji Zelandija, Austrija, Singapūras, Portugalija, Slovėnija, Japonija, Šveicarija. Keturios paskutinės – NATO narės.
Mus, be abejo, labiausiai domina Artimųjų Rytų ir NVS regiono šalių reitingas. Jis toks: Kataras užima 21 vietą, toliau – Estija – 25; 27 – Latvija; 35 – Kuveitas; 36 – Lietuva; 48 – Omanas; 57 – Moldova; 62 – Jordanija; 66 – Armėnija; 75 – Jungtiniai Arabų Emiratai; 76 – Kazachstanas; 81 – Tunisas, 84 – Marokas; 86 – Uzbekistanas; 94 – Gruzija; 95 – Azerbaidžanas; 96 – Alžyras, 100 – Turkmėnistanas; 101 – Kirgizstanas; 102 – Tadžikistanas‘ 108 – Bahreinas; 116 – Baltarusija; 119 – Saudo Arabija; 121 – Egiptas; 134 – Palestina; 135 – Libanas; 137 – Libija; 143 – Izraelis; 147 – Iranas ir Turkija; 154 – Irakas; 155 – Sudanas; 157 – Ukraina; 158 – Rusija; 161 – Sirija; 162 – Jemenas.
Ši tvarka, išvardijant minimas šalis, liudija reitingo sudarytojų šališkumą. Taigi, akivaizdu, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalyti Ukrainai ir Rusijai. Kad nesijaustų įžeistos viena dėl kitos, 147 vieta paskirta Iranui ir Turkijai. Taikingų šalių šimtinę užbaigia „agresyvusis“ Turkmėnistanas.
Bet fantastiškiausia, kad Armėnija užima garbingą 66-tą vietą, kai tuo tarpu Azerbaidžanas – 95-oje vietoje!
Aš kreipiuosi į Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) ekspertus. „Alio! Jūs mane girdite? Ar jūs atskridote iš kitos planetos? Jūs nežinote, kad:
1) Armėnijos Respublika įvykdė prieš Azerbaidžaną agresiją, kurią patvirtino JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, Europos žmogaus teisių teismo, Europos Tarybos, Islamo Valstybių Organizacijos, Neprisijungimo judėjimo dokumentai.
2) Dėl Armėnijos įvykdytos agresijos ir etninio valymo Azerbaidžane atsidūrė vienas milijonas pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių iš Armėnijos Respublikos.
3) Armėnijos Respublika tris dešimtmečius laikė okupavusi 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kurią sugriovė iki pamatų, ekocidu niokojo okupuotą teritoriją.
4) Armėnijos Respublika vykdė genocidą Armėnijoje Chodžaly mieste, ten nužudė šimtus žmonių – vaikų, senukų, moterų.
5) Armėnijos Respublika užminavo okupuotas teritorijas, neperduoda Azerbaidžanui užminuotų laukų žemėlapių, ir šiandien šimtai tūkstančių pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių negali grįžti į savo gimtuosius namus.
6) Armėnijos Respublika ir iki šiandien neišvedė iš Azerbaidžano teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų, faktiškai dalis Azerbaidžano teritorijos ir iki šiol tebėra okupuota.
7) Armėnijos Respublika iki šiol blokuoja kitą Azerbaidžano teritoriją – Nachičevanės Autonominę Respubliką, nevykdo savo tarptautinių įsipareigojimų – atverti transporto komunikacijas, kurios turi sujungti ją su kita Azerbaidžano Respublikos teritorija.
8) Armėnijos Respublika šiuo metu trukdo valstybės sienos su Azerbaidžanu delimitavimo ir demarkavimo procesą, įvairiausiais metodais vilkina taikos sutarties pasirašymo procesą.
9) Armėnijos Respublika šiandien gyvena revanšistinėmis idėjomis ir aršiai ginkluojasi, apsirūpindama ginklais iš Indijos, Prancūzijos, kitų šalių“.
Tikiuosi, išgirsite. Grįžtu pas skaitytojus.
Mes nesiekiame šiomis pastabomis pateikti išsamią minimos ataskaitos analizę. Tačiau čia skaitytojui būtina žinoti, kad joje nemažai realybės iškraipymų. Indekso (GPI) metodika pagrįsta keletu indikatorių: terorizmas; prievartinės mirties atvejai; branduolinis potencialas; socialinis aprūpinimas; vidiniai konfliktai; tarptautiniai santykiai; nusikalstamumo lygis šalyje; BVP procentas karinėms išlaidoms; kokią dalį gyventojų sudaro viduje perkelti asmenys ar pabėgėliai. Kurie gi šios metodikos indikatoriai leido taip nusmukdyti Azerbaidžaną šiame reitinge?
Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai rašo: „Įdomu suprasti, kodėl kariaujančios Ukraina ir Rusija yra vienoje pozicijoje, o, pavyzdžiui, tas pats Azerbaidžanas, tris dešimtmečius karštai konfliktuojantis su Armėnija, atsidūrė per 29 pozicijas žemiau? Tuo labiau, kad Azerbaidžane nėra antivyriausybinių demonstracijų, nusikalstamumo lygis daug žemesnis, o gyventojų gerovė žymiai aukštesnė? Tai kodėl gi Azerbaidžanas karingesnis už Armėniją? Ar ne todėl, kad čia aiškiai įžvelgiamas Prancūzijos suinteresuotumas Armėnija, kuris leido jai prastumti antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas senate, po kurių sekė kreipimasis į Europos Sąjungą dėl Azerbaidžano pripažinimo agresorium“.
Reikia pripažinti, kad patį indeksą konstruoja konsultacijų metodu grupė ekspertų iš taikos (pasaulio?) institutų ir analizės centrų, kurie vadovaujasi Economist Group tyrimų ir analizės padalinio – Economist Intelligence Unit (EIU), teikiančio prognozės bei konsultacijų paslaugas, duomenimis.
Kadangi EIU – tai konsultacinė firma, gyvuojanti dėka finansinės paramos, ji ne visada gali išlikti objektyvi, nes „kas moka, tas ir muziką užsakinėja“. Matyt, tokiu principu vadovaujasi ir Ekonomikos ir taikos institutas (IEP).
Tokie institutai ir centrai vykdo užsakymus tų, kas juos finansuoja. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju IEP ekspertams tereikėjo rasti argumentų, kad Globaliniame „taikos“ indekse paskirstytų vietas taip, kaip iš anksto nustatė užsakovas.
Analizės autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.
2023.07.06; 09:00
