Pilnatis nesibaigia. Būna dienų ir naktų, kai atrodo – proto pasaulyje nebeliko. Nejaugi įsisiautėję idiotų gaujos, griaunančios Europos kultūrą ir tapatumą, yra ateitis, kurios troškome? Ar sočios, viskuo patenkintos minios šoks, linguos, patogiai įsitaisę žiūrės kašę ir ką nors kramtys ir tada, kai už durų jau bus tamsa?
Visuotinė fiesta daryti ko beveik niekas nenori kad būtų, nesibaigia. Kaip gera negirdėti, negalvoti, išlikti. Užsimerkus atrodo, kad gyvas. Keleiviai su ausinėmis spokso pokalbių šou. Įgula dalinasi bagažą. Pajuodęs dangus tolumoj blykčioja ir autopilotas užgesęs. Mes nebežiūrim į akis.
Naktį už lango nenutylantys žingsniai ir daugybės motorų šnaresys. Tie, kurie ateina iš tamsos, žvelgia į miegančius, turtingus, švytinčius miestus. Ir šypsosi. Tai laikas, kurio jie taip ilgai laukė.
O mes? Mes nieko nebelaukiame. Mes prisitaikom. Šeimoje, draugų rate, darbe. Niekada nesakom visko, ką pagalvojam. Kitaip žmonija išsipjautų. Tai normalu, kaip ir pas gyvūnus. Norėdamas būti bendrijos, be kurios negali būti, nariu, turi laikytis ją palaikančių taisyklių. Bet totaliam prisitaikyme, kaip ir stovinčiame vandenyje, greit lieka tik maurai.
Internetas mano privatumo ratu pavertė visą pasaulį. Informacijoje maudomės, ja kvėpuojame. Išsikraustom ten gyventi. Net seksualumas persikelia į ekranus. Vertinimai ir nuostatos ateina nebe tiek iš betarpiškos aplinkos, kiek iš virtualumo. Iš visur, reiškia iš niekur. Ir tas viskas iš niekur padaro tave.
Kas valdo tą pasaulį – valdo viską. Norinčiųjų begalė. Todėl tokios kovos dėl mainstream'o. Tinka viskas – reitingų manipuliacijos, žinios, paverstos reikalingų nuomonių įtaiga. Vienų žmonių, įvykių ir vertinimų eliminavimas iš informacinio lauko, kitų – dominavimas.
Gandai, gąsdinimai pasaulio pabaigomis ir ozono skylėmis, kitas gyvenimo blūdas – masiniams durneliams. Naujausios, dažais kvepiančios valdiškos sąmokslo teorijos – kovai su runkelių sąmokslo teorijomis. Bukinančios plastmasinės pramogos, kurioj tampi bejėgiu ir pasiduodi, vandenynas abejojantiems protinguoliams. Ir aišku, kova su propaganda, kuri yra tik kitokia propaganda.
Taip, visko neįteigsi. Bet jausmą, kad esi vienišas ir tavo nuomonė neteisinga – be problemų. Bent abejonę visada galima. Kad prieštarauji daugumai, kurios tikrovėje nėra, ir todėl geriau prisitaikyti, patylėti, pabūti visumos dalimi. Tai juk genuose. Žiūrėk, jau ir bijai pasakyti nepatogią akivaizdybę. Ir knieti pasijuokti iš to, kuriam visi spjaudo į veidą.
Įteigta abejone maitinasi tai, kam prieštarauja tavo esybė, patirtis, sveikas protas ir visas gyvenimas. Jau galima valdyti mintis. Sukelti reikalingus jausmus. Štai jūs jau ir norite, ir siekiate kaip asmeninės laimės to, ko mums reikia. Iš ko galima uždirbti. Išlikti ir išsaugoti patogią padėtį.
Vietoje tikrų problemų įteigsime dešimtis nesąmonių, dėl kurių kovosit, eisit į demonstracijas ir plaksitės šeimose. Vardan malonumo žaisti ką tik užsimanot, badausit, dalinsit skrajutes, kursit bendraminčių ratelius, neapkenčiančius kitų. Visuomenę suskaldyti į mažus fragmentėlius, kovojančius tarpusavyje dėl kokių skiepų, vabaliukų teisių, laisvės už valdiškus pinigus prisisiūti ar nusipjauti varpą. Visuotinio intereso ir ateities niekas ir nebeatsimins.
Socializmo nesąmones buvo lengva nusimesti. Jos buvo svetimos, ant kraujų pastatytos, turėjo vieningą centrą ir ideologiją. Dabarties galimybę sukūrėm patys. Nėra jokio centro ir jokios ideologijos, tik noras nieko neveikti ir už nieką neatsakyti. Laisvame chaose plakasi pinigai, valstybių struktūros, politinės galios centrai. Svarbiausia – protingų kvailių troškimas iš visko gauti pelną. Ir visi nori tik gero.
Žiūrėdami, klausydami, skaitydami visada ką nors pagalvojam ar nieko negalvojam. Dažniausiai tai atitinka interesą, kad taip pagalvotume ar negalvotume. To, kas neturėtų intereso, informaciniame lauke beveik nebėra. Nes jis per daug kainuoja, kad būtų nepriklausomas.
Dar yra ir visada bus žiniasklaidos, kur galėsi pasakyti, ką galvoji. Dažniausiai redaktorių rizikos nepatikti savininkams ir valdžiai dėka. Bet vis mažiau. Ir vis daugiau ji priklausys nuo žaidimo taisyklių, pinigų ir politikų. O stumiama užribin nesisteminė vis labiau užsidarys savyje. Ir lygiai taip pat darysis vis nepakantesnė neatitinkantiems jos nesistemiškumo.
Toks žaidimas ir vertybių pakeitimas surogatais įmanomas, kol tikrieji daugumos interesai nepaliečiami. Kol drungnai snūduriuoji ir saugiai plūduriuoji. Bet tuo pat metu lėtai kaupiasi įtampos, griaunančios pačią netikrovę, kuri apsimeta tikrove.
Dalis pelnų, paaukotų socialinei ramybei nusipirkti, išaugina begalines pašalpų valgytojų armijas. Visuomenės supriešinimas, užmaskuotas begalinių teisių siekiais ir labdaringais gerumo žaidimėliais, paverčia ją apatiška, amorfiška mase, bejėge prieš išorines grėsmes.
Taip, slėgiui katile pasiekus ribinį, sušvilpia sirenos ir keleiviai atbunda. Pikti, nepatenkinti, vis dairosi kaltų. Konformizmo kiautas dūžta, prisitaikymas būna pasmerktas. Ir momentaliai iš niekur atsiranda naujas prisitaikymas, naujos taisyklės ir nauji genijai. Jie alkani ir ne ką geresni už buvusius.
Laikrodukas tiksi. Pavasariai ateina į Europą. Bet po to atslinks kitos žiemos ir nusivylimai. Naujas konformizmo ledynmetis. Nes murkdomasi vis toje pačioje informacinio diktato pelkėje. Tikras intelektas, ateities numatymai ir altruizmas, kuris pradeda pasiaukotojų revoliucijas, neturės jokių šansų. Čia valdo pinigai ir primityvumas. Pavydas, noras atsiteisti ir masiniai instinktai.
Laukiate esminių ir greitų permainų? Bet ar nepasigailėtumėt, jei prasidėtų? Pasaulis pernelyg toli nenužygiavo nuo praeito šimtmečio pradžios. Net datos turi panašumo. Vaikštom ant plono ledo, kaip visais laikais. Apačioj tamsūs, šalti, pilni nepažįstamų gyvių vandenys.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.
2016.02.17; 13:27
