Olafas Scholzas, centro kairiųjų Socialdemokratų partijos (SPD) kandidatas pakeisti Angelą Merkel kanclerio poste, yra vienas įtakingiausių Vokietijos politikų, turintis kruopštaus, patikimo ir labai ambicingo žmogaus reputaciją.
Būdamas A. Merkel finansų ministras ir vicekancleris, jis palaikė glaudžius ryšius su kanclere ir netgi siekė įsitvirtinti kaip tikrasis jos politikos tęstinumo kandidatas, nors ir priklauso kitai partijai. Neseniai jis buvo nufotografuotas žurnalo „Sueddeutsche Zeitung“ viršeliui sunėręs rankas rombu.
Pakartojęs garsųjį A. Merkel gestą jis sukėlė varžovų iš A. Merkel CDU stovyklos nuostabą.
Dėl savo manieros kalbėti it automatas Šolcomatu („Scholzomat“) pravardžiuojamas O. Scholzas vargu ar išsiskyrė charizma prieš sekmadienio rinkimus. Tačiau, kitaip nei du pagrindiniai jo varžovai – Arminas Laschetas iš A. Merkel CDU-CSU aljanso ir Annalena Baerbock iš žaliųjų, – 63 metų politikas kampanijos kelyje sugebėjo išvengti gėdingų klaidų. Todėl dabar jis yra favoritas vadovauti kitai Vokietijos koalicinei vyriausybei.
Būdamas finansų ministras, O. Scholzas savo darbininkų partijoje įsitvirtino kaip konservatyvios fiskalinės drausmės šalininkas.
Atsargus požiūris
Nepaisant to, kad sutiko išjungti Vokietijos taip branginamą „skolų stabdį“, kad būtų užkirstas kelias žalingiems koronaviruso pandemijos padariniams, O. Scholzas primygtinai reikalavo iki 2023 metų grįžti prie šios politikos. „Visa tai brangiai atsieina, bet nieko nedaryti būtų dar brangiau“, – tuomet sakė jis.
Dėl savo atsargaus požiūrio O. Scholzas kartais atsidurdavo SPD paraštėse, liko nepastebėtas 2019 metais renkant partijos vadovą, kai pirmenybė buvo atiduota dviem palyginti nežinomiems kairiesiems. Tačiau per rinkimų kampaniją jis laikėsi pavyzdinės SPD politikos, remdamas planuojamą turto mokestį ir minimalios algos didinimą.
Nepaisant to, kad O. Scholzas pasisako už griežtą Vokietijos fiskalinę drausmę, būdamas Hamburgo meras nuo 2011 iki 2018 m., jis plačiai atvėrė piniginę miesto koncertų salei „Elbphilharmonie“ finansuoti. O. Scholzas, kurio šūkis yra „Galiu dalinti tik tai, ką turiu“, teisino šias išlaidas tuo, kad miesto finansai sveiki.
Gimęs šiauriniame Osnabriuko mieste, paauglystėje O. Scholzas įstojo į SPD. Jį žavėjo kairesni idealai, bet netrukus jis pasirinko labiau centristinį kursą. Baigęs teisininko, kurio specializacija – darbo reikalai, studijas, 1998 m. O. Scholzas buvo išrinktas į nacionalinį parlamentą. Tais pačiais metais jis vedė kolegę SPD politikę Brittą Ernst.
„Ne itin emocingas“
2002–2004 m. būdamas SPD generalinis sekretorius jis ir užsidirbo „automato“ pravardę, sausai, bet nenuilstamai gindamas nepopuliarias jo garbinamo tuomečio kanclerio Gerhardo Schroederio darbo reformas.
Būdamas pirmosios A. Merkel koalicinės vyriausybės darbo ministras 2007–2009 m. O. Scholzas padėjo išvengti masinių atleidimų per finansų krizę, įtikinęs įmones sutrumpinti darbo valandas, valstybei prisidedant prie atlyginimų, – tokia politika buvo kartojama ir per pandemiją.
Beveik dešimtmetį buvęs SPD vadovo pavaduotojas O. Scholzas taip pat palaiko gilesnę euro zonos integraciją ir didesnį Vokietijos įnašą į Europos Sąjungos biudžetą po „Brexito“.
O. Scholzas ir pats prisipažįsta „nesąs pernelyg emocingas politikoje“. Tačiau jo ramus elgesys padėjo jam išgyventi neramius laikus, kai jis dirbo finansų ministru, įskaitant ir „Wirecard“ sukčiavimo skandalą.
„Wirecard“, kadaise buvusi kylanti Vokietijos finansų technologijų žvaigždė, pernai pranešė apie bankrotą, tai buvo vadinama didžiausiu Vokietijos pokario apskaitos skandalu. Visai neseniai O. Scholzas sulaukė kritikos dėl įtarimų, kad jo Finansų ministerijai pavaldi kovos su pinigų plovimu institucija nepranešė atitinkamoms institucijoms apie galimus pažeidimus. Tačiau kai per televizijos diskusijas A. Laschetas užpuolė jį dėl pinigų plovimo, O. Scholzas išliko visiškai ramus ir tik kelis kartus trumpai jį pertraukė kaltindamas „faktų iškraipymu“.
Greitoje apklausoje po 90 minučių trukusių diskusijų žiūrovai paskelbė O. Scholzą nugalėtoju.
