Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ( † 1281) ir šv. Daumantas Timotiejus († 1299)*

Kokius turėjome pirmuosius lietuvius krikščionių šventuosius?

Dažnas šiuolaikinis lietuvis atsakys: pirmasis mūsų šventasis buvo šv. Kazimieras, gyvenęs XV šimtmetyje.

Tačiau tai ne tiesa.

Žinoma, Romos katalikų Bažnyčia yra kanonizavusi, tai yra – paskelbusi XVI a. Jogailos vaikaitį Kazimierą (1458 – 1484). Iki šiolei tai pirmasis ir kol kas vienintelis Katalikų Bažnyčios oficialiai kanonizuotas šventasis,  kurio tėvas buvo taip pat Kazimieras,  Jogailos sūnus, o motina – vokietė Elžbieta, vokiečių karaliaus ir  imperatoriaus Albrechto II duktė.

Tačiau ir šiuo vieninteliu katalikiškos kanonizacijos (1522 metais) atveju, netgi „ Romos katalikų brevijoriuje (t. y. maldyne) šventasis Kazimieras pristatomas kaip ‚Filius regis Poloniae‘ (Lenkijos karaliaus sūnus“). Taigi pristatant „vienintelį Lietuvos šventąjį“, Lietuvos vardas net neminimas, užtenka Lenkijos vardo.

Ta pati katalikškoji tradicija įtvirtino Vakarų krikščionių pasaulyje ir kitą standartinį teiginį, esą iki XVI a. vidurio, iki šv. Kazimiero „Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo“ ( žr. populiarias internetines enciklopedijas, tarp jų masinę sąmonę formuojančią Vikipediją etc).

Ar tikrai?

Man šioje knygoje  rūpi priminti, kad jau XIII a. viduryje ir XIV a. pradžioje turėjome ne tik iš Lietuvos kilusius, bet  ir lietuvių motinų pagimdytus, išauklėtus,  lietuvių žemėje išaugusius šventuosius krikščionis  – šv.Charitiną Lietuvaitę ir šv.Daumantą Timotiejų.

Kaip jie buvo paskelbti šventaisiais ir kaip vyko tolimesnė jų kanonizacija, rašau knygos skyriuose, kur liečiami ir bendresni Vakarų katalikiškos ir Rytų ortodoksinės  kanonizacijos principai. Tačiau akivaizdu, kad susiduriame su kultūriniu konfliktu, kuris iki šiolei nei logiškai, nei praktiškai neišaiškinamas, o tik vienpusiškai nutylimas arba  savanaudiškai ignoruojamas kiekvienoje atskiroje paradigmoje – tiek Romos katalikų , tiek Rytų ortodoksų kanoninėje sistemoje.

Paprasčiau tarus, katalikai iš principo nenori  pripažinti šventaisiais nei Šv.Charitinos Lietuvaitės, nei šv. Daumanto Timotiejaus, o pravoslavai savo ruožtu nepripažįsta nei šv. Kazimiero , nei kitų su Lietuva susijusių katalikų šventųjų.Ir šį paradoksą lemia ne smulkmenos, o principai,  skirtingos religinių apeigų sistemos, skirtingos hagiologinės paradigmos, turinčios, kaip matysime,  giliais tradicijas ir griežtus bažnytinius kanonus.

Tikiuosi, mano skaitytojai turės progos įsitikinti, kad XIII šimtmečio pirmųjų lietuvių šventųjų „pripažinimo – nepripažinimo“ paradoksas neišsprendžiamas vienoje religinėje paradigmoje. Jau ne vieną šimtmetį įvairiuose pasaulio kraštuose  Rytų ortodoksijos bažnyčios pažįsta ir pripažįstą  šventųjų krikščionių panteone šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų, bet veltui ieškotume jų vardų Romos katalikų Bažnyčios šventųjų ir palaimintųjų krikščionių sąraše. 

Maža to: paradoksas gimdo kitą paradoksą:  Lietuva, kaip katalikiškas kraštas, savaime nepažįsta ir nepripažįstą pirmųjų lietuvių šventųjų krikščionių, retas kas yra girdėjęs Lietuvoje apie šv. Charitiną Lietuvaitę ir net šv. Daumantą Timotiejų. Vakarykščiams ir šiuolaikiniams lietuviams tarsi visai nereikia pirmųjų lietuvių šventųjų atminimo, nereikia pažinti nei jų vardų, nei likimų dramatiškame XIII šimtmetyje.

Be abejo, tradicijos slegia. Ypač kai susiduriame su tūkstantmetėmis tradicijomis, siekiančiomis IX a. vidurį (867 m.) ir galutinį Rytų ir Vakarų krikščionijos skilimą 1054 m. Kitaip sakant, mus slegia didžiulė viduramžių schizmos ( gr. schisma –  skilimas, persiskyrimas ) tradicija, supriešinusi, kaip viduramžiai sakydavo, graikų ir lotynų tikėjimus, tai yra – Rytų ortodoksijos krikščioniją ir Romos katalikų bendruomenę.

Ir tai buvo ne šiaip sau teologinių ginčų laikai, o ilgi, dažnai kraujo upėmis užlieti tarpusavio kovos amžiai. Suprantama, jog ne tik teologai, bet ir istorikai per visus tuos  šimtmečius stodavo ir stropiai plušėdavo vienoje ar kitoje barikadų pusėje, tačiau bendri krikščionijos vienybės interesai dažniausiai likdavo „nesusikalbančių paradigmų“ stadijoje.

Ką tokiu atveju gali padaryti kultūros ir literatūros istorikas?

Manau, nemažai, ypač XXI šimtmetyje, kai religinė tolerancija vis dažniau siekia įveikti uždarą religinį fanatizmą.

1. Pirmoji lietuvių emigracija

Tragiška Lietuvos karaliaus Mindaugo mirtis 1263 ruenį, kai kartu su valdovu buvo nužudyti du jo sūnus – Ruklys ir Rupeikis, sukrėtė jaunos dinastinės monarchijos pamatus ir suskaldė tautą į priešiškas stovyklas.

Nužudyto karaliaus šalininkai puolė ieškoti vienintelio likusio gyvo Mindaugo sūnaus Vaišvilko tikėdamiesi, kad šis sutiks vadovauti kovai su aukščiausios valdžios užgrobėjais ir atsikariaus jam teisėtai priklausantį Lietuvos karaliaus sostą.

Kita aukštuomenės dalis, matyt, vylėsi naujų permainų kietai valdytoje Mindaugo valstybėje, tad palaikė senos opozicijos vadus prieš Mindaugą ir kunigaikštį Treniotą, o pastarasis netrukus ir pasiskelbė naujuoju Lietuvos valdovu. Buvę Mindaugo šalininkai pasijuto atsidūrę pavojuje. Ir ne be reikalo. Treniota siekė vienvaldės valdžios ir jo įsakymu buvo nužudytas senasis Mindaugo konkurentas, o vėliau sąjungininkas kunigaikštis Tautvilas, valdęs Mindaugo pavedimu Polocko kunigaikštystę, paklusnią Lietuvai. Visi Tautvilo artimieji ėmė bėgti iš Polocko, ir tai buvo pirmoji politinių emigrantų banga, pasiekusi šiaurės Rusios miestą Naugardą.

Kiek vėliau, kai vienintelis likęs gyvas Mindaugo sūnus Vaišvilkas sutelkė tėvo šalininkus ir jėga susigrąžino Lietuvos sostą, kilo antroji emigracijos banga. Dabar bėgo Vaišvilko nugalėti ir jo keršto išsigandę maišto prieš Mindaugą dalyviai. Daugelis jų rado prieglobstį Pskove, šiaurės Rusios mieste netoli Naugardo.

Čia nėra vietos nei didelio reikalo pasakoti apie visus tarpusavio kovos ir politinių intrigų įvykius, kurie kaleidoskopiškai keitė vienas kitą, kol vyko pirmasis mums detaliau žinomas vidinis karas Lietuvoje, kitaip tariant, pirmasis ilgas (1263–1269) ir kruvinas lietuvių karas su lietuviais.

Mums svarbu pažymėti, kad visi šie tragiški įvykiai etninėje Lietuvoje sukėlė pirmąją masinę lietuvių emigraciją iš Tėvynės į svetimus kraštus.

Be to, būtina konstatuoti, o tai ir yra svarbiausia mūsų kultūros bei literatūros istorijai, kad būtent pirmoji lietuvių emigracija, tiksliau – kelios jos bangos, davė mums dar kelis tekstus, kurie niekad nebuvo įtraukti į lietuvių literatūros istoriją, nors jie teisėtai ir, manau, pagrįstai turėtų užimti savo vietą XIII a. lietuvių literatūros istorijoje greta jau aptartų šioje knygoje kūrinių – „Dievo išrinktojo Vaišvilkogyvenimas“ ir 1262 m. chronografe įrašytos „Sakmės apie Šovėją“.

Tačiau apie viską iš eilės.

2. Aristokratinis pirmosios lietuvių emigracijos pobūdis

Kultūros istorikams visados svarbu išsiaiškinti, kas galėjo būti viduramžių kultūros kūrėjai, nors pavienių kūrėjų vardų beveik neįmanoma sužinoti.

Kokia gi buvo pirmoji politinė lietuvių emigracija, sąlygota savo socialinės padėties Lietuvoje?

Atsakyti nelengva. Kaip visais laikais, taip ir viduramžiais niekas per daug nesidomėjo paprastais – nekilmingais ir netituluotais – žmonėmis. Ir prieš Kristų, ir po Kristaus gimimo niekas – nei pagonys romėnai, nei krikščionybę priėmę Europos pakraščių „barbarai“ (galai, britai, gotai, saksai, germanai, slavai, baltai ) savo istorijos veikaluose, kronikose ar metraščiuose nerašė apie savojo etnoso masę, tautos daugumą. Kad toji dauguma tikrai egzistavo, galime spręsti tik iš lakoniškų pažymėjimų, esą vienur ar kitur mūšio metu buvo tiek pralieta kraujo, kad „sniegas liko kaip kraujas“, „upė krauju nusidažė“ ir pan.

Vėlesnieji istorikai, kol jiems rūpėjo tautos dvasinė būtis, o ne „istoriografinės sintezės“, gal tik praplėsdavo senovės metraščių trumpus įrašus ir įvaizdžius.

Antai S. Daukantas, pirmasis lietuviškai rašęs senovės Lietuvos istoriją, buvo Dievo apdovanotas rašytojo talentu, tad jo istorijos veikaluose trumpi senovės metraščių pranešimai išsiskleidžia ryškiais įsimenamais posakiais ir vaizdiniais. Minėdamas ilgaamžes masines nežinomų lietuvių karių grumtynes su Tėvynės užpuolikais S. Daukantas apibendrina kruvinus mūšius keliais įspūdingais tapybiniais ar skulptūriniais eskizais:

reta giminė su tokia kantrybe ir narsybe gynė savo liuosybę, su kokia senų dienų lietuviai ir žemaičiai, kurie rūpesny niekuomet nenusiminė, kartais rūstose dienose braidydami kraujuose savo brolių, dar ant jų kūnų savo liuosybę gynė ir ne kartą pelenuose savo namų pačius neprietelius laidojo.^[1]

Kitaip sakant, mes jau niekad nesužinosim, kokio masto buvo pirmoji lietuvių emigracija tomis XIII a. „rūstomis dienomis, kai lietuviai braidydami kraujuose savo liuosybę gynė“.

Tačiau ir tie keli išlikę trumpi Rusios metraštininkų pranešimai apie XIII a. pabėgėlius iš Lietuvos liudija ne tik pirmųjų emigracijos bangų mastą, bet ir pobūdį.

Iš seniausių Naugardo ir Pskovo metraščių pranešimų susidaro gana aiškus vaizdas – bėgo iš Lietuvos anaiptol ne prastuomenė. Ir bėgo ne kaimo žmonės iš savo sodybų, ne laisvieji laukininkai, turėję savos žemės rėžį ir nuosavas, nors varganas pirkias šalia bendruomenės miško, pievos ar ežero. Bėgo ne šeimyniškiai, dirbę savo ariamus sklypelius ir laikę bandas. Ir, žinoma, niekur negalėjo pabėgti vergai, karo žygių belaisviai, dirbantys už valgį ir aprangą šeimynai.

Neatrodo, kad prie bėglių galėjo daug prisidėti eilinių karių, tai yra – šauktinės kariuomenės pėstininkų. Galimas dalykas, prie bėglių prisijungė vienas kitas „gerojo žmogaus“, tai yra – turtingesnio laukininko parengtas raitelis.

Tačiau iš esmės, kaip metraštininko sakyta, pirmiausia bėgo vieno ar kito galingo kunigaikščio „draugai“, „mažosios kariaunos“ nariai, tai yra – karinė aristokratija, vyresnieji ir smulkesnieji kunigaikščiai, kilmingieji (lot. nobiles) ir turtingi bajorai, sodybų ir žemių savininkai, žodžiu, privilegijuota sukarintos bendruomenės dalis, laisva nuo visokių prievolių ir žemdirbystės priedermių.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.21