Paprasto recepto, kaip pagerinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) veiklą, nėra.
Tačiau esu įsitikinęs, kad PLB dabartis ir ateitis priklausys nuo Lietuvos valstybės politikos ir jos priimamų sprendimų. Jeigu Lietuvos institucijos manys, kad sprendžiant su užsienio lietuviais susijusius klausimus PLB reikalinga, tai PLB išliks, jeigu ne – tai išnyks.
Todėl šiandien, šiek tiek provokuodamas, retoriškai paklausiu: ar PLB dar reikalinga? Vienas iš svarbiausių tikslų, dėl kurių ji buvo įkurta – padėti atgauti Lietuvai nepriklausomybę – jau pasiektas. Belieka kita užduotis – padėti užsienio lietuviams išsaugoti tautinę tapatybę. Tačiau lyginant su pirmąja užduotimi, tai jau ne toks svarbus uždavinys, o jį vykdyti (kas natūralu) vis labiau imasi Lietuvos valstybė.
Tai ji, o ne PLB užsienio lietuviams tapo traukos centru. Taip ir turėjo atsitikti. To juk ilgus dešimtmečius siekė PLB.
Norėčiau į PLB praeitį, dabartį ir ateitį pasižiūrėti Lietuvos etninėse žemėse gyvenančio lietuvio akimis. Žinoma, reiškiu tik asmeninę nuomonę, kuri susiformavo po 6-erius metus trukusio darbo PLB valdyboje ir keliolikos metų veiklos įvairiose Lenkijos lietuvių organizacijose.
Už Lietuvos valstybės ribų likusios Lietuvos etninės žemės buvo ir išliks specifiniu regionu. Todėl Lietuva kitaip traktavo, traktuoja ir tikriausiai ateityje traktuos ten(Seinuose, Karaliaučiaus krašte, Gervėčiuose ar Pelesoje) gyvenančius lietuvius. Priežastis labai paprasta: jie iš Lietuvos nepasitraukė. Tai Lietuva buvo priversta iš ten trauktis. Kai Lietuvos valstybė iš tos teritorijos traukėsi, daugelis ten gyvenančių lietuvių nėjo iš paskos, bet liko saugoti savo tėvų žemę, lietuvių kultūros paveldą, stengėsi iš naujo organizuoti švietimą, ginti savo teises Bažnyčioje…
Todėl nesistebėkime, kad Lietuvos valstybė ir dabar į tose teritorijose gyvenančius lietuvius žiūri kiek kitaip ir dažnai kitomis priemonėmis stengiasi remti. Todėl, kad ten gyvenančių lietuvių padėtis visai kita. Skirtingai nei daugelis emigrantų ar tremtinių – jie neturi kur sugrįžti – ten jų namai ir gimtoji žemė.
Ką reiškia PLB etninėse žemėse gyvenantiems lietuviams? Labai daug reiškia. XIX–XX a. sandūroje nemažai lietuvių šviesuomenės, įvairių tikslų vedami, atsidūrė Vakaruose. Ten kūrė parapijas, steigė lietuviškus laikraščius, draugijas, ekonominio pobūdžio bendroves. Dalis šios inteligentijos labai glaudžiai buvo susijusi ypač su Seinų kraštu, kurio švietėjiškas vaidmuo atgimstančiai Lietuvai buvęs reikšmingas.
Seinuose mokėsi, dirbo arba svečiavosi daug iškilių asmenybių. Paskaitykime PLB vieno įkūrėjų, prel. Mykolo Krupavičiaus, JAV išleistus atsiminimus ir rasime juose taip pat jo pamąstymus apie lietuvybę, jam gyvenant Seinuose.
PLB ir kitų išeivijoje įsikūrusių lietuvių organizacijų parama etninių žemių lietuviams buvo labai svari. Po II-ojo pasaulio karo sąlyginai daugiau laisvių negu Karaliaučiuje ar Gervėčiuose turėjo Lenkijoje, Seinų krašte, gyvenantys lietuviai. Todėl ir jų ryšiai su išeivija buvo stipresni.
Apie jų kontaktus su išeivija liudija KGB užvesta byla „Tramplinas“. Jau pats bylos pavadinimas daug ką nusako. Ne tik KGB, bet taip pat Liaudies Lenkijos specialiosios tarnybos greit suvokė, kad Seinų krašte atsirado lietuvių, kurie tarpininkauja palaikant išeivijos ryšius su antisovietinio pogrindžio dalyviais okupuotoje Lietuvoje, per „geležinę sieną“ sugeba pasikeisti informacija.
Kitą kartą, sunkiais momentais, kaip antai kovojant dėl lietuviškų pamaldų grąžinimo(po II pasaulinio karo grąžintos tik 1983 m. spalio 16 d.) į Seinų baziliką, išeivijos parama Lenkijos lietuviams buvo neįkainojama. Todėl PLB įvaizdis Seinų krašte išlikęs labai teigiamas. Jungia bendros vertybės: tautinio solidarumo supratimas, požiūris į kalbą, šeimą, tautinį ugdymą. Tas bendrumas susiformavo labai seniai, ypač Lietuvos okupacijos metais.
Lietuvos etninėse žemėse gyvenantiems lietuviams PLB politinė ar moralinė parama ir dabar labai reikalinga – ypač tose srityse, kuriose Lietuvos valstybė dėl įvairių politinių niuansų nenori arba negali padėti. Kita vertus, PLB ir jos struktūroms turėtų būti įdomi etninėse žemėse gyvenančių lietuvių patirtis, kaip saugoti tautinę tapatybę. Ta patirtis unikali, kadangi susiformavo ypatingomis sąlygomis, kokių nerasime kituose pasaulio kraštuose.
PLB buvo įkurta, kad padėtų atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tas tikslas pasiektas. Kuo dar galėtų padėti PLB Lietuvos valstybei, priklauso ne tik nuo organizacijos gebėjimų ar norų, bet visų pirma nuo Lietuvos valstybės institucijų suinteresuotumo. Jeigu Lietuva manys, kad laikai pasikeitė, kad reikia lietuvius burti kitu, ne vien tautinio solidarumo, bet įvairių, pvz., profesinių, interesų pagrindu – tai PLB neišliks.
Aš manau, kad Lietuvai (kaip bet kuriai kitai valstybei) naudinga būtų turėti vieną stipresnę, kitas lietuvių organizacijas sėkmingai pasaulyje vienijančią struktūrą. Galbūt reikia daugiau laiko, kad susiformuotų nuosekli valstybės politika užsienio lietuvių atžvilgiu.
Čia nepakanka sukurti gerus teisės aktus ar atitinkamas institucijas. Turi atsirasti autentiškas (ne tik deklaruojamas) abipusis tautinis ryšys ir vienodėti svarbiausių vertybių suvokimas. Tam reikia laiko. Galbūt ateityje bus prieita prie išvados, kad Lietuvos valstybei naudinga stiprinti diasporą telkiant ją aplink (pavadinkim) PLB.
Stipri organizacinė struktūra – tai didelis privalumas, taip pat ginant Lietuvos interesus pasaulyje. Naujos organizacijos, nauji klubai ir asociacijos nėra blogai, tačiau kalbant apie paramą Lietuvai, apie tos galimos paramos veiksmingumą atskirose šalyse – tikrai būna didelis skirtumas, kai protestą dėl Lietuvos vardo žeminimo arba jos istorijos faktų iškraipymo pasirašo kokia nors „lietuvių arbatos mėgėjų federacija Krokuvoje“ ar „lietuvių šachmatininkų klubas Belgrade“ ir kai pasirašo jau kelis dešimtmečius veikianti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė arba krašto lietuvių bendruomenė.
Turime išmokti vieni kitus suprasti. Kad tokio supratimo nėra, parodė vienas LB kraštų pirmininkų suvažiavimas, kai programoje atsirado punktas: „Ko užsienio lietuviai tikisi iš Lietuvos?“. Tai sukėlė ne tik kai kurių politikų, bet ir dalies visuomenės, žurnalistų nusistebėjimą – ko dar jie tikisi, ko dar jiems reikia? Tai rodo nepasitikėjimą.
Juk sunku suvokti, kaip klausimas „Ko užsienio lietuviai tikisi iš Lietuvos?“ gali sukelti neigiamą reakciją, lyg PLB, patriotiniu pagrindu sukurta, visuomeniškai veikianti organizacija, jos atstovai, mąsto, kaip „nuskriausti“ Lietuvą, o gal gauti asmeninės naudos. Darnioje šeimoje juk tokie klausimai, jeigu yra abipusis pasitikėjimas ir ryžtas dėl bendrų tikslų aukotis, niekada neigiamų emocijų nekelia.
Ar PLB išliks? Manau, lems tai, ar Lietuvos institucijos matys prasmę telkti lietuvius prie PLB, ar darys tai per kitas struktūras. Ar PLB išliks – priklausys taip pat nuo jos pačios, ar sugebės savo veiklą grįsti tomis vertybėmis, kuriomis vadovavosi nuo pat pradžių, neiškeis jų į trumpalaikį efektą duodančias viešųjų ryšių akcijas, spalvingą reklamą, vienu ar kitu metu madingų politinių srovių vaikymąsi.
Jeigu PLB pradės kurti matematines formules, kaip apskaičiuoti tautinio solidarumo mokestį, tai nebeliks ne tik solidarumo, bet ir kitų vertybių, kurių pagrindu ji kūrėsi. Raginimai atsisakyti „Lietuvių chartoje“ surašytų patarimų, kaip lengviau gyvenant užsienyje išlikti lietuviu, vadinimas jų archajiniais – rodo PLB silpnumą.
Nuotraukoje: šio straipsnio autorius Petras Maksimavičius.
Šaltinis – leidinys www.ausra.pl
2012.08.31
