Nuoširdžiai klausiu – ar kas iš skaitančiųjų negalvojo, jog stebėtis pas mus daugiau niekuo neįmanoma. Po įvairiausių aferų, po servizų pirkimų, po „nedidėjančių“ mokesčių. Pasirodo, galima. Kaip rusiškame posakyje „Kasdien – naujiena“. Tik negera naujiena. Geros naujienos „oro“ nedaro.
Kalbėsime apie miškus. Niekaip, tikrai niekaip savo jėga ir pinigų galia įtikėję turtingi asmenys nenori mums palikti šios tautos vertybės. Kodėl? Kartosiuosi – nes neliko ką privatizuoti. Būtume mes Rusija su jos nafta ir dujomis, ilgiau būtų palikę miškus ramybėje. Bet mūsų tautinis godumas kažkoks užburtas ar užkeiktas. Noriu, ir tiek. Jokios vizijos, jokios ateities, jokios minties apie kitus. Tik didelis dvigubas mėsainis – šiandien.
Juk miškas – tai tikras Lietuvos „aukso fondas“, kurį kruopščiai sergėti turėtų Lietuvos bankas. Bet funkciškai tai nelabai dera, į rūsius, kaip aukso luitų, miško nepatalpinsi. Tad šio valstybinio aukso naudojimu ir apsauga nuo senų laikų užsiima urėdijos. Na kaip gi atsispirti pagundai tą auksą privatizuoti? Tad ir gimsta viena po kitos sąmokslo teorijos.
Kur gi naujojo stebuklo esmė? Kaip genijaus žodžius man besimokant VU karinėje katedroje atkartodavo pulkininkas A.Stepanovas, genialu tai, kas paprasta. Kas gali būti paprasčiau? Urėdijos (pagal iki šiol galiojantį paslaptingą ir kai kam labai naudingą įstatymą) tampa ABais. Kas toliau? Nieko.Toliau ir nereikia nieko, tikslas pasiektas, miškai privatizuoti. Tiesa, ne tradicine schema – juos paprasčiausiai nusiperkant už užsienietiškus pinigus. Bet esmė ta pati.
Trileris su būdingais holivudiškais potėpiais, tikslo siekimas bet kokia kaina. O svarbiausia – greitai. Pastaruoju metu su gamtosauga susiję detektyvai dygsta kaip grybai po lietaus. Greitai. Nespėji žmogus apsižiūrėti, nespėji pagalvoti, kad dar ir pagrybauti ar pažuvauti būtų neblogai, o kitą dieną Vyriausybėje jau guli paruoštas ar įstatymo projektas, ar jo pataisos. Kad jūsų mažos – bet Konstitucinės – svajonės mirtų. Stachanoviški šių, atsiprašant, teisinių aktų ruošimo tempai verčia giliai susimąstyti.
Kiek nukrypkime nuo pagrindinės temos. Juk šioje guviai kepamų antigamtosauginių, privatizacinių blynų eilėje – ir Teritorijų planavimo įstatymas, ir Saugomų teritorijų įstatymo pataisos, ir prezidentės atmestas Statybų įstatymas. Dabar jau ir miškų privatizacija. Visi šie aktai yra atvirai antivalstybiniai, brukantys viešąjį interesą po padu. O privatųjį iškeldami iki dievybės lygio.
Dar kartą paklauskime Vyriausybės ir Seimo. Jei jau gamtą pasiruošta naikinti bet kokia kaina, kodėl dulkėtuose stalčiuose Seime guli gyvybiškai Lietuvai reikalingi įstatymų projektai? Kur valdininkų asmeninės atsakomybės įstatymas? Kur viešojo intereso apsaugos įstatymas? Kodėl jie nėra traukiami į dienotvarkę? Kodėl visoje ES seniausiai galiojantys kertiniai įstatymai pas mus aplamai nesvarstomi? O galimybė iš tautiečių atimti ir praktiškai sunaikinti mūsų gamtą svarstomi, gaminami, teikiami ir kepami be jokių problemų.
Lobistai paslaptingai miškų privatizavimui kyšiams planuotą milijoną, ko gero, naudoja efektingai. Čia ir „laisvosios rinkos“ institutas staiga skubiai prisijungė, prikepęs miškų privatizavimo „ekspertų“. Kad mes taptume nelaisvi savo šalyje. O kitiems – absoliučiai mažumai – atrišti rankas ir laisvai aptverti ar iškirsti šalies miškus. Apie ežerus net kalbėti nepatogu. Kažkada net gerbiau šią „laisvosios rinkos“ instituciją, bet laikas, kaip sakoma, viską sustato į vietas.
Tik pažiūrėkite, mielieji, kas gi bus, kai KLANAS pavers urėdijas akcinėmis bendrovėmis.
1. Urėdijos nebegalės vykdyti valstybinių pareigūnų funkcijų.
2. Jos netenka galimybės patikėjimo teise valdyti valstybinės reikšmės miškų.
3. Joms nebekeliami reikalavimai tenkinti viešuosius interesus.
Op-op – ir miškai jau privatizuoti. Pavėluosime? Sunkmetis panašioms „permainoms“ padeda, kaip niekas. Mes visi susirūpinę dalykais, esančiais arčiau mūsų nosies. Namai, šeima, skolos. O kai po kelių metų atsibusime iš „Miegančiosios gražuolės“ letargo miego, gražuolio princo tikrai nerasime. Rasime nachališkai, grobikiškai išparceliuotus Lietuvos miškus.
Jau pabosta kartoti apie miškų reikšmę mums, kaip tautai. To ryšio nutraukti negalima. Net nekontroliuojamas godumas to padaryti negalės. Bet mes taip pat turime judinti savo kojytes ar pelekėlius. Nes kitaip grybus užmirškite. Tuo pat metu kai kas iš už kampo patenkintas kikens sau – „pražiopsojo, runkeliai“. Štai ir stenkimės nepražiopsoti valstybinio masto nusikaltimo, įžūliai besibeldžiančio į kiekvieno mūsų duris.
Kai Judėjimas „Už gamtą“ inicijavo trumpą miškų kirtimo stabdymą intensyvaus paukščių perėjimo metu, Lietuvos privačių miško savininkų asociacija, atvirai meluodama ir apie terminus, ir apie prašomas sąlygas, pareiškė, kad gamtosaugininkai tuo palaidos mūsų miško pramonę. O kai atėjo sunkmetis ir medienos kaina krito, nutarė patys nekirsti. Še tau, boba, ir devintinės. Ir jei valstybiniuose miškuose kirtimai tada nebūtų buvę vykdomi, tada jau būtų buvęs tikrai realus smūgis privatininkų apraudotai miško perdirbimo pramonei.
Štai jums ir žadami didžiuliai pelnai į biudžetą, jei valstybinių miškų privatizavimo afera bus „prastumta“. Ar vien tokio argumento Vyriausybei negana? Kur matyta privatizuoti strateginius šalies rezervus? Jau girdėjome, jog Gedimino pilį galima privatizuoti. Bet miškus?
Aišku, gražu, kai lobistiniai dariniai ir privačios struktūros atvirai, nebesislėpdami po skambiomis frazėmis, kalba apie savo kėslus. Kirsti, kirsti ir dar daugiau kirsti. Štai ir visa giesmė. Pelnas. Dar kartą miškas lyginamas su bulvių lauku. Tai kaip čia plaukai nesišiauš? Iš kur toks atviras godumas, tautiškumo praradimas? O gamtosauga – rakštis jų gerklėje, keiksmažodis, nuodinga gyvatė užantyje. Dabar ir valstybinis miškų sektorius į tą gerklę rakštimi lenda ir milijonus krautis trukdo.
Urėdijų „privatizavimo“ šaukliai visai neužsimena apie žmonių poreikius, apie miško atkūrimą ar saugojimą. Priešgaisrine miškų apsauga rūpinamasi vangiai – urėdijos sutvarkys. Tas pats su keliais. Per tūlo vartotojo prizmę nuvertinama miško estetinė, biologinė, rekreacinė vertė. Matome tik tendencingus skaičius – pajamos, pelnas, darbuotojų skaičius. Mat girininkijose „per daug“ darbuotojų, jie baisi našta mūsų trapiai valstybei. Gėda turėtų būti skandinavų kirtikų atstovams. Iškirsti ir parduoti žaliavą, o ne gaminį. Šalims, kurios pertekusios mišku.
Bandant „argumentuoti“ šį absurdišką dalyką, klastojami faktai – ne pirmiena. Pasirodo, laimingi estai į savo biudžetą susižėrė net 143 milijonais litų daugiau, nei mūsų valstybei sugebėjo duoti nuvargusios urėdijos. Teikti duomenys – 2007 metų (Lietuvos urėdijos įnešė 91 mln. lt, o Estijos – 85.). Be komentarų.
Suokiami nepagrysti ditirambai Latvijai, taip pat mistiškai interpretuojant faktus. Štai smulkmenėlė – pas mus medienos kaina skaičiuojama urėdijos sandėlyje, neįskaitant transporto kaštų. Latvijoje gi šie kaštai – viso labo 80 mln. litų per metus – įskaitomi į pajamas. Čia situacija panašėja į bekraščius Kazachstano laukus sovietmečiu. Kada truk plyš reikėdavo pripaišyti iš piršto čiulptų skaičių, kad partijos vaduko galva nenulėktų.
O jau jeigu pasidomėsime pažeidimais valstybiniuose ir privačiuose miškuose! Nelegalaus kirtimo statistika pernai – 14 proc. pažeidimų valstybiniuose miškuose, o „menkas“ likutis – 86 proc. – privačiuose. Dabar prisiminkime, kad valstybiniai miškai sudaro pusę, o privatūs – 35 proc. mūsų miškų. Augant valstybinių miškų vertei (per 10 paskutinių metų „kukliu“ milijardu litų) būtų tikrai keista, jei neatsirastų „nesavanaudžių“, kurie šį kąsnelį mielai priglobtų prie savo šiltos krūtinės.
Pasaulinė tendencija šiandien – miškų deprivatizacija. Valstybės perka miškus iš privatininkų. Tą patį, tik daug mažesniu mąstu, daro gamtosauginės organizacijos. Pas mus, kaip visada, atvirkčiai. Mūsų gerbiama Palmira Kelertienė išaiškino, kad Lietuva, kaip šalis, yra po Vėžio ženklu. Tai mums, ko gero, ir lemta judėti, kaip vėžys – atgal?
Prieš kelias dienas paskambinau gerai draugei ir žinomai Anglijos gamtosaugininkei pasidalyti nerimu apie šią problemą. Ji apstulbo. Tik pasakė – „Ar čia jūsų gyvenimo būdas toks, kad viskas prieš protą daroma?“
O vienas gerai žinomas Lietuvos politikas po šio akibrokšto aptarimo privačioje aplinkoje, nuliūdino. Jo žodžiai – „Žinai, manau, kad jiems tai pavyks“.
Taip pat dėl šio precedento modernioje Europos istorijoje neturintį atvejį bendravau su mūsų miškininkystės patriarchu, pirmuoju atkurtos Lietuvos miškų ministru prof. V.Antanaičiu. Jo, giliai inteligentiško ir daug nusipelniusio šaliai žmogaus, nuomonė vienareikšmiška. O juk brandžiose bendruomenėse patarimo klausiama iš labiausiai patyrusio ir nesusitepusio žmogaus. Griauti lengva, kurti sunku. Sugriauti funkcionuojančią, profesionalią tarnybą – nusikaltimas. Tai – ne vieną biurokratą pakeisti kitu. „Tai ką, Algirdai, teks jungti sunkiąją artileriją“, – padrąsinamai pasakė profesorius.
Kad tik suveiktų. Kad tik neatsidurtume gamtiniu getu paverstoje Tėvynėje.
2010.03.02
